Veidai

2019.09.14 19:56

Autobiografiją išleidęs Marius Repšys papasakojo ne viską – kai kurių faktų nežino ir artimieji

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2019.09.14 19:56

Po bipolinio sutrikimo diagnozės aktorius Marius Repšys laiką leidžia ne su psichoterapeutais, o rašydamas. Būtent tai jam padeda išsikalbėti, išsirėkti, jei norisi – ir išsikeikti. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ mintimis pasidalijo ir jo žmona Vaida. „Labiausiai sukrėtė psichiatrijos ligoninė, mintys, ar gyvenimas bus toks, koks buvo“, – kalba ji.

M. Repšys, ne kartą apdovanotas už vaidmenis teatre ir kine, galėtų būti nominuotas dar vienam titului – už drąsą atsiverti. 35-erių aktorius išleido sukrečiančią autobiografiją, į jos puslapius sudėjo išpažintį, kaip jaučiasi žmogus, balansuojantis tarp euforijos ir nenoro gyventi, tarp tobulybės siekio ir savęs nuvertinimo.

Visa tai M. Repšys iškentėjo pats. Tai iškentėti turėjo ir jo žmona Vaida, greta savo vyro per gyvenimą žengianti jau 20 metų.

„Čia turbūt tas banalus žodis „meilė“, kad Vaida manęs nepaliko. Tai be galo vertinu“, – teigia jis.

Nuo paauglystės sportuojantis, tvirtas vyras ilgai nežinojo, kad serga sunkia liga. Jis kūrė vaidmenis teatro scenoje, žarstydavo sąmojus prieš kameras, nestokojo energijos ir netausojo savęs. Kol vieną dieną atsidūrė ligoninėje.

„Ta liga gal net sustiprino santykius. Per tuos išgyvenimus daug kas atsivėrė, ko vienas kitam nebuvome pasakę. Kas gulėjo viduje, išlindo ir leido dar labiau vienam kitą pažinti“, – pasakoja V. Repšienė.

Prasidėjo viskas nuo nemigos, didelės energijos, peraugo į psichozę. Jaučiausi labai blogai, bet dar blogiau jautėsi mano šeima, kuri nežinojo, ką daryti.

Tuo metu, kai M. Repšį ištiko krizė, jis buvo liaupsinamas už vaidmenis teatre, kviečiamas filmuotis ir šildėsi šlovės spinduliuose. Tačiau užgesus rampos šviesoms ir išsijungus kameroms aktoriaus gyvenime vyko kur kas skaudesnės dramos, kurias režisavo liga.

„Prasidėjo viskas nuo nemigos, hiperaktyvumo, didelės energijos, ir paskui peraugo į psichozę. Diagnozavo bipolinį sutrikimą. Jaučiausi labai blogai, bet dar blogiau jautėsi mano šeima, kuri nežinojo, ką daryti.

Kiekvienas ligonis nepripažįsta, kad jis ligonis. Mane, galima sakyti, per prievartą nuvežė į ligoninę. Ten supratau, kas su manimi darosi. Man pradėjo aiškinti, kad mano mąstymas sutrikęs, reikėtų mažinti perfekcionizmą. Pradėjau vadovautis tomis gyvenimo taisyklėmis“, – patirtimi dalijasi žinomas aktorius.

Jo žmona teigia esanti mačiusi, kaip atrodo depresija sergantis asmuo: jis guli lovoje, nieko nenori, nešneka, nuolat yra blogos nuotaikos. Visai kas kita – bipolinis sutrikimas, kai vieną valandą žmogaus nuotaika bloga, tačiau kitą jis vėl laimingas.

„Galvoji: nuotaika pasitaisė, žmogus toliau džiaugiasi gyvenimu. O paskui vėl ta duobė…“ – kalba ji.

Autobiografijoje atvirai aprašęs, kaip mėgino trauktis iš gyvenimo ir gydėsi psichiatrijos ligoninėje, M. Repšys prisipažįsta, kad išgyveno ir dar skaudesnių patirčių, tik nesudėjo jų į knygos puslapius. Kai kurių faktų nežino ir jo artimieji.

„Kartą buvo taip, kitą – kitaip. Apie kitą kartą nežino niekas, nes tai bus antra knyga“, – pažymi jis.

V. Repšienė jaudinosi dėl sutuoktinio atvirumo knygoje

Dabar M. Repšys vėl paniręs į kūrybą. Per sezoną nusifilmavo penkiuose filmuose, sukūrė sudėtingą personažą teatre, filmuojasi seriale. Baisūs praeities išgyvenimai blanksta, tačiau jo žmonai ta diena, kai vyrą teko gelbėti, įsirėžusi atmintyje.

„Tuo metu sūnus buvo mažiukas, nebuvo laiko atsisėsti ir apgalvoti. Žinojai, kad dabar toks laikas, turi jį išgyventi. Negali panikuoti, pati kristi į duobę. Dabar kalbėdama galvoju, kad labiausiai sukrėtė psichiatrijos ligoninė, artimo žmogaus ne visai normali būsena. Tos mintys: ar atsigaus, ar gyvenimas bus toks, koks buvo?..

Bet žinai, kad turi išlipti. Yra priemonių, būdų jam ir sau padėti. Galų gale yra vaikai, turi padėti ir jiems, kad neišgyventų, nesuprastų, kad vyksta kažkas baisaus. Sunkus laikotarpis – nebegalvoti, kad kažką reikėjo pamatyti anksčiau. Save kaltinti ar graužti nebuvo nei laiko, nei tikslo“, – kalba V. Repšienė.

Anksčiau būdavo: bloga nuotaika – tada trintis, nes kažkuo nepatenkintas. O dabar apie tai šnekiesi, lengviau pereiti juodesnį periodą.

Dabar, kai susipažino su liga ir ją pripažino, M. Repšys stengiasi būti stipresnis už ją, tačiau ši kova turbūt niekada nesibaigs.

„Aš labai su ja kovoju. Yra toks keistas dalykas, sadomazochizmas: žmonėms, kurie serga depresija, patinka ta būsena – nežinau kodėl. Gal kad jų gailėtųsi, gal jie jaučiasi ypatingi. Bet aš iš visų jėgų kabinuosi, kad negrįžčiau ten, iš kur atėjau. Sportuoju, meldžiuosi, rašau, būnu su šeima, darau viską, kad tik nepakliūčiau atgal“, – tikina aktorius.

Pasak M. Repšio žmonos, ligos požymių žinojimas padeda į neigiamus dalykus žiūrėti kitaip.

„Anksčiau būdavo: bloga nuotaika – tada trintis, nes kažkuo nepatenkintas. O dabar apie tai šnekiesi, lengviau pereiti juodesnį periodą. Mano darbas visiškai kitoks nei Mariaus. Aš – tiksliųjų mokslų atstovė: dirbu banke, su skaičiais, pinigais. Darbas nėra įdomus ar ypatingas, didelių ambicijų neturiu, bet man jis patinka ir leidžia duoti daugiau laisvės Mariui“, – sako ji.

Dirdama tokį darbą ji teigia galinti daugiau laiko skirti vaikams, buičiai, kad sutuoktinis galėtų save realizuoti, pavyzdžiui, rašyti. Nors ir nėra taip, kad V. Repšienė namuose rūpintųsi viskuo.

Anot M. Repšio, rašymas jam tapo gelbėjimosi ratu, padedančiu neskęsti ir plaukti tolyn.

„Rašymas tapo psichoterapija. Kiekvieną dieną rašau, tai mane gelbėja. Neleidžiu laiko pas psichoterapeutus, skiriu laiką rašymui: išsikalbu, išsikeikiu, išsirėkiu, darau, ką noriu, sukuriu personažą, nužudau jį.

Tai buvo baimė atsiverti ne tik visuomenei, bet ir artimiems žmonėms. Manau, net patys artimiausi nenumanydavo, kokios mintys lanko Marių.

O rašyti norėjau nuo vaikystės, tik mano norą mokykloje sutramdė. Tą mano mažą vaiką menininką nužudė pedagogai. Nustojau rašyti, bet tas noras vis tiek išlindo. Ir parašiau“, – pažymi jis.

Kai M. Repšys sugalvojo rašyti knygą, jo žmona į tai žvelgė su baime – žinojo, kad jis gali parašyti itin atvirai.

„Tai buvo baimė atsiverti ne tik visuomenei, bet ir artimiems žmonėms, jie ne visi viską žinojo. Dabar galvoju, kad knyga buvo labai gera psichoterapijos priemonė tiek Mariui, tiek artimiesiems, kad jie galėtų labiau suprasti, kaip jautėsi ir jaučiasi. Manau, net patys artimiausi nenumanydavo, kokios mintys lanko Marių“, – mintimis dalijasi V. Repšienė.

Ką žmonės pagalvos ir pasakys, kaip išgyvens artimieji? Moteris kėlė sau tokiu klausimus, kol galiausiai suprato – kalbos vis tiek galiausiai praeis. Dabar ji džiaugiasi, kad žmonės skaito jos vyro knygą, kad ji gali padėti ne tik pasijusti ne tokiems vienišiems, bet ir pasveikti, nes juk turinčių tokių bėdų – labai daug.

Buvimas su priklausomybių įkaitais – tarsi psichoterapija

Kiekvienas pasiekia savo dugną. Savąjį jau palietęs M. Repšys nori padėti atsispirti kitiems. Laidoje „Gyvenimo spalvos“ M. Repšys susitiko su ypatinga bendruomene.

„Savanorystė yra psichoterapijos dalykas. Galvoji, kad tau blogai, bet savanoriaudamas pamatai, kad kitiems yra 100 kartų blogiau. Atiduodi save, bet už tai kažką gauni“, – kalba laidos herojus.

Jis apsilankė reabilitacijos ir reintegracijos namuose „Aš esu“. Už šių namų durų žinomam aktoriui atsivėrė kenčiančių žmonių gyvenimai – nuo šurmulio pasislėpusiame Vilniaus kampelyje ramybės ir išsigelbėjimo ieško išsivaduoti nuo priklausomybių mėginantys asmenys.

Namus, kuriuose galėtų gyventi ir sveikti narkomanai, alkoholikai, lošėjai, visų kitų priklausomybių įkaitai, prieš dešimtmetį įkūrė kunigas Kęstutis Dvareckas, pats perėjęs kalėjimo ir narkotikų pragarą.

Bendruomenės „Aš esu“ gyventojams M. Repšys surengė privatų kino seansą, parodė filmą, kuriame jis atliko pagrindinį vaidmenį. Kai filmavosi, buvo ką tik išėjęs iš ligoninės, tačiau dar nevisiškai grįžęs į visavertį gyvenimą. Filmuotis buvo sunku, tačiau šis vaidmuo pelnė aukščiausią kino apdovanojimą Lietuvoje – „Sidabrinę gervę“.

Prieš susitikdamas su besigydančiais žmonės, M. Repšys neslėpė, kad jaudinasi: „Žinau, kad jų istorijos gali būti tokios skaudžios... Jie patyrė tikrą gyvenimo išbandymą. Ir labai smagu, kad nori gyventi, kabinasi už paskutinio šiaudo. Jie daro viską, kad negrįžtų ten, kur buvo.“

Taisyklės, kurių privalo laikytis bendruomenės įnamiai, griežtos. Čia negalima naudotis telefonu, kompiuteriu, žiūrėti televizoriaus. Net knygas leidžiama skaityti tik tas, kurioms pritaria psichologas.

„Sunkiausia būna atsisveikinti su telefonu. Jį atimti nėra savitikslis dalykas. Atsijungti nuo išorinių dalykų yra sąlyga sutikti save. Dažnai žmogus bijo save pamatyti, ypač dėl priklausomybės pasekmių. O čia priimanti aplinka: girdi kitus apie save kalbant baisius dalykus ir mato, kad niekas jų nesmerkia, gerbia už atvirumą“, – sako K. Dvareckas.

Šokiruojantys M. Repšio pokalbiai su „Aš esu“ bendruomenės nariai – laidos įraše.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Marius Repšys lankosi priklausomybių namuose „Aš esu“: supratau, kad problemų neturiu