„Gaudavau patenkinamą ir būdavau patenkintas“, – šmaikštaudamas prisiminimus iš mokyklos laikų portalui LRT.lt pasakoja teatro, kino ir televizijos aktorius bei LRT TELEVIZIJOS laidų vedėjas Giedrius Savickas. Mokykla moko suktis iš padėties, tačiau joje trūksta diskusijos ir nuomonių įvairovės, įsitikinęs aktorius.
Portalas LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Mano gyvenimo mokytojas“, kuriame mintimis apie mokytojo darbą ir prisiminimais apie savo mokyklos laikus dalysis įvairūs žmonės.
„Labiausiai man įsiminė tikybos mokytojas Sigitas iš Palangos, – prisiminimais į mokyklos laikus nugrimzta G. Savickas. – Ne, jis mums, dešimtokams, neliepė melstis. Mokėjo sudominti kitokiais būdais – pasakojo apie kitas religijas, kovos menus. O kartą net nusivežė į Vroclavą pažiūrėti popiežiaus. Jis buvo pats tikriausias ir sveikiausias žmogus, kokį man teko sutikti mokykloje.“
Kaip sako pats G. Savickas, mokytojai jį mylėjo. Jis prisimena tuomet dar Klaipėdos Baltijos vidurine vadintoje mokykloje aukščiausius pažymius lietuvių kalbos pamokose rinkęs už perskaitytus eilėraščius.
„Mokyklai neatidaviau daug jėgų, gal todėl man ten buvo labai linksma“, – prisimena aktorius.
Jau tada supratau – kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi.
G. Savickas pasakoja, kad geriausia pamoka, kurią jis išmoko mokykloje, – išsisukti iš padėties: „Visus namų darbus atlikdavau likus penkioms minutėms iki pamokos pradžios. Nebuvau moksliukas, kuris išbalęs viską kaldavo, bet buvau apsukrus. Jau tada supratau – kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi.“
Anot aktoriaus, nieko blogo, kad dar mokykloje vaikai išmoksta suktis iš padėties.
Paklaustas, ar daug šunybių anuomet prikrėtė, G. Savickas prisipažįsta: „Buvau geras chuliganas.“ Jis pasakoja pamokų dažnai nepraleisdavęs, bet jei taip nutikdavo, į pagalbą jam atskubėdavo brolis, kuris dailyraščiu sukurpdavo mokytojai raštelį.
„Iš mokyklos valgyklos esu pavogęs bandelių, neslėpsiu. Jeigu reikia, skambinkit, grąžinsiu pinigus“, – išpyškina, bet tuoj suskumba pridurti, kad išdaigas su bendraklasiais krėsdavo ne iš piktų paskatų.
„Būdavo, kad septintoje klasėje kažką pasakai mokytojai ir sulauki bendraklasių palaikymo, neva tai kietas. Tik vėliau supranti, kad nieko ten kieto nebuvo, – atvirauja G. Savickas. – Bet mokytojus mes gerbėme ir jiems nereikėjo taip, kaip šiandien, bijoti ne tik mokinių, bet dar ir jų tėvų.“
Tiesa, mokykloje G. Savickui ne viskas ėjosi kaip per sviestą. Kartą iš fizikos mokytojos aktorius išgirdo, kad dienyne tarp jo pažymių atsidūrė jau septintas dvejetas.
„Pasiskaičiavau, kad galutinis trimestro pažymys bus 4,76. Tiek to, pagalvojau, pažymys patenkinamas, tai ir aš patenkintas“, – juokiasi G. Savickas ir teigia, kad tiek patiems moksleiviams, tiek mokytojams būtina suprasti, jog ne visi mokiniai gimsta dailininkais, fizikais ar matematikais.
Jei būtų mano valia, visų pirma atsisakyčiau vertinimo pažymiais.
Šiandieninė švietimo sistema nėra tobula, teigia aktorius, tačiau aplink girdėti daugiau skundų nei pasiūlymų. „Aš ir pats nelabai turiu ką pasiūlyti, bet jei būtų mano valia, visų pirma atsisakyčiau vertinimo pažymiais, – svarsto G. Savickas. – Jei vaikui mokykloje nesiseka chemija, tai būtent jai daugiausia dėmesio jis ir privalo skirti. Samdosi korepetitorių tam, kad gautų devynis. O kas iš to devyneto? Už jį nė ledų nenusipirksi.“
Net po dvidešimties metų G. Savickas pasakoja su siaubu prisimenantis pirmuoju numeriu pažymėtą biologijos kabinetą.
„Biologijos mokytoja pažymius mokiniams rašė už aprangą ar šukuoseną, o aš mokyklos laikais kaip tik ir buvau toks pankuojantis – mes buvome reperiai, hiphoperiai. O mokytoja šias naujas subkultūras tiesiog niekino. Būdavo, viską teisingai atsakai, o ji atkerta: „Pasižiūrėk, kaip tu atrodai“, – prisimena G. Savickas.
Kartą į biologijos mokytojos klausimus teko atsakyti ir jo seseriai. „Į visus atsakė teisingai, o gavo šešetą. Mokytojos paklausė, kodėl. „Todėl, kad tau uždavinėjau šešeto lygio klausimus“, – atšovė mokytoja“, – pasakoja G. Savickas ir išskiria, jo manymu, vieną didžiausių mokytojų problemų.
Mokytojus būtinai reikia gerbti, bet turi būti už ką.
Kupini pykčio žmonės, kurie savo asmenines problemas sprendžia išsiliedami ant mokinių, teršia mokytojo vardą, teigia G. Savickas.
„Visi kalba, kokia šventa yra mokytojo profesija ir kokie maži mokytojų atlyginimai. Atlyginimai visų maži, o mokytojus būtinai reikia gerbti, bet turi būti už ką. Kaip galima mokinius vertinti pagal tai, kaip jie atrodo arba ką galvoja?“ – įsitikinęs aktorius.
Tiesa, biologijos mokytojai tvirtina jau seniai atleidęs ir biologijos išmokęs savarankiškai. „Tada, kai pradėjau susitikinėti su merginomis“, – šypteli.
„Jei galėčiau, visus dvylika metų gročiau, šokčiau ir dainuočiau. O ką? Paskui tam juk nebebus laiko, nes reikės dirbti. Mokykloje – jaunystė, pirmieji bučiniai, kiemas, o vaikams liepia Lazdynų Pelėdos kūrinius skaityti. Negerai taip“, – pusiau juokais, pusiau rimtai mintis dėsto G. Savickas.
Aktorius viliasi, kad šiandien taip, kaip jo mokyklos laikais, mąstančių mokytojų ir iš tarybinių laikų užsilikusio kito žmogaus gniuždymo mokyklose tiek daug nebėra. Tiesa, šiomis dienomis pedagogai susiduria su naujomis problemomis – pavyzdžiui, kaip sudominti mokinius. Anot G. Savicko, vadovėlius jau galima laikyti pirmykščius laikus menančiu reikalu.
Rašyti pažymį už tai, ką mokinys galvoja, yra didžiausias nusikaltimas prieš jauną žmogų.
„Kam įdomūs vadovėliai, kai grįžęs namo „YouTube“ gali pasižiūrėti 30 tūkstančių įdomesnių vaizdo įrašų apie Antrąjį pasaulinį karą?“ – svarsto jis.
Todėl mokytojai, anot G. Savicko, į mokymosi procesą privalo įtraukti medijas ir, svarbiausia, skatinti diskusiją: „Mano galva, svarbiausia ne pažymiai, o diskusija ir nuomonių įvairovė. Juk tą patį eilėraštį mokiniai gali suprasti skirtingai. Rašyti pažymį už tai, ką mokinys galvoja, yra didžiausias nusikaltimas prieš jauną žmogų.“
Pasak aktoriaus, vaikus sudominti sunku ir todėl, kad jie iš tiesų būna labai pavargę. „Kartą atsistojau, iškėliau nykštį, ištiesiau smilių ir ėmiau įsivaizduoti, kad šaudau į klasę. Kaip Amerikoje, tik be ginklų“, – apie dieną, kai nebeištvėrė sėdėdamas matematikos pamokoje, pasakoja aktorius.
Tądien vyko jau septinta pamoka, joje reikėjo spręsti sinusus ir kosinusus. „Man tiesiog pasidarė bloga“, – pasakoja G. Savickas. Jo manymu, vaikai mokykloje pavargsta, todėl tampa pikti: „Juk tai – mūsų ateitis. Jei dvylika metų visi bus pikti, vėliau nieko nebenorės, nebent tik rašyti piktus komentarus.“
G. Savickas pasakoja visai neseniai trumpam sugrįžęs į savo mokyklą ir nustebęs, kad joje vyksta tokie gražūs dalykai. „Su žmona ėjome pro mano mokyklą ir pamatėme atviras sporto salės duris. Įkišome nosį pasižiūrėti, kas ten vyksta, o ten – koks penkiasdešimt badmintoną žaidžiančių sportininkų. Salė pilna, aplink skraido kamuoliukai.
O aš labai mėgstu žaisti badmintoną ir vis ieškojau, kur Klaipėdoje galėčiau jį pažaisti. Su keletu žmonių apsikeitėme telefonų numeriais, labai apsidžiaugiau ir nustebau. Gal vaikystėje neidavau į mokyklą, kad apie tai nežinojau?“ – šypteli aktorius ir sako, kad dar žada sugrįžti ten, kur visą laiką juokdavosi, – net ir per pamokas.
