Veidai

2019.09.24 18:28

Jolantai Donskienei jėgų suteikia prisiminimai apie vyrą: vis atsigręžiu ir dedu sau kažką į širdelę, kad stiprėčiau

Neapsinuodyti niekur nevedančiomis mintimis – tokio tikslo siekia psichologė Jolanta Donskienė, prieš trejus metus anapilin iškeliavusio filosofo Leonido Donskio žmona. „Jaučiuosi stipri, remdamasi į tuos trisdešimt metų. Man tai leidžia būti drąsiai ir galvoti, kad reikia daryti dalykus, kuriuos nėra lengva daryti vienai“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ mintimis dalijasi ji.

„Jūs skaičiuojate. Aš – ne“, – liūdnai šypteli prieš trejus metus našle tapusi J. Donskienė. Šią vasarą beveik visą laiką ji praleido sodyboje Kėdainių rajone, žvelgdama į apačioje besidriekiantį Isos slėnį, jaukiuose namuose priimdama draugus.

„Mūsų sodyboje“, „mūsų draugus“, „mes“ ir „aš“, „mūsų“ ir „mano“ – šie žodžiai dar pinasi J. Donskienės galvoje ir lūpose, vis sugrąžindami šviesaus atminimo filosofą, eseistą, pedagogą Leonidą Donskį į šitą būtį.

„Niekada nesupratau, kas yra našlystė. Galvojau, kad žinau. Dabar žinau, kas tai yra. O galvojau, kad turiu pakankamai empatijos... Ne, nežinojau nieko“, – kalba pašnekovė.

Kai profesorius prieš pat skrydį sukniubo ištiktas infarkto, gydytojai jau niekuo nebegalėjo padėti. Viena akimirka pakeitė ir jo sutuoktinės gyvenimą. Apie laiką po laidotuvių ji net nenori kalbėti, o ir pastarieji treji metai sunkiai nupasakojami.

„Ankstesnio laiko negaliu ir komentuoti, nes jis buvo absoliučiai sunkus ir nepasiduoda analizavimui. Nekalbėjau, neanalizavau ir niekuo dalytis nenorėjau“, – prisipažįsta moteris.

Vos už kelių šimtų metrų nuo Donskių sodybos yra Česlovo Milošo sodyba-muziejus, per Isos slėnį veda piligrimų kelias. Šias vietas J. Donskienė vadina unikalios gamtos ir kultūros lobynu, visa tai visada nori parodyti užsukusiems svečiams.

„Čia ypatinga vieta – kai mes ją 2002-aisiais pamatėme, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Dabar šalia yra piligrimų kelias. Puiki iniciatyva – sumanymas per visą Lietuvą pratęsti piligrimų kelią. Jeigu žiūrėtume į žemėlapį, tai Europos piligrimų kelias baigiasi ties Lenkijos siena. Dabar jis eina ir per Lietuvą.

Čia yra keletas tokių sodybų, į kurias galima kreiptis, prašyti nakvynės. Ir aš esu priėmusi pernai vasarą gal dešimt dvylika žmonių“, – pasakoja ji.

Sodyba vėl pilna žmonių, kaip ir L. Donskiui gyvam esant, o drauge planuotos idėjos pamažu įgyvendinamos – dabar jau J. Donskienės su bendraminčiais. Dažnas, atvažiavęs į Donskių sodybą paviešėti, sako, kad čia gera kurti, galvoti, skaityti knygas ar tiesiog susėdus prie plataus stalo kalbėtis su šeimininke. Ir sodybos šeimininkei reikia žmonių – juk dėl to ir buvo sumanyta statyti šią sodybą.

„Ji buvo pastatyta ne tam, kad dviese sėdėtume ir mėgautumėmės nuostabiais saulėlydžiais, o kad būtų atvira. Leonidas sakė, kad norėtų, jog čia būtų kuo daugiau jaunų žmonių – su jais yra įdomu, jiems yra ką pasakyti. Aš gyvenu su viltimi, kad kuo toliau, tuo geriau čia gyvensis, kad bus galima gyventi gyvenimą, kuris buvo suplanuotas dar mums kartu esant“, – kalba J. Donskienė.

Kai susipažinome, man buvo labai smalsu – kodėl jau jis čia toks protingas? Mes visą dieną prakalbėjome. Kalbėjome ir kalbėjome... Po to atsirado noras būti kartu.

Anot pašnekovės, buvo planuota dalį įvairių seminarų ir renginių rengti būtent šioje sodyboje, antrame aukšte atidaryti biblioteką ir laikyti ten labai daug knygų. Net svarstyta galimybė apnakvindinti studentus.

„Čia tiesiog tiršta kultūros. Reikia dalintis, kviesti, pažindinti. Čia yra tiek daug visko, kad neįtikėtina. Jeigu nori matyti, čia yra labai daug ką pamatyti. Egoistiškai užsidaryti namuose – ne. Nei aš to šiandien noriu, nei mes įsivaizdavome tokį gyvenimą“, – sako J. Donskienė.

Įkvėpimo suteikdavo aršios diskusijos su žmona

30 metų kartu nugyvenę Donskiai buvo lyg kumštis – pati tvirčiausia komanda. Kas juodu sulipdė visam gyvenimui? Turėjimas apie ką kalbėtis, tikina J. Donskienė.

„Turėjau bičiulių, kurie manęs klausė: „Tu nepažįsti to protingo Liukos iš Klaipėdos?“ Ne, nepažįstu. Ir kai susipažinome, man buvo labai smalsu – kodėl jau jis čia toks protingas? Mes visą dieną prakalbėjome. Kalbėjome ir kalbėjome, ir kalbėjome... Po to atsirado noras būti kartu“, – prisimena moteris.

Žymiausių pasaulio universitetų lektorius L. Donskis tarp studentų buvo vienas populiariausių ir mylimiausių dėstytojų. Jis niekada nebuvo kabinetinis profesorius, save vadino dainuojančiu filosofu, nuo paauglystės mėgo groti gitara ir dainuoti.

J. Donskienė jam tapo ne tik mylimąja, žmona, bet ir geriausia drauge. Jis jai atskleidė paslaptis ir apie savo žydišką vaikystę, papasakojo skaudžią šeimos istoriją. Daugybę jautrių temų palietęs vestoje laidoje „Be pykčio“ profesorius ir asmeniniame gyvenime vadovavosi šia taisykle – be pykčio.

Per tris dešimtmečius trukusią santuoką jiedu su žmona nebuvo rimtai susipykę, vienas kito įžeidę ar įskaudinę. Tiesa, daug ginčydavosi, tačiau todėl, kad apie viską nuoširdžiai kalbėdavosi. Net savo knygų pratarmėse profesorius visada dėkojo žmonai už įkvėpimą.

L. Donskis viename interviu yra sakęs, kad žmonių ryšys genda, kai jie atvirai nesikalba. O jiedu su sutuoktine visada bendravo labai atvirai, neturėjo paslapčių ar nuoskaudų, kas ardo santykius. Ne kiekvienas vyras pasakytų, kad žmona – geriausia jo draugė, o L. Donskis tai sakė ne kartą.

Jų santykių nepaveikė net kelis dešimtmečius trukęs klajokliškas gyvenimo būdas – profesoriaus L. Donskio darbai juos vedė iš šalies į šalį, iš universiteto į universitetą. J. Donskienė iki šiol prisimena, kaip vyras laimėjo pirmą stipendiją mokytis Amerikoje. Tačiau „pabėgę“ į svečias šalis jiedu niekada negalvodavo jose pasilikti.

„Mes abu labai pasiilgdavome Lietuvos. Dar nebuvo galimybių, technologijų, kurios šiandien leidžia bendrauti, matyti, viską jausti, kur bebūtum. Tai buvo tamsioji mėnulio pusė. Tu išvyksti ir tik popieriniai laiškai – negali net paskambinti“, – kalba pašnekovė.

Tačiau ji teigia visada priimdavusi tai kaip galimybę ko nors išmokti. „Gyvenimas užsienyje reikalavo prisitaikymo, labai daug pastangų, bet jis ir suteikdavo galimybę save pamatyti iš kitos pusės“, – tikina moteris.

Kai po ilgų svarstymų profesorius ryžosi 2009-aisiais dalyvauti Europos parlamento rinkimuose ir buvo išrinktas atstovauti Lietuvai, J. Donskienė vėl kantriai sudėjo judviejų daiktus į keturis lagaminus ir iškeliavo kartu į Briuselį. Pasiėmė svarbiausius daiktus – pluoštą šeimos nuotraukų ir kaukazietiškų prieskonių, kad savos virtuvės kvapai primintų namus.

L. Donskis mėgavosi maistu, o ji mėgavosi gaminimu jam ir svečiams. Kulinarinius įkvėpimus dar skatindavo užstalėje vykstančios įdomiausios diskusijos. Ji ir dabar sodyboje laukdama svečių kaskart stengiasi juos maloniai ir skaniai nustebinti.

Aš girdėdavau tokių komentarų, kad galiu kažką daryti. Aš ir dariau – gyvenau gyvenimą. Visada buvau pritariantis draugas, taip pat ieškantis sau kelio, kad man būtų įdomu ir kažko išmokčiau.

Penkerių metų – vienos kadencijos Europos parlamente – L. Donskiui buvo su kaupu. Apie tolesnę politiko karjerą jis negalvojo, nes politinės intrigos ir partiškumas jam visada buvo svetimi. Su džiaugsmu sutuoktiniai vėl grįžo gyventi į Lietuvą – į Kauną.

„Buvo ir sunku, ir be galo įdomu“, – sako pašnekovė prisimindama ankstesnį klajoklišką gyvenimą. Ji niekada nesigailėjo, kad galbūt dėl vyro karjeros atsisakė savosios.

„Aš girdėdavau tokių komentarų, kad galiu kažką daryti. Aš ir dariau – gyvenau gyvenimą. Kai tu gyveni su draugu, tau net nekyla klausimų. Mes labai sutardavome dėl daugelio dalykų apie gyvenimo būdą. Ir aš visada buvau pritariantis draugas, taip pat ieškantis sau kelio, kad man būtų įdomu ir aš kažko išmokčiau“, – mintimis dalijasi J. Donskienė.

Jaučiasi ne kažką praradusi, o labai turtinga

Nuolat į užsienį lydėdama vyrą, ji niekur nesijautė vieniša ar nepritapusi. Gyvenimas svetimose šalyse juos tik dar labiau suartino, o buitis, kuri gulė daugiausia ant moters pečių, neslėgė. J. Donskienė juokiasi net suskaičiavusi, kad Briuselyje išlygino per tūkstantį Leonido marškinių – tai darė žiūrėdama filmus.

Laidos herojė visur sugebėjo rasti draugų: ir Amerikoje, ir Anglijoje, ir Briuselyje. Ir daug ko išmoko, ypač – fotografuoti. L. Donskis norėjo, kad Lietuvoje leidžiamos jo eseistinės knygos būtų iliustruojamos būtent žmonos nuotraukomis.

„Mes buvome kaip komanda – susitariame: aš darau tą, tu darai tą. Ką reikštų šiuo atveju karjera? Nežinau, tai gal sugalvoti dalykai. Žodis „atidavė“ – tai, kai kažką praradai. O aš nesijaučiu praradusi. Jaučiuosi labai turtinga – iš manęs niekas nieko negali atimti. „Gyvenimas kažką atėmė.“ Aš sakau – neatėmė. Aš nepasiduosiu – nenoriu būti nugalėta. Aš noriu būti nugalėtoja“, – su ašaromis akyse kalba ji.

Ar treji metai – pakankamas laikas susitaikyti su netektimi ir išmokti gyventi kitaip? „Apie laiką nieko negaliu pasakyti. Nebėra tokių dalykų. Aname gyvenime, atsimenu, paskutinę vasarą mes buvome susiplanavę gyvenimą iki vasario mėnesio. O dabar aš visiškai nekalbu apie laiką ir džiaugiuosi, kai įvyksta dalykai, kuriuos suplanuoji“, – pažymi moteris.

J. Donskienė sako vis bandanti susigrąžinti stiprybę iš „ano gyvenimo“, kad galėtų kvėpuoti, matyti. O ir santykis su praeitimi – ypatingas: iš jos ji bando pasisemti kuo daugiau jėgos. „Vis atsigręžiu ir kažką sau į kišenytę, į širdelę, į užantėlį, į krepšelį dedu, kad stiprėčiau“, – prisipažįsta ji.

Aname gyvenime daug šviesos, draugų ir pažinimo. Koks yra šis gyvenimas – dar sunku apibūdinti: „Ne aš viena praradau. Dar šiandien mane sutikę žmonės reiškia užuojautą, parduotuvėje, kurioje perku katytei mėsą, pardavėja su ašaromis akyse paklausia, kaip aš praleidau šventes, – ji pažįsta, prisimena. Man dar visą laiką yra primenama, kad su manimi kažkas liūdi. Aš negaliu būti viena – žmonės praranda artimuosius, gyvena savo gyvenimus ir mes nieko apie juos nežinome. O aš noriu jums pasipasakoti, nes kažkas gali gauti stiprybės.“

J. Donskienė prarado artimiausią žmogų, tačiau psichologiją baigusi moteris sako uždraudusi sau analizuoti – kapstytis savo mintyse ir pojūčiuose.

„Ne analizuoti, o bandyti gyventi ir pasiimti iš to gyvenimo tai, kas teikia stiprybės. Neskaičiuoju – skaičiavimas yra dingęs. Yra džiaugsmas dėl kiekvienos nugyventos dienos, per kurią neįklimpstu į sielvartą, neapsinuodiju niekur nevedančiomis mintimis. Toks labai paprastas tikslas“, – prisipažįsta ji.

Šiandien draugai atvažiuoja pas ją vieną, ją vieną apkabina arba įtraukia į naudingą, įdomią veiklą. Tada J. Donskienė sako akimirką ar kelias pasijuntanti gerai. Tačiau tos akimirkos, tas per jėgą išmoktas „aš“ vietoje „mes“ niekada neužgoš kadaise dviese planuoto gyvenimo prisiminimų, o tai ramina ir guodžia.

„Aš jaučiuosi stipri, remdamasi į tuos trisdešimt metų. Įgyvendinome labai daug sumanymų. Man tai leidžia būti drąsiai ir galvoti, kad reikia daryti dalykus, kuriuos nėra lengva daryti vienai. Arba jie tiesiog nesidaro dėl to, kad nėra žmogaus“, – mintimis dalijasi J. Donskienė.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Stilius. Jolanta Donskienė vis dar sako „mes” ir gyvena taip, kaip abu su vyru buvo planavę