Veidai

2019.09.20 08:09

Dirigentas Vytautas Lukočius apie įvairių tautų kolegas: ant suomių rėkti negalima, o rusai kitaip nesupras

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2019.09.20 08:09

Dabar Lietuvos žmonės jau daug matę – artėjame prie persisotinusių buržua, kurie nusiperka bilietą, o tavo darbas juos linksminti. „Turi būti kaip pirmąkart: pakylėta, šviežia, emocionalu, kad nebūtų: kiek jūs čia dar grosite?“ – apie darbe kylančius iššūkius pasakoja LRT TELEVIZIJOS laidos „Gyvenimo spalvos“ pašnekovas, žinomas dirigentas Vytautas Lukočius.

Ne tik dirigentas, bet ir pianistas, pedagogas V. Lukočius į saldų bitininkystės hobį įklimpo dar ne taip seniai, tačiau ši tobula gamtos ir muzikos harmonija menininką jau spėjo įtraukti.

Tai, sako jis, sena svajonė, kurią pavyko įgyvendinti atsiradus sodybai. Nors turi 9 avilius, pašnekovas tikina – čia jo nieko nėra.

„Bitė – kaip moteris: kaip atėjo, taip gali išeiti. Susipakavo, susikrovė – ir nėra“, – kalba jis.

Bičių avilyje viską reguliuoja motinėlė – V. Lukočius šmaikštauja, esą ir jo šeimoje kaip avilyje – vadovauja žmona: „Čia tas pats kaip dirigentas. Orkestras galvoja, kad jis valdo, nors protingas dirigentas sugeba padaryti taip, kad jie grotų taip, kaip nori dirigentas. O jiems atrodo, kad jie taip nori.

Moteris lygiai taip pat sugeba suvystyti vyrą. Duoda knygų paskaityti, kokias pati skaito, kad turėčiau panašią pasaulėžiūrą. Sugeba lanksčiai, subtiliai pateikti informaciją, neva pats to noriu.“

Dirigentas kone trečdalį muzikinio sezono praleidžia Suomijoje, nes yra sudaręs sutartį su Lapenrantos simfoniniu orkestru. Čia jis eina vyriausiojo dirigento ir meno vadovo pareigas.

Suomija V. Lukočiaus biografijoje – nuo 1999-ųjų. Jis sako, kad ten praleistas laikas gerokai pakeitė pasaulėžiūrą.

Aš atvažiavęs iš tarybų Lietuvos, buvau kaip tikri lietuviai: galėdavau pašaukti, papykti. Paskui supratau, kad tą patį gali pasiekti su šypsena.

„Buvau piktas, kol nepradėjau mokytis Suomijos Sibelijaus akademijoje. Studentavimo laikais žmonės pradėjo skųstis: ko tu čia pyksti?.. Aš atvažiavęs iš tarybų Lietuvos, buvau kaip tikri lietuviai: galėdavau pašaukti, papykti. Paskui tokios geros pamokos buvo, kad tą patį gali pasiekti su šypsena, prašydamas, nešaukdamas, nepykdamas, net ne reikalaudamas, o tiesiog pasiūlydamas“, – prisimena jis.

Medumi jis apdalija ir kolegas Suomijoje. Smagu, bičiuliška duoti dalį savęs, savo laiko, bendro savo ir bičių darbo, pažymi dirigentas.

„Jie nesupranta, sako: iš kažko perki, perperki, atiduodi? Ne, sakau, aš darau. Kaip tu spėji? Nes jiems, jeigu bitininkas, tai tuo ir užsiima. Nėra tradicijos kaip pas mus, kad kiekviename kaimelyje prie namų žmogus turi 10 avilių. Ten visai kitaip“, – kalba pašnekovas.

Tačiau muzikantui, dirbančiam su įvairių tautybių žmonėmis, tenka susidurti ne tik su kitokiomis bitininkystės tradicijomis ar muzikos skoniais, bet ir su skirtingu mentalitetu.

„Skandinavai vienokie, rusai visiškai kitokie. Lietuviai yra mišinys – tarp ruso ir vakariečio. Tas laikotarpis, kurį praleidome raudonosios saulės glėbyje, pridarė savo. Visi mes skirtingi, bet prisitaikai. Pavyzdžiui, Suomijoje negali šaukti ant žmogaus, kaip ir vakaruose. O Rusijoje, jeigu neužrėksi ir neparodysi, kad esi caras, jie nesupras“, – tikina V. Lukočius.

Į sodybą – pailsėti nuo žmonių

Tapti dirigentu tikras iššūkis – kaip kunigas turi Bibliją kiekvieną kartą skaityti it pirmą, pasakoja laidos herojus.

„Įsivaizduojate, kaip kunigui sunku: 1 500-osios mišios, ir tą patį tekstą… Mocarto simfoniją diriguoji 16-ą kartą, 20-ą, ir turi būti kaip pirmąkart. Tai ir yra iššūkis: kad būtų pakylėta, visą laiką šviežia, emocionalu, patrauklu. Ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių, žmonių, kad nebūtų: kiek jūs čia dar grosite?“ – kalba jis.

Šiandien V. Lukočius gyvena pašėlusiu ritmu. Aibė darbų, kelionių, kasdienybėje mažai rutinos. Ir nors pagrindinis darbas Suomijoje, daugybė veiklos laukia ir Lietuvoje.

„Dirbu Akademijoje, tačiau tai daugiau hobis. Dirbant už tuos kelis šimtus eurų darbu turbūt to pavadinti neišeitų. Seku jaunų žmonių pulsą: kas keičiasi, kas naujo. Būni su jaunimu, matai, kaip juos veikia pastaba, kuo jie gyvena.

Dirbu Vytauto Didžiojo universitete kamerinio orkestro dirigentu. Turėjau daug įdomių darbų. Ir „Lietuvos“ ansamblyje, ir Operos teatre, ir Klaipėdos muzikiniame, ir Valstybiniame simfoniniame orkestre. Lietuvoje daug įvairių vietų, bet visur tas pats: bendravimas, kūryba, rutina, auditorijos, klausytojo paieškos“, – teigia vyras.

Pasak jo, Lietuvio skonis miestuose jau artėja prie persisotinusio buržua – žmonės visko matę ir tampa snobiški. Nuo šių dalykų kartais norisi atsipūsti, tad kelias nuo scenos dirigentą dažnai veda prie žemės. Sodininkystė, daržininkystė jam – terapija.

Man teikia džiaugsmą koncertai mažuose miesteliuose, kur žmonės nėra susvetimėję. Jeigu džiaugiasi, tai nuoširdžiai.

„Sodyboje pabūni su savimi, gamta, sugrįžti, įsižemini. Labai svarbu išsikrauti visą purvą, sukrautą žmonių masių. Pasiklausai savęs tyloje dirbdamas, išsivalo galva ir tampa daug skaidriau. Supranti, kad kartais mūsų gyvenimas, susijęs su santykiais, problemomis, yra netikras. Tikra yra, kas užauga, ką suvalgai, pasodini“, – kalba pašnekovas.

Taip V. Lukočius pamiršta rūpesčius, o tada į darbą gali važiuoti it iš naujo gimęs. Anot jo, sodyba tam ir skirta – darbui, o ne tam, kad ilsėtumeisi atsigulęs ant šezlongo.

„Baisiausiai nekenčiu atostogų, kai nereikia nieko daryti, tik pasistatyti sofutę ir gulėti“, – sako jis.

Koncertuoti labiau patinka mažuose miesteliuose

„Prieš 10 metų galvojau, kad karjeros viršūnė būtų padiriguoti Londone ir Niujorke. Dabar taip negalvoju. Dabar galvoju – dirbti su kolektyvu, kuris patinka, nekelia konfliktų, nereikalauja, ko neturi. Ir tu iš jų to neprašai, nekalbi apie pykčius, tik apie muziką.

Gyvenimas yra, ką darai kasdien, nuosekliai. Man tai teikia jėgų. Man teikia džiaugsmą koncertai mažuose miesteliuose, kur žmonės nėra susvetimėję, kur yra bendruomenės pojūtis. Jeigu džiaugiasi, tai nuoširdžiai, visi. Jeigu kažkas nepatinka, tai visi“, – teigia V. Lukočius.

Pasak jo, žmonės didmiesčiuose – vilniečiai, kauniečiai – susvetimėję, egoistiški: „Nusipirkau bilietą, dabar mane linksminkite.“

Dirigentas neneigia, kad uždirba daug, tačiau, kaip jis sako, viskas priklauso nuo tavo tikslo.

„Ar sieki tapti NBA krepšininku, kur didžiausi pinigai, ar sieki pilnatvės. Malonu tikrai ne ten, kur dideli pinigai. Smagu, kai mane kviečia, ploja, pasitinka ir išlydi. Ir dar kartą pakviečia. O pinigų dydis – vis tiek jų niekada negana. Pradeda lėktuviukų norėtis, tada reaktyvinio galbūt...“ – mintimis dalijasi laidos herojus.

Lėktuvams pinigų V. Lukočius nešvaisto. Sako, adrenalino užtenka ir kasdieniame gyvenime, sprendžiant meno, buities, šeimos reikalus. O kai ko pritrūksta, gelbsti kaimynai.

„Nepraleidžiu progos pabūti su tikrais žmonėmis, kaimynais, žinai, kad gali jiems paskambinti bet kada naktį. Arba, jei neturėsi duonos ar sviesto, visada gali užvažiuoti. Tai tikroji Lietuva – ne miestas. Mieste kaimynai nepažįsta vienas kito, vienoje laiptinėje gyvendami“, – pažymi jis.

Meistrauti išmokė jaunystės sunkumai

Savanoriavimas – dar viena veikla, kuri gali suteikti ir adrenalino, ir dvasinio pasitenkinimo. Tai pajuto ir garsus dirigentas. V. Lukočius vyko į Kauną, kur jo pagalbos laukė senutė Natalija. Jos virtuvėje – surūdijusi kriauklė, kurią būtina pakeisti, tačiau galinčio padėti meistro nėra.

Nataliją jau antrus metus globoja „Caritas“. Jo atstovė Onutė Danilevičienė su devyniasdešimtmete moterimi susipažino per gerumo akciją bažnyčioje.

„Ji priėjo, ir matome, kad neturi pinigėlių žvakutei. Padovanojome, pasidomėjome. Buvo prasiskėlusi galvą, matyt, griuvusi. Pradėjome kalbinti: gal reikia pagalbos? Ji priėmė pagalbą. Niekur anksčiau nesikreipė – be galo kantri. Matyt, gyvenimas išmokė kantrybės. Nuo tada pradėjome bendrauti. Reikėjo ir drabužėlių, ir apauti – visko trūko“, – pasakoja O. Danilevičienė.

Mėgstu sodininkystę, daržininkystę, staliauti. Tai susiję su jaunystės sunkumais. Neturėjau tiek pinigų, kad skambinčiau meistrui.

Natalija jaunystėje studijavo mediciną, tačiau teko mesti, mat pati tapo ligone. Visas moters gyvenimas – nesibaigianti ligos istorija. 60 metų greta jos buvo vyras, tačiau neseniai mirė. Natalija neteko ir savo vienintelės dukters, kurią pasiglemžė sunki liga.

V. Lukočiui savanoriauti nėra naujiena. Kartais tenka patalkinti žmonai, įsitraukusiai į Maltos ordino pagalbos tarnybą. Jis tarp draugų ir giminių jau seniai garsėja ne tik muziko, bet ir įgudusio meistro talentu. Plaktukas, pjūklas ar replės garsaus Lietuvos dirigento rankose atsiduria dažnai.

„Mėgstu sodininkystę, daržininkystę. Mėgstu ir staliauti. Tai susiję su auklėjimu, jaunystės sunkumais. Neturėjau tiek pinigų, kad skambinčiau meistrui“, – sako jis.

Tokie darbai garsiam dirigentui prie širdies ir dėl dar vienos priežasties – tai, anot jo, apčiuopiama veikla, ne taip, kaip muzikoje, kurioje viskas – galvose ir širdyse.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

„Gyvenimo spalvos“. Vytautą Lukočių įtraukė ne tik bitininkystė, bet ir savanorystė: tvarkė senolės butą, jos artimųjų kapus