Veidai

2019.10.10 19:10

Viktorija Jakučinskaitė: kiekvieną dieną renkiesi, ar tavo gyvenimas bus pragaras, ar rojus

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.10.10 19:10

„Anksčiau pagalvodavau, kad man jau per vėlu ką nors veikti ar ko nors mokytis, dabar taip nebegalvoju. Tik kad tai suprasčiau, turėjau pagyventi ganėtinai nuobodžiai“, – portalui LRT.lt pasakoja dizainerė Viktorija Jakučinskaitė, atradusi būdą kiekvieną savo dieną paversti įdomia. Ji sako, jog kiekvienas pats pasirenkame, ar mūsų diena bus pragaras, ar rojus.

– Pastaruoju metu turite nemažai veiklų: daug keliaujate, be to, mokotės groti pianinu, tapote paveikslus...

– Galbūt matėte filmą „Švilpiko diena“, kurio pagrindinis veikėjas orų pranešėjas Filas staiga pastebėjo, kad ta pati jo gyvenimo diena vis kartojasi iš naujo. Jei mano dienas užpildytų tik darbas, tikriausiai pasijausčiau panašiai kaip to filmo herojus. Būtų nuobodu.

Negali kiekvieną dieną daryti to paties, turi būti atviras naujiems dalykams, turi atrasti ką nors naujo. Juk taip žmogus auga. Ir tik mokydamasis jis gali užpildyti savo pasaulį, jam darosi įdomu gyventi.

Atrodė, kad visos svajonės jau įgyvendintos, – verslas yra, vaikai paauginti, vyras yra, tad pradėjau galvoti ne apie ateitį ar svajones, o apie kasdienybę.

Daugelis žmonių gyvena ganėtinai nuobodžiai ir klaidingai galvoja, kad kada nors atsiras žmogus, galbūt nauja meilė ar bičiulis, kuris į gyvenimą įneš naujų vėjų, kokių nors atradimų. Iš tiesų, tų atradimų turime ieškoti patys.

Be to, manau, kad su savimi reikėtų praleisti netgi daugiau laiko nei su pažįstamais, draugais ar giminėmis. Kad galėtum smagiai leisti laiką, turi sugalvoti, ką norėtum veikti.

Juk kai esame vaikai, lankome daugybę būrelių, o suaugę kažkodėl nustojame domėtis tam tikromis veiklomis, lieka darbas, pareigos, vaikai, maisto ruošimas, namų tvarkymas ir miegas.

Toks gyvenimas manęs netenkina, todėl aš ir ieškau. Užsiimu tapyba, keramika, mėgstu po parką vedžioti savo šunį, mėgstu meditacijas, vykstu į meditacijų stovyklas, skaitau knygas, susijusias su savęs paieškomis, groju pianinu, lankiau emocinio intelekto kursus, tris kartus per savaitę sportuoju, norėčiau išmokti žaisti tenisą.

Laimė ateina tik per veiksmus – kiek tu save priverti, tiek tu gauni grąžos ir laimės pojūčio.

– Ar, pavyzdžiui, vaikystėje grojote pianinu?

– Ne, anksčiau negrojau, tačiau panorau pabandyti. Abi mano dukros groja ir jas bestebint man pasidarė labai įdomu. Iš tiesų, grojimą įsivaizdavau visai kitaip. Tik pradėjusi mokytis, sužinojau daugybę įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad yra skirtingos grojimo technikos ir netgi rankos padėtis gali būti labai svarbi.

Man buvo netikėta ir tai, kad grojant smegenys veikia visai kitaip, nesitikėjau, kad ši veikla reikalauja tokio susikaupimo ir kad tai nemenkas vidinis darbas.

– Neretai tenka girdėti, kad, nuolat besisukant veikloje, geriausias poilsis – pogulis ant sofos. Nejaugi nekyla tokių minčių?

– Nieko neveikimas ant sofos man yra beprasmis laiko švaistymas. Negalėčiau taip. Žinoma, skirtingos veiklos neretai sukelia nemažai nepatogumų ir ne visi nori vargintis.

Pavyzdžiui, sportuoti reikia eiti prieš darbus arba po jų. Man patogiau sportuoti ryte, tad jau 8 ryto būnu salėje. Vadinasi, atsikelti turiu 6 val. ryto. Jei noriu pamedituoti, taip pat turiu atsikelti anksti.

Taigi, norėdamas ko nors pasiekti, turi, kaip dažnas mėgsta sakyti, išeiti iš savo komforto zonos ir save priversti. Tačiau aš manau, kad laimė ateina tik per veiksmus, – kiek tu save priverti, tiek tu gauni grąžos ir laimės pojūčio. Neįdėjus pastangų, laimės hormonai nepasigamins.

Augimas reikalauja pastangų, tai yra darbas, o dirbti po darbo mažai kas nori.

– Buvo ir taip, kad susikrovėte lagaminus ir viena išvykote į moterų meditacijų stovyklą.

– Mano meditacijų mokytoja gyvena Tailande. Ji surengė stovyklą, pakvietė moteris. Kadangi labai mėgstu Aziją, savaitės Tailande man buvo per mažai, todėl mokytoja pasiūlė pabūti ilgiau. Anksčiau į kelionę viena niekada nevykau. Tačiau pamąsčiau ir supratau, kad tai taip pat savotiškas iššūkis, kažkas naujo.

Taigi kelias dienas keliavau viena. Žinoma, man atrodė, kad viena net bilietų nemoku nusipirkti, o ką jau kalbėti apie tai, kad viena turėsiu keliauti jungtiniais skrydžiais ir pan. Buvo baisu, tačiau drauge ir labai smagu. Rodos, vėl paaugau, tapau stipresnė ir laimingesnė. Juk net ir tai, kad pačiai lengvai viskas pavyko, man suteikė laimės.

Ir visas dienas turėjau veiklos. Nors buvau pasiėmusi kelias knygas, taip jų ir neperskaičiau. Pakeliavau po salas, pietavau geriausiuose restoranuose, vaikščiojau gražiausiais paplūdimiais...

– Jūsų dukros jau paauglės, galbūt todėl ir atsirado laiko sau. Juk sakoma, kad kol vaikai maži, mamos niekada nebūna vienos...

– Tai visiška tiesa. Aš niekada nebuvau viena. Iš pradžių gyvenau su tėvais, būdama devyniolikos susipažinau su vyru ir mudu apsigyvenome kartu, vėliau atsirado dukros. Nebuvau viena ir niekada neskirdavau sau laiko. Visą jį atidaviau kitiems.

Iš tiesų kurį laiką gyvenau taip, kaip ir visi: darbas, šeima, vaikai. Aš visą dėmesį skyriau savo dukroms. Kai jos paaugo, pradėjau nerimauti, liūdėjau. Norėjau dar vieno vaikelio, nes dukros tapo savarankiškos, mano dėmesio ir pagalbos joms reikia kur kas mažiau.

Supratau, kad turėčiau grįžti į save.Tada tarsi prasideda naujas etapas, nauja jaunystė. Žinoma, tai labai sunku – tu nepameni, kokia esi, ką mėgsti. Pradedi svarstyti, koks tas tavo pasaulis, ir kasdien ieškai atsakymų. Veikiausiai tada pradėjau ieškoti ir įvairių veiklų. Pirmiausia padėjo meditacija ir įvairios paleidimo praktikos, vėliau kitos veiklos. Kiekvieną dieną pasirenki, ar tavo gyvenimas bus pragaras, ar rojus.

– Ką turite omenyje?

– Kiekvieną dieną iš naujo į save įpurški gyvenimą. Atsikeliu 6 ryto, medituoju, einu su šuniuku pasivaikščioti ir nuteikiu save dienai. Kiekvieną dieną turiu padaryti sau ypatingą. O ir tas augimas reikalauja pastangų, tai yra darbas, o dirbti po darbo mažai kas nori.

Dauguma žmonių gyvena ganėtinai nuobodžiai ir klaidingai galvoja, kad kada nors atsiras žmogus, galbūt nauja meilė ar bičiulis, kuris į gyvenimą įneš naujų vėjų, kokių nors atradimų.

– Tai galbūt teisingas posakis, kad jauni esame tol, kol turime pirmų kartų?

– Visiškai sutinku, man tie pirmi kartai labai svarbūs. Be to, anksčiau kartais pagalvodavau, kad man jau per vėlu ką nors veikti, dabar taip nebegalvoju. Niekam ne per vėlu – gali mokytis, ko nori: šokių, šokti su parašiutu, nardyti... Gali sau leisti viską.

Iš tiesų, kad tai suprasčiau, teko pagyventi ganėtinai nuobodžiai, kai atsikeldavau iš lovos ir vienintelė mano svajonė buvo vėl į ją sugrįžti. Nieko nenorėjau.

Atrodė, kad visos svajonės jau įgyvendintos, – verslas yra, vaikai paauginti, vyras yra... Taigi pradėjau galvoti ne apie ateitį ar svajones, o apie kasdienybę. Pradėjau mąstyti, kaip kiekvieną dieną paversti tokia, kokios norėčiau. Kiekvieną dieną turi savęs paklausti, ką norėtum nuveikti šiandien, kad būtų linksma.

Ir aš savęs klausiu, bet, žinoma, dėl to mažiau laiko nei anksčiau galiu skirti darbui ar šeimai. Tačiau aš atrandu save. Manau, kad šeimoje žmonės turi vienas kitam leisti būti savimi ir suteikti laisvę. Be abejo, kartais tenka pakovoti už asmeninę erdvę.

Laimingi žmonės kitų nesmerkia, jiems nereikia svetimų bėdų, jiems nereikia lyginti savęs su kitais, kad pasijaustų pranašesni.

– Tačiau net ir tada, kai verslas sekasi gerai, dažnas vis tiek skiria jam labai daug laiko, galvoja apie daugiau klientų, daugiau pelno...

– Kas iš to, jei aptarnausiu daugiau klientų ar užsidirbsiu daugiau pinigų? Kai gauname daugiau pajamų, daugiau ir išleidžiame. Kuo daugiau uždirbame, tuo brangesnį automobilį, namus ar daiktus perkame. Bet ar nuo to tikrai būsime laimingesni?

Juk laimingi yra ne tie, kurie yra turtingi, o tie, kurie turi tiek, kiek jiems užtenka. Man svarbu, kad galiu keliauti, kad užtenka mano hobiams, galiu apsirengti ir kartais papietauti mieste. Man tiek ir užtenka.

Brangesnė mašina man laimės tikrai neatneš. Laimė – gyventi taip, kaip tu nori. O tam dažnai pakanka vidutinių lėšų. Svarbiausia – norai.

– Tik kartais ta laimė, rodos, kliūva kitiems. Gegužės pradžioje moteris, prisistačiusi kitu asmeniu, redakcijoms išplatino gandą apie neva jūsų šeimą ištikusią krizę...

– Baisu, kad tavo šeima ir reputacija gali nukentėti nuo žmonių, kurių nepažįsti ir net nesi matęs. Beje, šiuo metu žiniasklaidoje aprašomos daugelio porų skyrybos, tačiau mudu su vyru manome, kad buvome aprašyti šlykščiausiai, nors iš tiesų mes net nesiskiriame.

Keisčiausia, kad labiausiai šią situaciją aptarinėjo ir smerkė tie, kurie turi daugiausia šeimos problemų, yra išsiskyrę ar jaučiasi nemylimi. Esu tikra, kad laimingi žmonės kitų nesmerkia, jiems nereikia svetimų bėdų, jiems nereikia lyginti savęs su kitais, kad pasijaustų pranašesni.

Tik jeigu apie jus nerašo visi portalai, dar nereiškia, kad gyvenate tobulą gyvenimą. Žiniasklaida nemato, kaip verkiate virtuvėje.

Dėl virtualios erdvės, socialinių tinklų populiarėjimo gandai, kuriuos anksčiau viena kitai perduodavo kaimynės kieme, tapo viešai skelbiama informacija. Atrodo, kad už savo kritiką ar žodžius nereikia atsakyti. Rodos, viešai žmogų apkalbėjai, purvais apdrabstei ir jokios atsakomybės prisiimti neteks. Tačiau ne visada taip yra ir aš tai įrodysiu.

– Kreipėtės į teismą?

– Taip, kovosiu už save ir savo šeimą. Tačiau kol kas daugiau nieko komentuoti negaliu.

Taip pat skaitykite