Veidai

2019.09.08 20:14

Iš Sočio kilusį Stano tėvai į Lietuvą išsiuntė vos 9-erių: ten – giliausias dugnas, arba verslauji, arba degraduoji

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2019.09.08 20:14

„Buvo taip keista: stovi žmogus be dantų, smirdintis, nebepanašus į žmogų. Ir suprantu, kad tai mano geriausias vaikystės draugas“, – prisiminimais iš apsilankymo gimtajame Sočyje LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ dalijasi žinomas dainininkas Stano. Jį mokytis į Lietuvą tėvai išsiuntė vos žengiantį į paauglystę: „Tau yra dešimt metų ir tu esi vienas.“

Dainininkas Stano, būdamas vos devynerių, atvyko gyventi į Lietuvą. Gimęs Rusijoje, Sočyje, į Vilnių jis atvažiavo mokytis tremtiniams ir pasaulio lietuvių vaikams įkurtoje mokykloje „Lietuvių namai“. Tačiau susiklostė taip, kad Stano Lietuvoje liko be mamos – jai nepavyko čia pritapti ir teko išvykti atgalios. Būsimas dainininkas liko augti su močiute ir sako, jog tai neišėjo į bloga. Nors Stano neslepia – buvo visko.

Į „Lietuvių namus“ atvažiuodavo vaikų iš tolimiausių kraštų, kai kurie nemokėdavo kalbėti nei lietuviškai, nei rusiškai, pavyzdžiui, atvykusieji iš JAV, Australijos ar Argentinos. Stano su buvusiais bendraklasiais sako bendraujantis iki šiol.

Mokykloje, skirtoje lietuvių kilmės vaikams, kurių tėvai gyvena ne Lietuvoje, dainininkas atsidūrė devynerių. Atkūrus nepriklausomybę nemažai tremtinių šeimų patys grįžti negalėjo, tad siuntė savo vaikus mokytis į Lietuvą, į Vilniuje įkurtus „Lietuvių namus“. Sočyje lietuvio ir rusės šeimoje gimęs Stanislavas Stavickis visada žinojo, kad yra lietuvis, ir tuo labai didžiavosi.

„Kai aš sakydavau savo kiemo draugams, kad esu lietuvis, jie man sakydavo: pakalbėk lietuviškai. Žinojau kelis žodžius, visi juokdavosi ir manimi netikėjo, sakė, kad nėra tokios kalbos – ji per gražiai skamba, tu prikuri. Nėra tokių žodžių, nėra išvis tos Lietuvos“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Tačiau Lietuva buvo jo svajonių šalis, kuri kuriam laikui buvo virtusi ir pragaru, kai tėtis jam pasakė: važiuoji į Lietuvą ir ten gyvensi vienas, reikės kapstytis pačiam.

Įsivaizduokite, iš kokio Altajaus, 90-tieji – ne taip paprasta nuskristi iš vieno pasaulio krašto į kitą ir ne taip pigu, todėl kai kurie vaikai likdavo vieni.

Pirmas pusmetis buvo ypač sunkus: devynmečiui trūko tėvų, šeimos, palaikymo, įprasto gyvenimo būdo: „Per atostogas mane paimdavo tėvai arba aš važiuodavau į Sočį, arba į Estiją pas močiutę. Arba giminės Lietuvoje, nuostabūs žmonės, pasiimdavo ir per atostogas, ir savaitgaliais. O kai kurie vaikai likdavo, nes tėvai tiesiog neišgalėjo jų pasiimti. Na, įsivaizduokite. Iš kokio Altajaus, 90-tieji – ne taip paprasta nuskristi iš vieno pasaulio krašto į kitą ir ne taip pigu, todėl kai kurie vaikai likdavo. Vieni.“

Vienijo ta pati situacija – tau dešimt ir tu vienas

Jokie giminės nepakeis mamos ir tėčio, įsitikinęs tris vaikus auginantis tėtis. Iš kitų šalių atvykę vaikai „Lietuvių namuose“ jau per Kūčias imdavo kalbėti lietuviškai – tai turbūt nulėmė tai, jog su kiekvienu vaiku būdavo dirbama atskirai, svarsto Stano.

Už keliasdešimties žingsnių nuo mokyklos – bendrabutis. Čia pragyventa kone dešimt metų. Stano prisimena kiekvieną jo užkaborį.

„Tuo metu bendrabutyje gyveno daug žmonių, buvo apie 300 mokinių. Ketvirtame aukšte gyvendavo mergaitės, trečiame – berniukai, prie durų į kiekvieną aukštą sėdi budėtojas – t. y. vienas iš vaikų. Už budėtojo – auklėtojų kambarys, kuris atidarytas. Prasmukti į ketvirtą aukštą sudėtinga“, – pasakoja laidos herojus.

Tačiau jis kartu su kitais berniukais tikina rasdavęs būtų, kaip patekti į mergaičių kambarius, pavyzdžiui, lipdavo gaisrinėmis kopėčiomis, kurios – pastato išorėje. Visas gyvenimas buvo reguliuojamas skambučiais: skambutis keltis, skambutis valgyti, skambutis į mokyklą, skambutis pietauti...

„Ir auklėtojos. Kiekviena klasė turėjo savo auklėtoją. Auklėtojas iki šiol atsimenu ir iki šiol bendraujame. Nuostabios, nes jos yra ir mamos, ir psichologės, ir draugės. Na, ir kartais tiesiog griežtos, piktos širšės, kurios kažko neleidžia“, – prisiminimais dalijasi S. Stavickis.

Mus vienijo ne tai, kad mes iš skirtingų šalių. Ar tu esi iš Argentinos, ar iš Sočio – esi toje pačioje situacijoje. Tau yra dešimt metų ir tu esi vienas.

Kas vienijo tuos kelis šimtus vaikų, pradžioje negalėjusių susikalbėti viena kalba, o paskui tapusių draugais visam gyvenimui?

„Mus vienijo ne tai, kad mes iš skirtingų šalių. Kaip tik labai aiškiai suprantu, kad jokio skirtumo, iš kurios tu šalies. Tu esi žmogus tokioje pat gyvenimo situacijoje: tėvai – kažkur, tu – be tėvų. Ar tu esi iš Argentinos, ar iš Sibiro, ar iš Sočio – esi toje pačioje situacijoje. Tau yra dešimt metų ir tu esi vienas“, – sako Stano.

Jis pažymi – jeigu dabar reikėtų į, pavyzdžiui, Jungtines Amerikos Valstijas išsiųsti savo vyriausią vaiką, kuriam 9-eri, priimti tokį sprendimą būtų tikrai sunku.

Tėvams atvykus suprato – ryšys prarastas

Stano tėvai į Lietuvą žadėjo persikraustyti po pusmečio, tačiau atvažiavimas užtruko ne vienus metus. Pirmais metais, kaip prisimena dainininkas, būta labai sudėtingų akimirkų.

„Na, gerai, draugai. Ką devynmetis gali su draugais daryti? Gali žaisti, gali muštis. O kur dėti visą pyktį, nusivylimą, kur dėti džiaugsmą? Su kuo dalytis visu tuo, kaip su tuo tvarkytis: su savo jausmais, su pačiu savimi? Niekas gi nepadeda, niekas neišklauso“, – kalba pašnekovas.

Pasaulis, į kurį jis pabėgdavo nuo vienatvės, buvo knygos. Stano sako jau tada išsiugdęs gebėjimą, kai yra blogai, įsivaizduoti, kad jis ne čia, o ten – savo pasaulyje, kurį susikūrė gražų ir saugų. Kai po maždaug trejų metų tėvai pagaliau persikraustė į Lietuvą, Stano neslepia, kad nedaug kas jo gyvenime tepasikeitė. Ryšys su tėvais jau nebebuvo toks stiprus. Ir gyvenimas netrukus vėl apsivertė aukštyn kojomis.

„Tiesiog mama suprato: čia ne man, niekaip savęs nerandu. Ir išvažiavo atgal į Sočį. Tėvas liko“, – prisimena S. Stavickis.

Atvykus tėvams jis sako supratęs, kad normalus ryšys praprastas – juk nuo devynerių iki maždaug trylikos metų Stano augo vienas, o atvykus tėvams jis jau buvo įpratęs būti savarankiškas, suvokęs, kad su gyvenimo iššūkiais teks susidoroti vienam pačiam.

„Aš supratau per tą laiką, kad niekas man nieko nepadės. Niekas nei rankos išties, nei pinigų duos ar buto paliks“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Iki dabar Stano sako turintis tarsi psichologinę traumą – norą turėti namus: „Atsimenu, kai tėvai atvažiavo, išsinuomojo Kalvarijų gatvėje kažkokią lūšną. Aš taip džiaugiausi ta lūšna, kad štai – bus namai. Po to gavo kažkokį butą Naujojoje Vilnioje – ten irgi vaikščiojau kaip po rūmus. Bet tą butą keitė kitas... Tai namų kaip ir neturėjau. Todėl dabar vis norisi namo... Tokia psichologinė trauma.“

Mano geriausias vaikystės draugas Motvejus dabar yra pagrindinis rajono benamis. Stengiausi padaryti viską, kad jis manęs nepamatytų.

Gyvenimas muziką pasirinko už jį

Visgi tėvo sprendimui atsiųsti jį, dar visai vaiką, į Lietuvą Stano niekada neprieštaravo. Parvažiavęs atostogų į Sočį nesispyriodavo, kad nenori grįžti į mokyklą Lietuvoje.

„Jau 1992 metais grįžus į Sočį buvo aišku, kad čia yra vakarai. Net ir dešimtmečiui buvo aišku, kad čia – visai kita kultūra, kiti žmonės, kitas požiūris į žmogų. Sočis – tai giliausias dugnas. Įsivaizduokite Palangą, bet nuo Palangos iki Klaipėdos yra 25 kilometrai. Jeigu nori, gali važiuoti mokytis, dirbti, ką nori daryti. Įsivaizduokite, kad nuo Sočio iki artimiausio centro, kur yra galimybė mokytis arba dirbti kvalifikuotą darbą, yra didžiuliai atstumai, šimtai kilometrų. Ten nebuvo jokių perspektyvų“, – taip tikina Stano.

Galbūt dabar Sočio vaizdas pasikeitęs, svarsto jis, juk praėjo olimpiada ir futbolo čempionatas, tačiau esmė tikriausiai nepasikeitė: gyventi Sočyje – tai arba dirbti turizmo srityje, vystyti verslą, arba degraduoti, nes studijuoti, mokytis, kažko siekti ten neįmanoma, tikina jis ir priduria, kad ten – kurortinis miestas, ir ten reikia atostogauti.

„Buvau nuvažiavęs vasarą į Sočį. Tai mano geriausias vaikystės draugas Motvejus dabar yra pagrindinis rajono benamis. Stengiausi padaryti viską, kad jis manęs nepamatytų. Ir vis tiek vieną kartą jis mane pamatė. Ir iškart pažino.

Atrodė, kad vaikšto kažkokiame kosmose, savęs nebeatpažįsta, bet mane atpažino: staiga prisiminė visą vaikystę, pradėjo pasakoti, kaip mes su juo eidavome prie jūros, kaip mano tėtis mus mokydavo plaukti... Buvo taip keista: stovi žmogus be dantų, smirdintis, nebepanašus į žmogų. Ir suprantu, kad tai mano geriausias vaikystės draugas“, – patirtais jausmais dalijasi S. Stavickis.

Po mokyklos jis svajojo tapti poetu, rašytoju ar bent žurnalistu, tad įstojo į lietuvių kalbos filologiją. Kad ir grojo gitara, su muzika savo ateities sieti nežadėjo. Tik gyvenimas pasisuko taip, kad Stano visgi pravėrė akademijos duris.

„Per metus viskas gyvenime taip pasikeitė, taip stipriai apsivertė aukštyn kojomis – staiga iš nieko tapau vienu populiariausių atlikėjų. Tas labai trenkė tuo metu per galvą. Atsimenu, kad kokius penkerius metus vis negalėjau sutikti su ta mintimi, kad būsiu muzikantas. Gal rašytojas, gal žurnalistas, bet po to supratau, kad už mane gyvenimas jau pasirinko“, – kalba žinomas Lietuvos dainininkas Stano.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Stilius. Atlikėjas Stanislavas Stavickis-Stano apie vaikystę mokyklos bendrabutyje: gaisrinės kopėčiomis lipdavome pas merginas