Veidai

2019.10.01 06:56

Doloresa Kazragytė: dabar gyvenu kitaip, galiu stebėti ir atrasti

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.10.01 06:56

„Repeticijos, vaidmenys, kiti darbai užpildydavo mano dienas, tik atsisveikinusi su teatru pradėjau galvoti apie tai, kas esu ir kas manyje dedasi“, – apie dabartinio gyvenimo etapo žavesį portalui LRT.lt pasakoja aktorė ir rašytoja Doloresa Kazragytė, rugsėjo pabaigoje pasitikusi 77-ąjį gimtadienį.

– Rugsėjo 27-ąją minėjote 77-ąjį gimtadienį, su kokiomis nuotaikomis jį pasitikote?

– Nuėjau į parduotuvę, į bažnyčią, o grįžusi planavau skaityti knygą. Kadangi sūnus tądien buvo išvykęs atostogų į užsienį, tą dieną praleidau namuose ir šventės tikrai nerengiau.

Galima sakyti, kad savo gimtadienį pasitikau su suvokimu, kad 77-eri – ne juokai. Kaip tik neseniai grįžau iš savo sodybos Labanoro girioje, kurioje leidau vasarą ir rašiau naują knygą. Ši, kaip ir visos mano knygos, yra eseistinė, apie humorą, gamtą, žmones, apie kaimynus, žaltį, girią, saulėlydžius...

Stebiu gamtą, paukščius, žalčius ir panašiai ir pagalvoju, kaip kvailai elgiamės visus šiuos dalykus praleisdami per verslą, veiklą, darbus.

– Panašu, kad skųstis, jog nuobodžiaujate ar stokojate veiklos, negalite – vasaras leidžiate sodyboje, rašote, dar vaidinate Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Didvyrių aikštė“. Kaip bėga jūsų dienos?

– Kai būnu sodyboje, keliuosi labai anksti, apie pusę šeštos ar septintos. Kadangi labai mėgstu gyvūnus, eidama į mišką grybauti ar uogauti kartu su savimi pasiimu kaimynų šunelį.

Pagrybavę kartu su šuneliu įveikiame apie 6–7 km eidami prie aplinkinių ežerų ar pusiasalių. Grįžusi namo maždaug 4–5 valandas skiriu rašymui.

Mėgstu skaityti. Beje, prieš kurį laiką perskaičiau Carlo Gustavo Jungo „Raudonąją knygą“. Ši knyga mane labai sudomino, kelias autoriaus citatas net paminėjau savo knygoje. C. G. Jungas savo kūrinį pradėjo dar 1913-aisiais ir rašė apie trisdešimt metų.

Autorius pasakoja apie keistus susitikimus su savo siela, aplankančia jį įvairiausiais pavidalais. Mane sudomino jo mintis apie tai, kad kol jis buvo mokslininkas, rašė įvairiausius traktatus, skubėjo į susitikimus ir pan., jis nepažinojo savo sielos, ji tarsi buvo toli nuo jo. Tik baigęs savo, kaip mokslininko, karjerą jis pradėjo suprasti, kas esąs.

Su visais, kuriuos mylėjau, kuriuos sutikau, aš dar susitiksiu.

– Ne kartą esate sakiusi, kad jei būtumėte priėmusi visus pasiūlymus vaidinti, kurių buvote sulaukusi, galimai būtumėte pametusi save. Ar jūs savo sielą pažinote seniai, ar ir jums reikėjo sulaukti tam tikro etapo?

– Manau, kad kol yra veiklos, darbai, verslai, statybos, remontai namuose ir kita, tol apie savo sielą mažai susimąstome. Kai 2003-iaisiais palikau teatrinę veiklą ir likau vaidinti vos poroje spektaklių, pamažu pradėjau galvoti apie tai, kas esu, kas manyje darosi. Anksčiau tam stigo laiko, mano dienas užpildydavo vaidmenys, repeticijos, norėjau įrodyti, kad kažką galiu...

Nors iki šiol rašau ir dar vaidinu viename spektaklyje, aš dabar gyvenu kitaip, galiu stebėti ir atrasti. Pavyzdžiui, niekada anksčiau nepastebėjau, kaip sudaryti žemuogės lapeliai, kokia jų konstrukcija, kokia forma, kaip geniukai tuksena rytais, kaip įdomiai surėdyta visa gamta. Juk į tokius dalykus paprastai nekreipiame dėmesio.

O dabar aš stebiu gamtą, paukščius, žalčius ir panašiai ir pagalvoju, kaip kvailai elgiamės visus šiuos dalykus praleisdami per verslą, veiklą, darbus.

– Beje, spalio 1-ąją minima Pagyvenusių žmonių diena. Daugelis šio gyvenimo tarpsnio, rodos, laukia su tam tikru nerimu ar baime, o jūs apie jį taip gražiai pasakojate...

– Kalbant apie mano metus, man nesvarbu, ar man 77-eri, ar 67-eri, ar 57-eri... Tiesiog esu laiminga, kad mano akys mato, nes aš labai mėgstu skaityti, džiaugiuosi, kad kojos stiprios, galiu vaikščioti, nieko neskauda. O ko man daugiau reikia? Manau, kad tai yra nepaprastai laiminga senatvė. Nekreipiu dėmesio į savo metus ir pažįstu moterų, kurios už mane dar vyresnės, o jų amžius joms nė motais.

Praėjusią savaitę lankiausi susitikime su onkologiniais ligoniais. Kalbėjausi, skaičiau savo knygų ištraukas ir priminiau jiems Kristaus raginimą nebijoti. Kas bus, tas bus. Žinau tik viena, kad baisiausia yra fizinis skausmas.

Dvasinį skausmą galima kažkaip ištverti, pasitelkus Dievą, tikėjimą, artimuosius ir pan. Kažkur skaičiau, kad tie, kurie kenčia fizinį skausmą, iš gyvenimo paprastai išeina anksčiau, o tie, kurie turi tam tikrų negalavimų, tačiau skausmuose nesivaduoja, turi laiko apgalvoti, suprasti, suvokti save, savo aplinką ir tai, kas yra mirtis.

Tiesa, kodėl yra kančios, atsakymo neradau. Kristus parodė, kad reikia nešti savo kryžių. Tačiau susimąstau, kad be kančios nežinotume, kas yra džiaugsmas, jei gyvenimas būtų rojus, nežinotume, kas yra mirtis, o jei nebūtų mirties, mes nežinotume, kas yra gyvenimas.

– Pakalbėkime apie kasdieniškesnius dalykus. Ne paslaptis, kad šalies pensininkai turi pragyventi iš nedidelės pensijos, ar ne apmaudu, kad esate žinoma aktorė, sukūrusi daugybę vaidmenų, parašiusi nemažai knygų, o turite gyventi susijuosusi diržą?

– Apmaudu, labai apmaudu. Pensijos gaunu šiek tiek per tris šimtus eurų, prisiduriu rašydama knygas, vaidindama, turiu sūnų, kuris man padeda kartais. Tačiau atėjus šildymo sezonui tenka sukti galvą, kaip sudurti galą su galu. Bet aš dar turiu šiokių tokių pajamų, o ką daryti kitiems, kurių pensija galbūt net mažesnė, o papildomo pinigo užsidirbti nėra kaip.

Kaip pragyventi už porą šimtų? Ši situacija mane tiesiog siutina, aš nirštu, kad žmonės negali oriai gyventi. Matau vyresnio amžiaus žmones savo daugiabutyje, Molėtų apylinkėse, kur leidžiu vasaras, matau, kaip tiems žmonėms sunku. Taigi ši problema ir mane labai skaudina, labai graužia. Gerai, jei artimieji gali padėti ir paremti.

Kol yra veiklos, darbai, verslai, statybos, remontai namuose ir kita, tol apie savo sielą mažai susimąstome.

– Kalbama, kad pastaraisiais metais pagyvenę žmonės darosi vis veiklesni, dažniau susitinka pietų mieste ar pan. Galbūt tikrai keičiasi mūsų visuomenė, žmonės vis labiau nori veiklos?

– Galbūt dalis žmonių nori, o dalis apkiausta, atsiranda energijos anemija, kai, rodos, nieko nesinori. Vis dėlto net ir tie, kurie nori kažką nuveikti, galbūt ne visada gali. Iš tos varganos pensijos daug nenuveiksi. Galbūt todėl pagyvenę žmonės užsienyje visai kitokie, jie daug keliauja, važinėja. Jų pajamos ir gyvenimo būdas kitokie.

Nors ir aš dar norėčiau sugrįžti į nuostabų Izraelį, Pažadėtąją žemę, kuri yra tokia magiška, sau to leisti negaliu. Tačiau negaliu skųstis. Man viskas gerai.

– Iš kur tas optimizmas ir mokėjimas viskuo džiaugtis?

– Manau, jis duotas iš aukščiau. Lygiai tai pat, kaip ir aktorės pašaukimas. Padėjo man kažkas iš aukščiau ir su teatru ganėtinai lengvai atsisveikinti, be didelio liūdesio, kaip būna kai kuriems kolegoms.

Be to, gyvenime turiu ypatingą nuostatą, kad su visais, kuriuos mylėjau, kuriuos sutikau, aš dar susitiksiu. Suvokiu, kad mirtis yra tik perėjimas, slenkstis. Aš tuo tikiu, todėl viskas man gerai.

Doloresos Kazragytės prisiminimai. - Monospektaklis
Vilniaus knygų mugė 2015. Knygos "Doloresa Kazragytė ...be pabaigos...pristatymas.

Taip pat skaitykite