Veidai

2019.09.27 07:54

Improvizacijos virtuozas Kirilas Glušajevas nulipęs nuo scenos neatsimena, ką ant jos išdarinėjo

Rita Giniūtė2019.09.27 07:54

Iš atsitiktinio susitikimo sukurti meno kūrinį – tokia atsakomybė krenta ant profesionalaus improvizatoriaus pečių. Bent jau taip sako vienintelio profesionalaus improvizacijų teatro „Kitas kampas“ meno vadovas, aktorius ir režisierius Kirilas Glušajevas. O juo netikėti būtų sunkoka – daugiau nei 10 metų ant improvizacinės scenos kalba patys už save.

– Tam, kad improvizacija būtų kokybiška, ji turi turėti tam tikrą sistemą, laikytis tvarkos. Tai iš pirmo žvilgsnio kertasi su tuo, kaip improvizacija atrodo ant scenos: lengva, greita, žaisminga... Tad kokiomis taisyklėmis reikia vadovautis?

– Improvizacijoje yra begalės taisyklių ir susitarimų. Angliškai tai vadiname „mindset“ (liet. mąstysena, požiūris) – tokie tam tikri mąstymo nustatymai. Svarbiausia suprasti, kad vien šių taisyklių žinojimas negarantuoja geros improvizacijos.

Kai improvizuoja profesionalai, dažnai atrodo, kad taisyklės yra absoliučiai sulaužytos ir numestos kažkur į šoną, bet realybėje tai tėra gebėjimas iš jau esančių taisyklių kurti naujas kombinacijas, taip atmesti tai, ko tau nereikia. Improvizacijos taisyklių yra daug, tačiau kalbėti apie jas nėra prasmės – reikia praktikuotis.

Galiu pasakyti, kad improvizacijoje yra labai svarbus principas „Taip, ir...“ arba „Viskam sakyk taip“, bet tai išgirsti negana. Šių principų įsisavinimas yra atskiras, ilgas kelias.

– Improvizacinis pasirodymas statomas iš žiūrovų pasiūlymų. Kiek iš tikrųjų įtakos turi publika tokiai meno formai?

– Nuo publikos priklauso viskas. Improvizacija – grupinis bendros kūrybos laukas, bendro žaidimo laukas. Kažkada, pačioje improvizacijos teatro „Kitas kampas“ kūrimosi pradžioje, mes turėjome idėją daryti trumpus videoklipus su improvizacijomis, kuriuos galėtume dėti į internetą.

Nesugebėjome įgyvendinti šios idėjos dėl to, kad, improvizuodamas studijoje be žiūrovo, tu tiesiog negauni grįžtamojo ryšio, negauni impulsų, negauni energijos, palaikymo. Improvizacija – viena humaniškiausių, labiausiai žmonėms skirtų ir pritaikytų meno formų, kuri reikalauja, kad žiūrovas visąlaik būtų gyvas, žingeidus.

– Kai kurie improvizatoriai pasakoja, kad nulipę nuo scenos negali prisiminti nė vieno dalyko, kurį ten pasakė ar padarė. Ar jums taip nutinka?

– Kai kurie nulipę nuo scenos neatsimena pasirodymo, nes jautė milžinišką adrenalino kiekį ir jų savijautą galima sulyginti su sapnu. O mums būna tokių akimirkų, kada po dviejų valandų ant scenos važiuojame autobusu namo ir su kolegomis bandome prisiminti, ką tas dvi valandas išdarinėjome, ir niekaip nepavyksta.

Taip yra ne dėl to, kad buvo labai daug adrenalino ar baimės. Baimės ir adrenalino mes nebejaučiame, esame nuo to išsilaisvinę – improvizuodami mes naudojame pasąmonę.

Improvizuojame ne kairiuoju smegenų pusrutuliu, kuris atsakingas už racionalų logišką mąstymą, o dešiniuoju, kuris atsakingas už vaizdus, už kūrybingumą, už vadinamąjį srautą (angl. flow). Po labai kokybiškos improvizacijos prisiminti yra labai sudėtinga dėl to, kad tai buvo ne racionalus protas.

Panašiai būna žmonėms, kurie patiria hipnozę – po jos sunku prisiminti, ką žmogus kalbėjo ir darė, nes tai kalbėjo pasąmonė, kuri dažniausiai sociume yra paslėpta. Tai turbūt vienas patraukliausių improvizacijos aspektų – nustebini ne tik kitus, bet ir save. Ir kai žiūrovai klausia: „Kaip jūs tai sugalvojote?“ – tenka atsakyti: „Negalvodami.“

– Tuomet tam, kad improvizacija būtų kokybiška ir aktuali, turite nuolat išlikti smalsūs, domėtis pasauliu ir viskuo, kas jame darosi. Ar tai darote sąmoningai?

– Be abejo. Improvizatorius turi būti ir žonglierius, ir poetas, ir filosofas, ir azartiškas žaidėjas. Improvizuodami neturime parašyto vaidmens, scenarijaus, kaukių ar kostiumų. Vadinasi, priklausomai nuo publikos pasiūlymo, aš viską turiu daryti čia ir dabar.

Kas išlįs iš manęs tą akimirką? Nežinau, todėl viduje turiu nešiotis tūkstantį ar net milijoną skirtingų savęs variantų, kad reikiamu metu pasirodytų kažkuris iš tų man pačiam nežinomų vidinių personažų. Tada improvizacija visada bus aktuali ir kokybiška.

– Ar dingsta atsakomybės jausmas negalint suplanuoti to, kas nutiks ant scenos?

– Neįmanoma pasiruošti tam, kas įvyks, bet lipdamas į sceną tu prisiimi visą atsakomybę iš būsimo chaoso sukurti tvarką. Dėl to improvizacija yra maksimalios atsakomybės ir kontrolės žanras, ir tik per maksimalią atsakomybę ir kontrolę atsiranda visiška laisvė ir netikėtumas.

Žiūrovai nežino, kas įvyks, aš pats nežinau, kas įvyks, o jei dar sąlygos, kuriose pasirodysime, nėra pritaikytos teatrui, – kas, jei ne improvizatorius, apsiims atsakomybę iš mūsų atsitiktinio susitikimo sukurti meno kūrinį?

– Užsiminėte apie improvizacijos principus. Internete gausu mokymų, siūlančių taikyti šiuos principus kasdieniniame gyvenime ir taip jį pagerinti. Ar pats su tuo susidūrėte?

– Per dešimt „Kito kampo“ gyvavimo metų ir po daugiau nei 2 tūkstančių pasirodymų scenoje nesu sutikęs daug žmonių, kurie improvizuotų ir po to gyvenime taikytų improvizacinius principus. Daug kas apsigauna galvodami, kad nuėję į trumpalaikius mokymus jie išmoks kažko stebuklingo.

Dabar rinka siūlo labai daug improvizacinių mokymų, bet iš tikrųjų tuose mokymuose, kiek man teko susidurti, rizikos lygis yra suvestas iki minimumo – tie, kurie mokosi, visada lieka komforto zonoje.

Tam, kad taptum geru improvizatoriumi scenoje, turi, visų pirma, būti improvizatorius ir gyvenime. Ir dažnai žmonės, kurie sukaustyti įvairių atsargumų, stereotipų, tie, kurie turi labai racionalius ir suplanuotus gyvenimus, tikisi, kad nuėjimas ir mokymasis improvizuoti scenoje padės jiems gyvenime.

Aš visą laiką, kai mokomės improvizuoti, akcentuoju tai, kad, visų pirma, reikia pradėti improvizacinius principus taikyti kasdienybėje, tada galėsi turėti tai ir scenoje. Kaip ir sporte: jei norite gero rezultato, turite savo mitybą, dienotvarkę, miegą ir fizinę priežiūrą daugiausia vykdyti ne salėje, o už jos ribų. Lygiai tas pats su improvizacija.

– Kokios tuomet naudos gali atnešti improvizacija?

– Pats naudingiausias dalykas, kurį duoda improvizacija, yra lankstumas. Tai gebėjimas prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių situacijų, neužstrigti, rasti vis naują savo pusę, kuri tinka naujai situacijai. Paprastai tariant – mokėjimas greitai paleisti tai, kas nepavyksta, veda į frustraciją.

Gebėjimas improvizuoti padeda rasti išeitis tose situacijose, kuriose, atrodo, išeities nėra. Na ir, žinoma, pagrindinis dalykas, kuris užkoduotas improvizacijoje, – ji moko nelaukti gerų idėjų, o veikti su tomis idėjomis, kurias turite šiuo metu.

– Neseniai Vilniaus mažajame teatre vyko jūsų režisuoto spektaklio „Aš nieko neatsimenu“ premjera. Visuomet įsivaizdavau, kad prieš premjeras aktoriai ir režisieriai kovoja su jauduliu, tačiau užsiminėte, kad tai netiesa.

– Aš visai nesijaudinu. Taip pat nesijaudinu ir eidamas į improvizacinius pasirodymus. Jaudulio tiesiog nebėra. Turbūt tai irgi vienas iš esminių dalykų, kurių galima išmokti iš improvizacijos, – ugdytis supratimą, ko iš tikrųjų bijoti reikia, o kas neverta mūsų baimės.

Nes scenos baimė yra viena iš pamatinių, egzistencinių baimių – šalia baimės numirti, prarasti darbą, šalia baimės prarasti veidą (reputaciją) ar baimės prarasti kontrolę. Kai eini į sceną improvizuoti, rizikuoji viskuo: gali prarasti kontrolę, tada apsijuokti, susigadinti reputaciją, ją susigadinęs – netekti darbo, be darbo atsidurti gatvėje ir numirti, – grandinė labai paprasta.

Improvizacija puikiai moko įveikti šitas baimes, bet nereikia būti naiviems ir galvoti, kad po dviejų užsiėmimų ar po savaitgalio mokymų viską įvaldysite. Improvizacija – įrankis, kuris skirtas tobulinti save, investuoti į save ir tuo pačiu metu tobulinti šalia esantį pasaulį, jeigu jis leidžiasi tobulinamas.

Todėl baimės nėra. Vietoje jos yra smalsumas, laukimas, noras susitikti su žmonėmis, nes tiek režisuodami, tiek improvizuodami galvojame apie tai, kad mūsų laukia nauji susitikimai. Ir jei, kaip tikri improvizatoriai, sakome tiems susitikimams „Taip“, tie susitikimai įvyksta sėkmingai.

– Kiek laiko prireikė, kad pasijaustumėte užtikrintai ant improvizacinės scenos?

– Man tikriausiai prireikė metų. Pamenu, turėjome spektaklį Šiauliuose ir aš nusprendžiau, kad eisiu į kiekvieną žaidimą. Pradžioje teatre buvo 11 aktorių, o aš nusprendžiau eiti visur. Kilo nesutarimų, kodėl aš užėmiau vietą kiekviename žaidime, bet aš ėjau visur tam, kad neatsirinkinėčiau, kas man patogu.

Stūmiau save į nepatogias situacijas, būtent tuo ir pasižymi improvizatoriai. Eina, nors ir bijodami, bet eina į nežinomybę. Po ilgos praktikos įtampoje gebi atsipalaiduoti, jaustis patogiai ten, kur diskomfortas, tampi lankstus net ten, kur egzistuoja milžiniški suvaržymai.

– Ar nevargina nuolat būti įtampoje ir diskomforte, net jei prie jų pripranti?

– Jeigu tai yra ilga distancija, pavyzdžiui, jei 8–9 mėnesius dirbame, žinoma, fiziškai tai gali varginti. Bet profesionalo užduotis yra rūpintis savimi, todėl mes stengiamės prisižiūrėti. Kažkada tai vargino, o dabar, įveikinėdamas nuovargį, tampi dar stipresnis.

Ir vėl išlenda „Taip, ir...“ principas. Yra nuovargis? Taip, ir mes išmoksime būti stipresni ir pasikrauti ten, kur, atrodo, jau nebėra iš ko pasikrauti. Yra baimė? Taip, ir mes baimę paversime azartu. Improvizacija yra visiškai teigiamas kūrybinis dalykas, gaila, labai dažnai nuleidžiamas juokais ir nuvertinamas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt