Žmonių, neišpildžiusių savo muzikinių ambicijų, daugybė, ir jie nebūtinai neadekvačiai save vertina – kaltas gali būti ir neadekvatus kitų vertinimas, taip LRT RADIJO laidoje „Darbas – ne vilkas“ sako operos solistė Aistė Pilibavičiūtė. Niekada atlikti klasikinės muzikos nesvajojusi moteris teigia mokykloje dainuodavusi popmuziką, tad užtruko, kol susidraugavo su opera.
A. Pilibavičiūtę kalbina LRT RADIJO laidos „Darbas – ne vilkas“ vedėjas Marijus Mikutavičius.
– Kiek reikėjo metų, kol jus įvertino?
– Tai viso gyvenimo darbas.
– Ar visada norėjote būti klasikinės muzikos atstovė?
– Ne. Niekada negalvojau apie klasikinę muziką. Mokykloje dainuodavau popsinius kūrinius: Monikos Sakalauskaitės, Neringos Nekrašiūtės repertuarą. Tiesą sakant, su klasika reikėjo ilgai draugauti, kol susidraugavome.
– Kas atsitiko gyvenime, kad nuėjote link klasikos?
– Mane pastebėjo. Man buvo 17 metų. Aš svajojau dainuoti. Prieš dvejus metus buvau baigusi muzikos mokyklą. Dvejus metus tiesiog tylėjau – be proto norėjau dainuoti.
Taip susiklostė aplinkybės, ko niekada nėra buvę, kad į mūsų mokyklą [Žemaičių Kalvarijos] atvažiuotų dainininkai iš Vilniaus operos ir baleto teatro. Bet apie operą niekada negalvojau – man net juokinga būdavo, kaip jie dainuoja. Aš pamėgdžiodavau, kaip kvaila ir juokinga. Man nepatikdavo.
– Šuo ir kariamas pripranta. Ar jūs per prievartą prisijaukinote, ar radote ten ir gerų dalykų? Ar galite pasakyti, kad visa klasikinė muzika savaime gera?
– Turbūt, kad ne. Yra visokios – ir banalios, bet yra ir nuostabios, kaip ir bet kokiame kitame žanre.
Kiekvienas atranda savo auditoriją. Suvokiu tai, kad kartais nebūtina turėti ir geros klausos, kad galėtum dainuoti.
– Ar yra arijų, kurias dainuojate, bet jų nekenčiate?
– Būna, kad nemėgstu, nenoriu, bet reikia.
– Per kiek laiko išmokstate libretą?
– Labai įvairiai. Priklauso nuo kalbos. Žinau, kad būna atvejų, kai išmoksta per kelias dienas. Per vakarą – žiūrint, kokia partija. Bet jeigu tai pagrindinė didžiulė partija, kurią matai pirmą kartą, mano akimis, tai tikrai neįmanoma.
Turi tai įdainuoti – tai turi atsirasti tavo galvoje, balse, raumenyse. Tai raumenų darbas, dirba visas kūnas.
– Ar į nevykėlius popatlikėjus, kurie dažnai net nemoka skaityti iš lapo natų, ką jau kalbėti apie muzikos teoriją, žiūrite iš aukšto?
– Kartais pagalvoju apie tokius atvejus. Yra atvejų, kurių nesuprantu, bet kiekvienas atranda savo auditoriją. Suvokiu tai, kad kartais nebūtina turėti ir geros klausos, kad galėtum dainuoti.
Akademijoje rašo visiems dešimtukus, tai kaip tam žmogui žinoti, kad jis dainuoja prasčiau?
– Yra žmonių, kurie dainuoja visą gyvenimą, bet taip ir lieka statistais. Ar jie pikti?
– Tokių labai daug. Yra problema – žmogus neišpildė savo lūkesčių. Jaučiasi, jeigu ambicija buvo labai didelė. Kitą kartą būna neadekvatus požiūris.
Bet ir aplinka – tarkime, akademijoje rašo visiems dešimtukus, tai kaip tam žmogui žinoti, kad jis dainuoja prasčiau? Paskui ateina labai didžiulis nusivylimas, kai supranti, kad manęs niekam nereikia. Kodėl, jeigu gaudavau dešimtukus? Neadekvatus ir vertinimas.
– Jūs irgi norite išplaukti į didesnius vandenis?
– Taip, žinoma. Bet tai nėra taip parasta. Tai didžiulė rinka, ir ji tik didėja.
– Šiais laikais? Netikiu dviem dalykais: kad didėja krikščionių bažnyčia ir kad didėja opera. Man atrodo, šiuolaikinis pasaulis kaip tik daro žmogų lengvabūdį, einantį paviršiumi, tingintį skirti save tokiems monumentaliems dalykams kaip klasikinė muzika.
– Galime palyginti: kai studijavo mano dėstytoja, prieš 20 metų, buvo 5 studentai. Kai studijavau aš, buvo 13. Studentų tik daugėja – jie visi nori dainuoti ir būtent klasiką.
– Operos ir baleto teatrai pilnutėliai? Žmonės negauna bilietų?
– Dėl žiūrovų yra kita problema. Pasaulyje užsidaro teatrai.
– Ar esate dainuodama „pagavusi gaidį“ [nepataikiusi į natą]?
– Gal kažkada ir esu, bet šiaip nelabai aš juos gaudau. Scenoje tikrai nebuvo.
– Būna, kad bijote kažkokios partijos dalies?
– Aišku, kad būna. Esu bijojusi visos partijos, pusę metų ruošiausi psichologiškai. Tai Džuljetos partija. Po spektaklio apsiverkiau. Orkestrantai sakė: ko tu verki? Sakau: baigėsi. Tai buvo pirmas toks didžiulis vaidmuo, iššūkis, už kurį gavau metų solistės apdovanojimą, tai mane labai nustebino. Vadinasi, tas jaudulys atsipirko.
Visas pokalbis – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
