Veidai

2019.09.13 06:59

LRT RADIJO balsas Rytis Rakauskas: esu sūnus paklydėlis

Agnė Kibildaitė, LRT.lt 2019.09.13 06:59

„Jei į Everestą įkopia iššūkį sau metę senoliai ar neįgalūs žmonės, kodėl aš negaliu“, – sako LRT RADIJO „Žinių“ vedėjas Rytis Rakauskas ir priduria, kad nors jis nėra ekstremalaus sporto gerbėjas, vis meta sau po naują gyvenimo iššūkį.

– Studijuodamas Vilniuje, žurnalisto kelią pradėjai LRT RADIJUJE, vėliau savo jėgas išmėginai ir televizijoje. Paskui vėl nusprendei sugrįžti ten, kur pradėjai. Širdis priklauso radijui?

– Esu kilęs iš Tulpiakiemio Ukmergės rajone. Dar gyvendamas ten klausydavausi radijo laidų, nes tai darydavo mano tėvai. Atsimenu, kai pirmą kartą atėjau į LRT RADIJĄ, bandžiau suvesti čia dirbančius žmones su jų balsais, skambančiais radijo eteryje.

Buvo labai įdomu išvysti girdėto balso veidą. Tiesa, galiu save pavadinti sūnumi paklydėliu, nes ne vieną kartą buvau dingęs iš LRT RADIJO, tačiau ir vėl čia sugrįždavau.

Taip nutikdavo dėl to, kad tam tikru metu išvažiuodavau studijuoti, savanoriauti, taip pat 5-erius metus dirbau televizijoje ir panašiai. Aišku, esu dėkingas, kad radijas nuolat laiko duris atviras tam sūnui paklydėliui.

Radijuje mane labiausiai veža tai, kad viskas vyksta greitai, viskas nuolat keičiasi ir aš turiu galimybę čia ir dabar paskelbti kokią nors naujieną. Man patinka radijo „Žinių“ vedėjo darbo tempas ir tos įtampos gali būti, man ji labai patinka.

– Dažnai tavo skaitomas „Žinias“ galima išgirsti vėlai vakare, naktį. Kodėl pasirenki tokią darbo pamainą, kurios kai kurie net prisibijo?

– Kai kurie aplinkui vis pasako, kad dirbti radijo studijoje naktį turbūt kiek baisoka. Tiesa ta, kad radijuje tu niekada nesi vienas, net ir naktį. LRT RADIJUJE visada yra žmonių, kurie ką nors daro arba užbaiginėja savo darbus, arba tik pradeda pamainą.

Meilė kinui – buvusio dėstytojo Skirmanto Valiulio nuopelnas. Skirdamas užduotis parašyti matytų filmų recenzijas, jis kinu sudomino ne tik mane, bet ir kitus savo studentus.

Pavyzdžiui, radijo studijoje darbuojasi garso operatoriai, kurie išleidžia radijo vedėjų balsą į eterį, tik naujienų studijoje mes sėdime vieni.

Tačiau čia nėra laiko ko nors bijoti, nes nuolat esi užsiėmęs. Naktį radijo darbuotojai tampa tarsi budinčiais gydytojais. Aišku, nesame tokios svarbos kaip tikri gydytojai, žmonių neoperuojame, tačiau laukiame, kokia naktis mūsų laukia šį kartą: rami ar ne.

Darbas naktį man tinka dar ir todėl, kad esu pelėda. Be to, įdomu stebėti ir pranešti užsienio naujienas. Kai Lietuvoje naktis, kitoje pasaulio pusėje verda gyvenimas ir įvykiai.

– Niekada neturėjai daugeliui įprasto darbo grafiko – nuo 8 iki 17 val. Jei darbe rutinos nėra, gal ji vyrauja kurioje nors kitoje gyvenimo srityje?

– Lankstų darbo grafiką aš laikau privalumu, o ne trūkumu. Pavyzdžiui, kai įprastą darbo dieną didžioji dalis žmonių sėdi biuruose, aš galiu eiti į miestą, važinėtis dviračiu. Mėgstu turėti nedarbo dieną ir viduryje savaitės. Tada galiu stebėti, kaip žmonės eina į darbą, o tuo tarpu aš užsiimu savo reikalais. Lygiai taip pat kartais man patinka dirbti ir savaitgaliais ar švenčių dienomis, tada stebiu tuštesnį miestą.

Naktį radijo darbuotojai tampa tars budinčiais gydytojais.

Stengiuosi, kad ir gyvenime monotonijos nebūtų, gal tame ir yra didžiulis žavesys. Darbas rutinos nesuteikia, bet ir asmeniniame gyvenime stengiuosi neturėti konkrečių dalykų, kuriuos atlikčiau diena iš dienos. Vienintelis pomėgis, ką stengiuosi daryti reguliariai, – plaukimas baseine.

– Laisvalaikiu taip pat lankaisi alternatyvios muzikos koncertuose, teatre, daug keliauji.

– Meilė kinui – buvusio dėstytojo Skirmanto Valiulio nuopelnas. Skirdamas užduotis parašyti matytų filmų recenzijas, jis kinu sudomino ne tik mane, bet ir kitus savo studentus. Vėliau „Kino pavasario“ festivalis ėmė patikti ir dėl jo metu rodomų išskirtinių filmų, kurių ne kiekvieną dieną surasi didžiosiose kino salėse.

Dirbu daug, bet stengiuosi ir atostogauti daug. Kelionės mane žavi, nes niekada nežinai, ko iš jų gali tikėtis. Šiuo metu norėčiau nuvykti į Australiją arba Čilę, taip pat svajoju ir apie kelionę į Aliaską.

Tiesa, retai kada į kelionę leidžiuosi vienas, nes vykstant su draugų kompanija smagu, kad su kitais gali pasidalyti įspūdžiais, kartu yra ką prisiminti ir iš ko pasijuokti.

Keletą kartų esu buvęs JAV, ši šalis kol kas man labiausiai patiko. Amerika labai įvairi šalis, turi ir kalnų, ir dykumų. Žavi ir jos gamta, ir miestai. Be to, Amerikoje labai patogu keliauti.

Porą metų iš eilės dalyvavau Nevados dykumoje rengiamame festivalyje „Burning Man“, kuris vieno iš ilgamečių jo dalyvių buvo apibūdintas kaip atlaidai, į kuriuos kiekvienas festivalio dalyvis atvyksta dėl savų priežasčių: vieni dėl meno, kiti dėl saviraiškos, treti – dėl laisvės troškimo.

Mane į jį atvedė natūralus žurnalistinis smalsumas, kaip ten viskas vyksta. Kita vertus, kas šiame festivalyje įdomu, tai skirtingų žmonių koncentracija 1 kvadratiniame metre ir jų laisvė, mokėjimas atsipalaiduoti.

– Ilgą laiką savanoriavai emocinės paramos linijoje „Vaikų linija“, dabar vedi savižudybių prevencijos mokymus. Kaip manai, ar tai galėjo išgelbėti kurio nors žmogaus gyvybę?

– Aš norėčiau tikėti, kad taip buvo, bet sunku tai pasakyti, nes tokios srities savanoriai, kaip aš, niekada nežino, kas vyksta kito žmogaus, su kuriuo tu kalbi arba kuriam atrašinėji laišką, galvoje ir gyvenime. Bet tai, kad pokalbio metu jam padedi, neabejotina.

Emocinės paramos linijų savanoriai sulaukia ir padėkų iš savo pašnekovų, kurie džiaugiasi, kad pokalbio su savanoriu metu jiems palengvėjo. Aišku, per stipru sakyti, kad šios srities savanoriai gelbsti žmonių gyvybes, tačiau mes stengiamės atrasti problemų sprendimo būdus ir nukreipti su jomis susidūrusius žmones teisinga linkme.

Kai pirmą kartą atėjau į LRT RADIJĄ, bandžiau suvesti čia dirbančius žmones su jų balsais, skambančiais radijo eteryje.

Nors sunku klausyti liūdnų jaunų žmonių istorijų ir gaila, kad jie papuola į sudėtingas, kartais net beviltiškas gyvenimo situacijas (patyčios, savižudybės, pykčiai su tėvais ir mokytojais), aš stengiausi į viską pažvelgti racionaliu žvilgsniu bei rasti žodžius, kaip jiems galėčiau padėti.

Tiesa, dabar esu susistabdęs savanorystę „Vaikų linijoje“, nes kai atbudėjau reikiamą valandų skaičių, pajutau, kad šiai savanorystei daviau viską, ką galėjau duoti, ir būdamas ten toliau nebegalėčiau suteikti, ko pats norėčiau. Tačiau ir toliau vedu savižudybių prevencijos mokymus ir nuo šios krypties nesu nutolęs.

– Dabar apie karjeros pokyčius nesvarstai, tačiau galbūt asmeniniame gyvenime užsibrėžei įveikti kokio nors kalno viršūnę?

– Nors nesu ekstremalaus sporto gerbėjas, tačiau stengiuosi kas kartą sugalvoti naują gyvenimo iššūkį ar naują veiklą, kurią su mielu noru norėčiau išbandyti. Viena iš tokių – alpinizmo kursai.

Kalnai man labai patinka. Dėl to ne kartą esu pagalvojęs, jei į Everestą įkopia iššūkį sau metę senoliai ar neįgalūs žmonės, kodėl aš negaliu. Ir manau, kad tikrai galėčiau, bet kai pradėjau domėtis kaina, kiek šis iššūkis kainuotų, tada pamaniau, kad galiu susigalvoti ir kitą gyvenimo iššūkį.

Aišku, atlikau tik pirminę kopimo į kalnus kainoraščio paiešką, tačiau supratau, kad toks gyvenimo iššūkis su visais reikiamais leidimais bei kelionės išlaidomis gali kainuoti ir apie 30 000 eurų. Todėl dabar sukasi mintis, kad visai norėčiau išbandyti ir kitą sritį – banglentes.

Kartais mano susidomėjimas nauja veikla labai greitai ir baigiasi, išmėginu porą kartų ir suprantu, kad tai – ne man. Tačiau nemanau, kad tai yra blogai. Jei jaučiame, kad kokia nors veikla tampa prievole ir neteikia malonumo, kodėl neleidžiame sau jos atsisakyti?