„Gera knyga, filmas ar spektaklis yra maistas, kurį turi valgyti kiekvienas kuriantis žmogus“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Labas rytas, Lietuva“ sako rašytojas Marius Ivaškevičius, vienai dienai tapęs ir laidos vedėju. Jis mielai atsakė ir žiūrovų užduotus klausimus, papasakojo apie savo mėgstamus autorius, savo demonus ir įkvėpimą.
– Prisijungėte prie pirmojo Lietuvoje literatūros festivalio „Open Books“, kuriame skaitytojai gavo progą susitikti su autoriais. O ar jums, rašytojams, tokių susitikimų reikia?
– Susitikimai su skaitytojai būna labai įvairūs. Jei tai būna iš tiesų pasiruošusi publika, tie susitikimai būna labai įdomūs, motyvuojantys. Jei susirenka žiovaujantys moksleiviai, išeini išsunktas, atidavęs daug energijos. Nors, nereikia nuvertinti ir tų moksleivių, kuriems tokių susitikimų labai trūksta.
Kai buvau moksleivis, rašytojai tokių susitikimų mokyklose nerengdavo. O jei ir būtų rengę, aš tikriausiai būčiau buvęs vienintelis klasėje, kuris išpūstomis akimis būtų žiūrėjęs į atvykusį autorių. Tokių susitikimų man labai trūko, tad aš pats rašydavau laiškus mano mėgstamiems autoriams. Ir kai jie man atsakydavo, tai būdavo didžiulis įvykis. Dabar, kai yra feisbukas, viskas yra lengviau.
– Ką norėtumėte išvaryti iš savo gyvenimo?
– Reikėtų tikriausiai išvaryti tam tikrus savo demonus. Nors tai gali būti pavojinga – kažką išvaręs, gali kažko ir netekti. Jie vis dėlto taip pat yra sudedamoji mano dalis.
Veikiausiai literatūra vienintelis meno žanras, kuris priverčia aktyviai dirbti vaizduotę.
– Kokį prisiminimą labiausiai branginate?
– Nežinau, ar labai branginu, tačiau turi patį pirmąjį savo prisiminimą, kuris galbūt nėra labai gražus. Pamenu, stoviu puode prisidaręs į kelnes ir mano močiutė mane maudo. Tai pats pirmasis mano prisiminimas.
– Kada paskutinį kartą skaitėte gerą knygą? Ar iki galo perskaitote ir tas knygas, kurios dar pradžioje jums ima nebepatikti?
– Jei knygos man nepatinka, neeikvoju savo laiko ir jų nepabaigiu. Būna knygų, kurios tarsi ir patinka, ir nepatinka. Tad prie mano lovos yra kalnas knygų, kurios įpusėtos taip ir stovi padėtos.
Kaip tik dabar skaitau knygą, kuri man tikrai patinka. Tai – prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo „Žemėlapiai ir teritorija“. Šis autorius vadinamas nuspėjančiu ateitį, neva viskas, ką jis parašo, išsipildo. Visiems labai rekomenduoju paskaityti jo kūrybos.
– Ar reikėtų vaikytis madų ir skaityti tai, kas yra populiaru ir skaitoma aplinkinių?
– Nereikia nieko vaikytis, skaitymas turi būti malonumas, o ne pareiga. Kiekvienas turi atrasti savo autorius. Kitas žmogus negali patarti, nes retas turi tokį patį skonį, kaip ir jūs. Nors žinoma, panašūs festivaliai, kaip „Open Books“ gali skaitytojui duoti tam tikras gaires, padedančias atrasti įdomias knygas.
– Ar būna laikotarpių, kuriuos galima būti skaitymo pauzėmis?
– Būna. Būna pauzių, kai neskaitau grožinės literatūros, o pusmetį skaitau istorinę literatūrą ar dokumentiką.
– Ar lengva perskaičius gerą knygą rašyti pačiam?
– Mano dukra sumanė kurti trumpametražį filmą. Pasidalijau keliomis rekomendacijomis, kokius filmus ji galėtų pasižiūrėti, tačiau ji atsisakė nuogąstaudama, kad jie vėliau gali padaryti jai nemenką įtaką. O aš taip nemanau. Esu tikras, kad gera knyga, geras spektaklis, geras filmas ar pan. gali motyvuoti. Tai maistas, kurį kuriantis žmogus turi nuolat vartoti.
– Žiūrovams pro akis neprasprūdo ir tai, kad į laidą atėjote vilkėdamas marškinėlius su grupės „The Beatles“ nariu Johnu Lennonu. Ką tai reiškia?
– Yra tokia daina „Imagine“ (liet. „Įsivaizduok“), kurią galima susieti su vaizduote apskritai. Beje, latvių režisierius Alvis Hermanis neseniai sakė, kad jauni žmonės, kurie šiais laikais neskaito, jie netreniruoja savo vaizduotės.
Veikiausiai literatūra vienintelis meno žanras, kuris priverčia aktyviai dirbti vaizduotę. Kituose žanruose (kine, teatre) žmogui pateikiamas tam tikras vaizdinys, o skaitant reikia daug ką įsivaizduoti pačiam.
Skaitymas turi būti malonumas, o ne pareiga.
– Kaip pasiilsite nuo savo darbo?
– Anksčiau turėjau pomėgį – režisūrą. Taigi nuo rašymo ilsėdavausi režisuodamas. Kai rašai, esi visiškai vienas, o režisuodamas bendrauji sau daugybe žmonių, turi nuolat priimti sprendimus.
Tada nuo rašymo ilsėdavausi režisuodamas, o nuo režisūros – rašydamas. Dabar ilsiuosi keliaudamas. Kelionės tampa poilsiu, nors neretai keliauju darbo reikalais. Tačiau jos vis tiek tampa pertraukėlėmis nuo rašymo.
– Šiuo metu rašote knygą?
– Kurį laiką nerašiau prozos, romano. Buvau išėjęs į dramaturgiją. Dabar man atsiranda didžiulis alkis, tad praėjusių metų pabaigoje pradėjau rašyti romaną, tikiuosi, kad man užteks įkvėpimo ir energijos jį užbaigti.
Visas pokalbis su M. Ivaškevičiumi – laidos įraše (4.50 min).
Pokalbio tęsinys – laidos įraše (21.30 min).
