Veidai

2019.09.25 07:23

Saulius Urbonavičius-Samas atrado ir jogą, ir bėgiojimą, ir arbatos gėrimo kultūrą

LRT RADIJO laida „Penktadienio pokalbiai“, LRT.lt2019.09.25 07:23
Penktadienio pokalbiai. Saulius Urbonavičius-Samas: viena – būti filosofu su raukšle kaktoje, kita – gebėti dalintis humoru ir nevengti sarkazmo

Širdyje Saulius Urbonavičius-Samas jaučiasi esąs labiau dzenbudistas nei katalikas. Jam įdomūs filosofiniai klausimai, kuriuos muzikantas kelia jau nuo studijų metų. LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ jis prisipažįsta vietoje alkoholio ir kavos atradęs arbatą: „Žmogui reikia mažų ritualų, trumpų sustojimų tame greitame bėgančiame gyvenime.“

S. Urbonavičių kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Daugelis žmonių kreipiasi į tave sakydami, kad atrodai jaunatviškai. Niekada nepasakys: „Galvojau, kad vyresnis.“ Labai svarbu genai, bet svarbu ir gyvenimo būdas. Daugiau nei 10 metų tu stengiesi galvoti, ką valgai, kaip gyveni, sportuoji. Esi atradęs jogą, tiesa?

– Nesu išprotėjęs jogos mylėtojas. Aš to labai „atsikandau“ – studijuojant Dailės fakultete Šiauliuose tai buvo uždraustas vaisius, pogrindinė veikla – rytų filosofija. Skaičiau atšviestas, išverstas knygas. Indų filosofija mums, menininkams, buvo kažkas labai didelio, mistiško, svarbaus ir įdomaus.

Su rytietiška filosofija esu labai seniai susipažinęs, man ten labai daug kas patinka. Po šiai dienai pagal savo mąstymo struktūrą ir požiūrį į šitą pasaulį esu daugiau dzenbudistas negu katalikas. Nors ir tai mane veža – matau daug dalykų, kurie teisingi, tik kankinuosi dėl to kaltės jausmo – kodėl visąlaik turiu jaustis kaltas? Budizme to nėra.

Daug kas mane asocijuoja su paviršutiniškumu, bet jeigu paskaitytų dainų tekstus, tai pamatytų gylį. Viena būti su raukšle kaktoje, kita – tai perteikti su humoru.

– Tu pasirenki, kaip tau patogiau.

– Gal, bet aš visą laiką uždavinėju klausimus. Esu žmogus, kuris visą laiką ieško prasmingo atsakymo – po šiai dienai, nors jau turėčiau nusiraminti. Sakoma, susidėlioti filosofiją turėtum per 20 metų, bet man ir šiandien įdomu, skaitau nuo fizikų mokslininkų atradimų iki religinių dalykų.

Man patinka gylis. Daug kas mane asocijuoja su paviršutiniškumu, bet jeigu paskaitytų dainų tekstus, – tik, matyt, niekas neišgirsta tų tekstų, – tai pamatytų gylį, dainose daug gilių filosofinių klausimų. Bet viena būti su raukšle kaktoje, vaidinti labai gilų, naudoti daug tarptautinių žodžių, o kita – tai perteikti su humoru, sarkazmu.

– Kiek reikia sėdėti užsiimant joga?

– Ne, aš sėdėjimu neužsiimu. Aš nenusėdžiu. Tai fizinių tempimo pratimų seka, kuri tiesiog ištampo su metais stangrėjančius raumenis, sausgysles. Radikaliai pakeitęs savo gyvenimo būdą pradėjau atrasti ir judėjimo džiaugsmą.

Pradėjau bėgioti, bet neišprotėjau – man nebūtini beprotiški rezultatai, nuvaryti save kaip arklį. Atradau tai kaip gerą savijautą. Išprotėjęs bėgimas yra nesveikas, apskritais sportas yra nesveika – tai reikia pripažinti.

Aš tiesiog apsirengiu, stengiuosi nepradėti galvoti. Žengi pirmus žingsnius – ir nebėra kur dėtis. Kažkaip save nugaliu ir tada džiaugiuosi diena.

Ryte nuvežu vaiką į mokyklą ir bėgu 5 kilometrus. Taip, reikia prisiversti, būna sunkesnių, būna lengvesnių dienų. Aš tiesiog apsirengiu, stengiuosi nepradėti galvoti. Žengi pirmus žingsnius – ir nebėra kur dėtis. Kažkaip save nugaliu ir tada džiaugiuosi diena.

– Artėja žiema. Praėjusiais metais savo sekėjus džiuginai sniego maudynėmis.

– Užkrėčiau ne vieną. Atradau šį dalyką, nors, aišku, žmonės niekaip negali suprasti, kaip galima ryte išlipus iš šiltos lovos iškart kristi į pusnį. Pabandžiau, pakvailiojau, o po to tapau priklausomas – būdavo labai liūdna, jeigu būdavo blogas sniegas. Pradėjau skirti ir sniegą, į kurį gera kristi.

– Dar viena tavo gyvenimo būdo dalis, apie kurią žino visi artimiau su tavimi susipažinę žmonės – arbatos. Net į filmavimus, koncertus nešiojiesi krepšį, kuriame yra įvairiausių žolelių, arbatinukas, puodelis – tai tam tikras ritualas.

– Labai seniai mečiau kavą, bet kažką reikia rasti. Žmogui reikia mažų ritualų, trumpų sustojimų tame greitame bėgančiame gyvenime. Arbatai turi susikaupti – neužvirti vandens, pajausti aromatą. Užviręs vanduo yra miręs vanduo. Net kavai negalima užvirti vandens, o bakterijos žūsta gerokai anksčiau prieš užverdant.

Lietuvos parduotuvėse sunkiai nusipirksi geros žalios arbatos. Mes turime daug šiukšlių: privežta su visokiais skoniais, visokiomis nesąmonėmis – tai ne arbata. Maišo su jazminais, ryžiais, dar visokia velniava, kad tik parduotų.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.