Veidai

2019.09.19 19:49

Pranašavo nusikaltėlio ateitį, bet tapo garsiu operos solistu: Vaido Vyšniausko gyvenimą pakeitė tikėjimas

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2019.09.19 19:49

„Mokytoja mus vadindavo „debilais“. Vieną kartą buvau Čikagoje, manęs paklausė, kiek kalbų moku. Galvoju, aš gi penkias kalbas moku, o buvo įteigta, kad esu „debilas“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ gyvenimo istorija pasidalijo žinomas operos solistas Vaidas Vyšniauskas. O jo, neklaužados ir mušeikos, gyvenimą pakeitė tikėjimas ir vienas geras sprendimas – eiti muzikos keliu.

V. Vyšniauskas neslepia – paauglystėje buvo pasiutęs mušeika. Rūkė nuo vaikystės. Nepilnamečių įskaitoje atsidūrė už tai, kad naktis leisdavo girtuokliaujančių suaugusiųjų draugijoje.

„Kartas nuo karto eidavome už kampo pasiaiškinti santykių. Vieną kartą sėdėjome prie operos teatro, atėjo Žemaitės chebra kapeikų prašyti, o mes kaip tyčia neturėjome nei kapeikų, nei cigarečių ir gavome į galvą. Suprantama, kad paaugęs tu irgi toks daraisi – kažką atimti, pastumti, primušti.

Kvailiodamas buvau nulaužęs pisuarą, jis silpnai laikėsi. Mokyklos direktorės vyras, darbų mokytojas, kiekvieną rytą pasitikdavo mane prieš aštuonias. Tai, Vyšniauskai, kada pisuarą atpirksi? Ir mano tėvas turėjo gauti pisuarą. Vieną rytą į mokyklą ėjau su pisuaru“, – prisimena operos solistas.

Vaikščiodamas po nepilnamečių koloniją pagalvojau, kad aš visai lengvai galėjau ten atsidurti.

„Būdavo – išeinu į parduotuvę kefyro ir grįžtu po dviejų dienų“, – dar vienu prisiminimu dalijasi V. Vyšniauskas, o mama jam tada sakydavo: „Tokia ilga eilė? Negaliu patikėti...“

Jis įsitikinęs – tuo metu buvo gana arti skardžio, nuo kurio galėjo nuslysti. O dabar muzikantas reguliariai įkalinimo įstaigose lanko žmones, bendrauja su jais ir bando suteikti jiems vilties.

„Man patinka jiems uždegti viltį ir pasakyti, kad jų gyvenimai nėra sugadinti, kaip įprastai visuomenė pasistengia juos įtikinti. Vaikščiodamas po nepilnamečių koloniją pagalvojau, kad aš visai lengvai galėjau ten atsidurti, nes... Nors muštynės yra norma, vis dėlto už muštynes yra nemažai patekusių į kalėjimą“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

V. Vyšniausko tėvas dirbo vairuotoju lėlių teatre, o savaitgaliais po koncertus vežiojo grupę „Hiperbolė“. Mama – siuvėja. Kai tapo sunku pragyventi, išvažiavo dirbti į Kanadą. Iki šiol ten ir gyvena. O pačiam V. Vyšniauskui ypač paauglystėje norėjosi naujų potyrių, pripažinimo ir pagarbos.

„Aš neteisinu to, kad buvau neklaužada, tiesiog bandau nagrinėti. Dabar ir pats esu tėvas, griežtai auklėju savo vaikus, reikalauju, kad jie būtų paklusnūs, pareigingi. Tik galvoju, kad yra svarbesnių dalykų – kokios esi dūšios žmogus. Ar įgysi žinių – antraeilis, trečiaeilis dalykas. Gyvename 21 a. – žinių, kaip ir daiktų, kaupimas neturi jokios prasmės“, – kalba pašnekovas.

Prisidirbęs vienoje mokykloje, V. Vyšniauskas perėjo į kitą. Po pusantrų metų apskritai nusprendė, kad mokslų užteks. Juo labiau, kad visas vasaras uždarbiaudavo restauracijos dirbtuvėse. Galiausiai pakeitęs dar kelias mokyklas tik eksternu baigė dvyliktą klasę.

Gyvenimą pakeitė tikėjimas

V. Vyšniauskas dėkoja Dievui už tai, kad apsaugojo jį nuo pataisos namų ir kalėjimo. Sako, išgelbėjo tik tikėjimas. Tuo metu sostinės Sporto rūmuose rinkdavosi minios norinčių išgirsti naujo religinio judėjimo „Tikėjimo žodis“ skleidžiamas tiesas.

Visi draugai nusisuko, o mano tėvai pasakė: ko mes nesugebėjome per visą gyvenimą, Dievas padarė per vieną dieną.

„Aš jau buvau prinokęs prie to atsivertimo. Vėl buvo užvesta baudžiamoji byla už žmogaus sumušimą. Turėjau vaikščioti pas tardytoją – man grasino, kad pasodins: sėdėsi, tikrai sėdėsi... Mano vieno geriausio draugo vestuvės buvo per Naujuosius metus. Taip stipriai atšventėme, kad nei sausio 2-ą, nei 3-ią, nei 4-ą iki tardytojo nenuėjau, užtat sausio 5-ą nuėjau iki bažnyčios“, – sako pašnekovas.

Iš pat ryto jis nubėgo į Sporto rūmuose vykusias pamaldas. Anot jo, labai daug žmonių, kurie norėdavo paskirti savo gyvenimą Dievui, eidavo melstis į priekį. O pastorius, kuris vedė maldą, pasakė: jūs nuoširdžiai meldėtės, Dievas tikrai atleido jums nuodėmes. Tiesiai iš ten V. Vyšniauskas nuvažiavo pas tardytoją, tačiau išgirdo: tavo byla, vaikeli, yra uždaryta.

Galbūt tai buvo sutapimas, tik ne pačiam V. Vyšniauskui. Nuo tada viskas pradėjo keistis. Konservatorijos pirmakursis, būsimas operos solistas pasaulį pamatė tarsi kitomis spalvomis.

„Atsirado noras keistis, būti geram, daryti gera... Viskas kardinaliai pasikeitė – kompanijos, girtuokliavimai. Buvo tradicija po dviejų savaičių nuo vestuvių atšvęsti siauresniame rate. Ateinu pas draugus, apverčiu stikliuką ir pradedu jiems kalbėti apie tikėjimą. Žinoma, sektantas. Visi draugai nusisuko, o mano tėvai pasakė: ko mes nesugebėjome per visą gyvenimą, Dievas padarė per vieną dieną“, – tikina pašnekovas.

Dabar V. Vyšniauskas prisimindamas mokyklos laikus atlaidžiai šypsosi. Tie, kas prognozavo jam nusikaltėlio ateitį ir kalėjimo belangę, laimei, stipriai suklydo.

„Atsimenu anglų kalbos mokytoja ateidavo į pamokas ir mus vadindavo debilais. Tais laikais buvo norma. Tas „Debilai, jūs nieko nemokate“ kažkur buvo nusėdę pasąmonėje. Aš vieną kartą buvau Čikagoje, manęs paklausė, kiek kalbų moku. Kalbu lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, angliškai ir itališkai. Penkias kalbas moki, tai tu – poliglotas. Tiksliai, galvoju, aš gi penkias kalbas moku, o buvo įteigta, kad tu – debilas“, – mintimis dalijasi operos solistas.

Tarybiniais laikais, prisimena jis, mokiniai buvo skirstomi pagal tai, kas kam labiau tinka. Jo charakteristikoje buvo parašyta – labiau linkęs fiziniam darbui nei protiniam. „Gal taip ir išėjo. Opera – pakankamai sunkus fizinis darbas“, – sako jis.

Žmona kartodavo: būsi geriausias

Garsiu operos solistu Lietuvoje ir užsienyje tapęs „Metropolitan“ operos užkariautojas V. Vyšniauskas įsitikinęs, kad mokyklos misija turėtų būti ne versti mokinius kalti teoremas ir poemas, o atskleisti vaikų talentus, gebėjimus, ugdyti žmogaus pasitikėjimą savimi.

„Pavyzdžiui, mano žmona. Kai buvau dar dainininkas nulis, sakydavo: tu būsi geriausias, tu dainuosi, tau pavyks. Atrodo, pasirinkau muziką, ir viskas tapo lengva. Nors keletą kartų galvojau mesti dainavimą, bet tuo momentu man buvo reikalinga žmonos pagalba. Tada Lina kartodavo: tu būsi geriausias. Tuo patikėti buvo beveik neįmanoma“, – kalba pašnekovas.

Prieš 15 metų, jei būtų kam garsiai pasakęs, kad dainuos „Metropolitan“ operoje, kad apskritai dainuos ir atliks pagrindinius vaidmenis, turbūt niekas nebūtų patikėjęs, sako jis, o dabar – nieko nuostabaus, tai visiems aišku. V. Vyšniauskas atvirauja, kad muzikos kelyje kartais linkdavo ir į fanatizmą.

„Pradėjęs mokytis konservatorijoje dainavimo pas Noreiką laukdavau rugsėjo, skambinėdavau jam: profesoriau, gal papildomų pamokų galima? Atvažiuočiau pas jus į namus. Ne, Vaidai, nusiramink, užtenka pamokų, kiek gauni. Sėdėdavau fonotekose, kopijuodavau įrašus, buvau išprotėjęs. Dar dabar garaže stovi didelė dėžė kasečių, nežinau, ką su ja daryti“, – sako laidos herojus.

Tad, anot V. Vyšniausko, didžiulis kontrastas, kai mokaisi be motyvacijos ir kai nuoširdžiai kažkuo susidomi.

„Lankai vidurinę mokyklą, turėtum mokytis, bet tik lankai. O paskui randi sritį, kuri tave domina, įkvepia, kelia tavyje aistrą. Tai visai skirtingi dalykai“, – pažymi jis.

Laidos herojus V. Vyšniauskas, ilgą laiką ėjęs mokyklų labirintais, visgi jais žengė į šviesią ateitį, ir teigia padaręs bent vieną gerą sprendimą – pasirinkęs muzikos kelią.

Visas pokalbis – laidos įraše (nuo 16.18 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Stilius. Atlikėjas Stanislavas Stavickis-Stano apie vaikystę mokyklos bendrabutyje: gaisrinės kopėčiomis lipdavome pas merginas