„Kai sūnus pradėjo šypsotis, kėlimaisi naktį pasidarė nebesunkūs“, – portalui LRT.lt sako šiuo metu motinystės atostogomis besidžiaugianti LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja, žurnalistė Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė. Savo ramsčiu, ramybės ir sveiko požiūrio uostu ji vadina vyrą Dominyką Kryževičių ir džiaugiasi, kad drauge jie yra puiki komanda.
– Prieš tris mėnesius, liepos 3-iąją, tapote mama. Kaip pavadinote sūnų ir kodėl tokį vardą išrinkote?
– Labai dėkoju laidos „Labas rytas, Lietuva“ žiūrovams, kurie taip nuoširdžiai sveikino ir rinko vardą mano sūnui Jonui. Vardas be didesnės konkurencijos vis dėlto prilipo mažajam. Be to, Joninės šalia jo gimtadienio, o dar ir abiejų su vyru seneliai – Jonai.
– Kokie tie pirmi motinystės mėnesiai?
– Sakyčiau, jie ne eina, o lekia. Ir vaiko auginimas, nors gal gali atrodyti labai rutiniškas, iš tiesų toks nėra. Vaikas kasdien keičiasi, atrodo, kasdien paauga ir kažkuo nauju tave apdovanoja. Patirtis renku kasdien.
Kai jis pradėjo šypsotis, visi naktiniai kėlimaisi pasidarė nebesunkūs, ypač kai rytą vos pramerkusi akis išvysti mažylį su ta tyra šypsena. Daug išmokome, pamažu persiorganizavo namai, rutina, o naujo šeimos nario daiktai atrado savo vietas. Sakyčiau, kad jau dabar tikrai ateina daugiau ramybės į mūsų kasdienybę.
Jį vadinu šypsenų karaliumi, nes priverčia visus išsišiepti nuo ausies iki ausies, net ir kasdien mažylių tėvelius konsultuojančias gydytojas ar sesutes poliklinikoje.
– Daugelis būsimų mamų turi labai daug nepagrįstų baimių. O kas, jei nežinosiu, ko jis nori? Kaip reikės jį maudyti? O jei naktį užmigsiu ir negirdėsiu, kaip jis verkia ir pan. Ar jūs irgi jaudinotės? O gal tos baimės išsisklaidė kaip prastas sapnas, vos tik pirmą kartą pamatėte sūnelį?
– Tų baimių buvo, yra ir bus. Manau, kiekvienai mamai bei tėčiui. Ir nebūtinai tik susilaukus pirmagimio. Man draugės nuolat kartojo, kad įsitikinsiu, jog mamos intuicija – visagalė. Sakė, suprasi, ko nori, kas nutikę ir pan.
Nors aš manau, kad ir ta intuicija ugdoma per praktiką. Jei kartą spėlionės pasitvirtino, antrąkart jau trumpiau ieškai verksmo ar blogos nuotaikos priežasčių. Svarbiausia, kad jis auga ir augtų sveikas, visa kita įveikiama paskaičius literatūros, paklausus ar apsilankius pas specialistus, o kartais tiesiog paskambinus draugei, auginančiai panašaus amžiaus mažylį.
Didžiausias ramstis, ramybės ir sveiko požiūrio uostas – vyras. Manau, esame visai puiki komanda.
– Sakoma, kad gimęs vaikelis labai greitai padeda išgryninti vertybes ir perdėlioti prioritetus. Jaučiate, kad šiokia tokia pertvarka ir jūsų vidinėse lentynėlėse jau įvyko?
– Prioritetai tai tikrai persidėlioja, viskas daugiau ar mažiau sukasi vaiko ritmu, nors dar tas ritmas labai neritmingas. (Juokiasi) Svarbiausia, kad visi būtų laimingi, tai – mano prioritetų prioritetas. O kūdikėliui iki laimės tikrai nedaug reikia – meilės, šilumos, valgio, miego ir dar šiek tiek žaidimų.
Tose lentynėlėse dar daug laisvos vietos, nes tikiu, kad augant vaikui pertvarkos nenustoja vykusios, tad aš pasiruošusi.
– Daug kas gyvenime priklauso nuo požiūrio, o kartais dar ir nuo gebėjimo efektyviai suplanuoti savo laiką. Vaikelio auginimas taip pat?
– Taip, planavimas turbūt yra esmių esmė, bet dabar mokausi planuoti daugiau savo veiksmus, o ne planuoti už vaiką. Jau buvau čia porą dienų priplanavusi ir viską teko atšaukti, pavadinau tai „Ne ta diena sūnui“, nors iš tiesų gal mama truputį persistengė.
Labai daug kas priklauso ir nuo vaikelio, jei jis daugmaž ramus, tikrai galima neprarasti veiklumo, keliauti po miestą drauge. Manau, jei šeimoje požiūriai sutampa, planą susidėliojus galima labai smagiai gyventi: su šypsena, su išėjimu toliau nei namų sienos, nepamiršti veiklų, šeimos, draugų, apsilankymų pas specialistus ir pan.
Kaip smagu, kad šie metai buvo tokie vaikingi, mano viena geriausių draugių susilaukė dvynukių, dvi kolegės ir dar kelios bičiulės taip pat vasarą susilaukė mažylių. Sakyčiau, kuriasi toks šviežiai iškeptų mamų klanas su sveiku požiūriu, suklupimais, atradimais ir patarimais.
Kuo labiau aš įsielektrinu, tuo greičiau tai pajunta ir vaikas, tad stengiuosi kuo ramiau reaguoti į įvairias situacijas ir, svarbiausia, su šypsena.
– Kai kurios mamos pasakoja, kad auginant mažylį labai sunku nepamiršti savo poreikių ar netgi nepamesti vidinio „aš“. Jums tokia situacija pažįstama?
– Prieš gimstant sūnui puikiai žinojau, kad keisis daug kas: mano dienotvarkė, prioritetai, planai ir pan. Iš profesinės pusės, atsisveikinus su tiesioginiu eteriu ir dar laukiant to stebuklo, buvo tokios nežinomybės, kas čia laukia, ir nežinojimo, kur pasidėti su visomis laisvomis valandomis ir dienomis, bet nuo liepos 3-iosios nekyla klausimų, ką veikti, kuo užsiimti ir pan.
Apie mylimą darbą nori nenori pagalvoji: jei tik būna įjungtas TV nuo pat ankstaus ryto, tai aišku, kad žiūriu LRT. Noras domėtis ne tik vaikų auginimu tikrai niekur nepradingo. Tik pirmą mėnesį stebėdavau laidą tiesiogiai, t. y. nuo 6 val. ryto, dabar sūnus keliasi kelis kartus per naktį ir leidžia kiek ilgiau pamiegoti ryte.
– Atrodo, kad darbe visada buvote perfekcionistė ir tai, ko imdavotės, visuomet stengdavotės atlikti geriausiai, kaip tik įmanoma. Ar sau, kaip mamai, taip pat keliate aukštus reikalavimus ir lūkesčius? O galbūt dabar išmokote į viską žiūrėti paprasčiau?
– Tiesiai į dešimtuką. Aš manau, kiekvienas iš mūsų nori būti pirmūnas šitame vaikų auginimo universitete, bet norisi būti tokiam pirmūnui, kuriam viskas sekasi, nors jis ne „kalikas“ ir su visu kursu gali retkarčiais pabėgti iš paskaitų. Tokia mama norėčiau būti.
Ar save paplaku, kai kas nors nepavyksta arba nesuprantu, kodėl vaikas irzlus ar daugiau verkia? Žinoma, čia pat prasiveria gerokai gilesni kantrybės klodai, tikrai pajutau, kad turiu visai nemažai kantrumo. Viena pastebėjau – kuo labiau aš įsielektrinu, tuo greičiau tai pajunta ir vaikas, tad stengiuosi kuo ramiau reaguoti į įvairias situacijas ir, svarbiausia, su šypsena.
– Nors yra sakančiųjų, kad motinystė yra didžiausias darbas ir daug sunkesnis nei tas, kurį dirbame nuo 8 iki 17 val., ar pastebite motinystės atostogų privalumų? Galbūt jos tapo proga šiek tiek sulėtinti žingsnį ir daugybę dalykų pamatyti kitu kampu, mėgautis pasivaikščiojimais parke ar puodeliu kavos?
– Taip, žinojau tą pasakymą, kad motinystė yra daug sunkesnis darbas nei šiaip įprastas darbas, dabar tai pajuntu savo kailiu. Atrodo, valandos skrieja, per jas darbe ohoho kiek įvyksta, o namuose ne itin veikla pakito.
Bet tikrai šis darbas ne ką mažiau įdomus. Visada gi galima ištrūkti iš tos rutinos, sugalvoti sau ar visai šeimai veiklos. Man visai pasisekė, nes vaikas tą pirmąjį 100 dienų verksmo etapą, kai kamuoja diegliai ir neramios naktys, perėjo labai nesudėtingai.
Močiutės išleido ir į koncertą, ir pavakarieniauti, be to, buvome ir pajūryje, ir senelius aplankome. Motinystės privalumai, matyt, tie nueiti tūkstančiai žingsnelių po parką, išžiūrėti visi šaligatviai (kurie, beje, Vilniaus Senamiestyje ir Naujamiestyje yra labai baisūs, o neretai kelią pastoja ir laiptai), atrasti visi mažesni ir didesni parkeliai su suoleliais ar vežimu įveikiamais keliukais, išvaikščioti pušynai Palangoje.
O šiaip nieko nėra gražiau už tą plačią bedantę (kol kas) šypseną, prisiglaudimą ir naujas patirtis su vaiku. Tai belieka tik mėgautis šiuo laiku ir džiaugtis kasdieniais mažylio pasiekimais.
– Akivaizdu, kad visas jūsų laikas ir dėmesys dabar skirtas vaikeliui, kokių turite ritualų sau?
– Pusryčiai ir kava su pienu, ir „Labas rytas, Lietuva“ vis dar mano ryto ritualas. Dukart per savaitę sportuoju su kineziterapeute, kiek rečiau nei dirbdama laidoje, bet nepamirštu ir grožio specialisčių aplankyti, taikausi į kelias parodas nuriedėti, tik vis ūpas aplanko pirmadieniais, kai muziejai nedirba.
Labai išsiilgusi esu teatro, operos ir baleto, tad tikrai pasistengsiu šitą ilgesį numalšinti, juk sezonas tik prasidėjo, o močiutėms pabūti su Jonuku didžiausias malonumas. Tik jau, kaip ir pripažinau anksčiau, dabar planas priklauso nebe man, o „mums“, tad reikia gerai susiderinti.
Kūdikėliui iki laimės tikrai nedaug reikia – meilės, šilumos, valgio, miego ir dar šiek tiek žaidimų.
– Kas dabar jums yra didžiausias ramstis ir pagalbininkai?
– Didžiausias ramstis, ramybės ir sveiko požiūrio uostas – vyras. Manau, esame visai puiki komanda. O pagalbininkų tikrai netrūksta, tai ir vyro mama, mano tėvai, ir sesė. Labai dėkinga jiems už visokeriopą pagalbą.
Labai gražius jausmus atnešė tas mažas žmogus į visų šeimos narių širdis, aš jį vadinu šypsenų karaliumi, nes priverčia visus išsišiepti nuo ausies iki ausies, net ir kasdien mažylių tėvelius konsultuojančias gydytojas ar sesutes poliklinikoje.
