Veidai

2019.09.26 19:52

LRT RADIJO balsas Mindaugas Laukagalis: kai kurie sumanymai mintyse skamba geriau nei eteryje

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.09.26 19:52

„Radijo eteryje daug vietos improvizacijai ar netobulumui, tai radiją daro artimesnį žmogui“, – portalui LRT.lt sako LRT RADIJO naujienų tarnybos reporteris Mindaugas Laukagalis, radijuje norėjęs dirbti nuo vaikystės. Ir nors tiesioginis eteris pažeria nemažai staigmenų, Mindaugas sako, kad profesinius iššūkius jis visuomet priima su malonumu.

– Yra žurnalistų, kurie pasakoja dar vaikystėje svajoję apie šią profesiją, jūs – vienas tokių?

– Matyt, labiau svajojau ne apie žurnalistiką, o apie radijo laidų vedėjo darbą. Dar lankydamas darželį buvau įsirengęs savo radijo studiją, kažką pasakodavau ir įsivaizduodavau, kad leidžiu dainas.

Tėtis norėjo, kad mokykloje lankyčiau informatikos būrelius, galbūt tikėjosi, kad su šia sritimi siesiu savo ateitį. Taigi, juos lankiau, nors slapčia žinojau, kad informacinių technologijų tikrai nestudijuosiu, – jau būdamas devintoje klasėje tvirtai nusprendžiau rinktis žurnalistikos studijas.

Tiesa, besimokydamas vienuoliktoje klasėje turėjau pramoginio radijo eterio patirties – dirbau nedidelėje Kauno regioninėje stotyje „Tau“. Pamenu, išsiunčiau šiai stočiai gyvenimo aprašymą ir po kurio laiko mane pakvietė į pokalbį. Pasikalbėjome ir man pasiūlė tos pačios dienos vakarą ateiti pasimokyti ir pradėti darbuotis eteryje.

Ten dirbau pusantrų metų. Dabar man atrodo keista, kaip buvo galima patirties neturinčiam vienuoliktokui patikėti vesti laidą, trunkančią šešias valandas. Be to, kad man buvo suteikta visiška laisvė, galėjau kalbėti, ką noriu, leisti paties pasirinktą muziką.

Radijo eteryje daugiau vietos improvizacijai ar netobulumui, tai radiją daro artimesnį žmogui.

– Spalio pradžioje bus lygiai metai, kaip dirbate LRT RADIJO naujienų tarnyboje. Prieš tai savo jėgas išbandėte portale...

– Atvykęs į Vilnių studijuoti iškart išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą visoms radijo stotims. Žinoma, tą kartą niekas darbo man taip ir nepasiūlė. Taigi pirmus kelis studijų mėnesius tiesiog „studentavau“.

Po pirmo semestro pasigedau veiklos ir nutariau susirasti darbą. Skirtingoms radijo stotims dar kartą išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą, o nesulaukęs atsakymo įsidarbinau naujienų portale. Tai buvo teigiamas spyris į užpakalį ir suteikė man nemažai pasitikėjimo savimi.

– Kaip atsidūrėte LRT RADIJUJE?

– Antrame žurnalistikos studijų kurse čia atlikau praktiką. Besibaigiant praktikos mėnesiui tuometinis LRT RADIJO naujienų tarnybos vadovas Audrius Braukyla man pasiūlė pasilikti.

– Kuo jus taip žavi radijas? Dar prieš kurį laiką radijas buvo vadinamas nykstančia medija, nors pastaruoju metu jis vis labiau atsinaujina ir vėl tampa patrauklesnis klausytojui.

– Tiksliai nė nežinau. Radijo tikrai neidealizuoju ir neromantizuoju. Tačiau man patinka radijas, kaip medija. Mano manymu, palyginti su televizija, kurioje visi nugrimuoti, sušukuoti ir viską daro pagal labai griežtą scenarijų, radijo eteryje daugiau vietos improvizacijai ar netobulumui, tai radiją daro artimesnį žmogui.

Be to, galbūt prie mano susižavėjimo radiju kažkiek prisidėjo ir tai, kad mano tėvai nuolat klausydavosi radijo, kasdien namuose skambėdavo „Ryto garsai“.

Rinkimai, Seimo posėdžiai, trunkantys iki išnaktų, ar panašūs įvykiai labai pagyvina darbą ir yra naudingi profesiniai išbandymai.

– Esate vedęs tiesioginių transliacijų portale LRT.lt, jūsų balsas ir veidas atpažįstamas nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos ar projekto „Du balsai – viena širdis“ žiūrovams. Apie darbą televizijoje nesusimąstote?

– Profesinėje srityje dažniausiai visiems iššūkiams ir galimybėms stengiuosi sakyti „taip“. Nieko neplanuoju, nes manau, kad gyvenimas viską sudėlioja. Darbas „Eurovizijos“ atrankoje ar „Dvi kartos“ man patiko, tačiau buvo ir savų iššūkių. Televizijoje žmones turi patraukti ne tik savo kalba, bet ir tuo, kaip atrodai ar kaip judi.

– Sakoma, kad žurnalistai, ypač dirbantys naujienų tarnyboje, net ir laisvalaikiu neatsipalaiduoja, stebi, ieško naujų temų. Ir jūs po darbo galvojate apie darbus?

– Manau, kad viskas priklauso nuo žurnalisto, tikiu, kad daugelį metų dirbantys profesionalai moka atsipalaiduoti, galbūt kiek sunkiau mažiau patyrusiems. Kol kas ir aš laisvalaikiu apie darbus galvoju per daug. Kartais vakarus leidžiu svarstydamas, kokias temas galėčiau pasiūlyti kitą dieną, o kartais svarstau, kodėl kažkas nepavyko taip, kaip norėjau.

Anksčiau būdavo ir taip, kad savaitgaliais ateidavau pabaigti darbų, kurių nespėjau padaryti darbo dienos metu. Pamenu, man, žmogui, atėjusiam iš portalo, kur turėdavome prabangą darbus baigti 18 val., būdavo keista, kad, net ir užsukęs šeštadienį į darbą, kolegų čia gali sutikti ne mažiau nei darbo dienos popietę.

Dabar stengiuosi nepiktnaudžiauti savo laisvo laiko sąskaita ir darbus susiplanuoti kuo produktyviau, o savaitgalius ir vakarus pasilikti sau, nors ir ne visada pavyksta.

– Kartais idėjas generuoti ir sprendimus priimti reikia čia ir dabar. Ar yra buvę atvejų, kai, rodos, į galvą šauna puiki mintis, tačiau tiesioginiame eteryje ne viskas susiklosto taip, kaip tikėjotės?

– Gal ir yra buvęs koks vienas atvejis. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad šiais metais galėjau dirbti prezidento ir savivaldybių rinkimuose. Manau, kad rinkimai, Seimo posėdžiai, trunkantys iki išnaktų, ar panašūs įvykiai labai pagyvina darbą ir yra naudingi profesiniai išbandymai.

Per šių metų prezidento rinkimus dirbau Gitano Nausėdos štabe, klausytojams pasakodavau apie tai, kas vyksta, kokios nuotaikos vyrauja ir pan. Tokiais atvejais žurnalistas tik su mikrofonu yra išsiunčiamas į štabą ir turi nuolat pateikti naujos, dar negirdėtos informacijos.

Kadangi speciali rinkimų laida truko kelias valandas, o kai man reikėjo prisijungti, G. Nausėdos štabe nebuvo, pamaniau, kad žaviu intarpu rimtoje politinėje laidoje gali tapti poros minučių reportažas apie tuo metu štabo žvaigžde tapusį prezidento šuniuką Grikį.

Gal po minutės supratau, kad mano sumanymas nėra toks apgalvotas, koks atrodė iš pradžių, – nors tuo metu štabe visi mielai glostė ir žaidino šunelį, niekas nieko įdomaus apie jį pasakyti negalėjo. Galbūt ši mano idėja nebuvo gerai apgalvota. Tiesioginiame eteryje nutinka daugybė dalykų.

Profesinėje srityje dažniausiai visiems iššūkiams ir galimybėms stengiuosi sakyti „taip“.

– Galbūt labiau patyrę kolegos yra davę gerų patarimų?

– Buvęs LRT RADIJO naujienų tarnybos vadovas A. Braukyla nuolat pasako gerų patarimų. Man patinka jo požiūris, filosofija. Jis sako, kad darbą reikia priimti kaip įdomų iššūkį, kaip duotybę.

– Minėjote, kad laisvu laiku norėtumėte mažiau galvoti apie darbą, kokioms veikloms norėtumėte skirti daugiau laiko? Galbūt turite kokių nors laisvalaikio pomėgių?

– Tradicinių hobių neturiu. Namuose man patinka žiūrėti įvairius filmukus apie infrastruktūrą, apie transportą, įdomybes apie traukinius, lėktuvus, sužinoti, kokie oro greitkeliai driekiasi virš Atlanto vandenyno ar pan. Apskritai stengiuosi kuo daugiau pamatyti, mėgstu keliauti po Lietuvą ar užsienio šalis.

Man patinka įdomios, galbūt kiek keistos ar mistiškos vietos. Pavyzdžiui, prieš porą metų ilsėjausi Ignalinos apylinkėse ir sugalvojau, kad reikia nuvažiuoti pasižiūrėti Visagino atominės elektrinės. Šiemet ilsėjausi neseniai lietuviams plačiau atsivėrusiame Kaliningrade, į kurį anksčiau patekti buvo ne taip ir paprasta. Maždaug prieš mėnesį sumaniau, kad reikia aplankyti Didžiasalį, kažkada vadintą zombių miestu.

– Ar šiuo metu toks populiarus Černobylis nevilioja?

– Aš ten buvau dar prieš tai, kai buvo nufilmuotas serialas. Buvo įdomu, keista, tačiau kai Černobylis buvo atvertas turistams, kasmet ten apsilanko vis daugiau žmonių. Manau, kad taikliai pastebėjo tinklaraštininkas, pasivadinęs Praeities žvalgu.

Jis Černobylyje buvo ne kartą ir pastebi, kad vasarą apsilankęs tame apleistame mieste gali pamatyti daugybę autobusų ir kelis šimtus turistų. Ir nors Černobylis man paliko įspūdį, kai jame tiek turistų, sunku pasijausti it patekus į kažkokį zombių miestą.

Taip pat skaitykite