Veidai

2019.09.05 21:00

LRT RADIJO balsas Madona Lučkaitė: pasitikėjimo savimi įsigijau visam likusiam gyvenimui

Agnė Kibildaitė, LRT.lt2019.09.05 21:00

„Tąsyk galvojau, kur buvo močiutės protas, išgirdus pamoksle „Madona“, šį vardą prikabinti man“, – mintimis dalijasi LRT RADIJO balsas Madona Lučkaitė. Ji sako, kad, nors užaugo su šiuo vardu, retas bičiulis tikėjo jo tikrumu ir prašydavo parodyti pasą. Tačiau ilgametė darbo patirtis radijuje Madonai suteikė pasitikėjimo savimi visam likusiam gyvenimui.

– Iš kur esate kilusi? Ar gimtajame krašte turite vietą, į kurią malonu dar ir dar kartą sugrįžti?

– Nuo Prienų krašto pakilau savo skrydžiui. Ten, viename tokiame taške, iki šiol jaučiuosi tiesiog karališkai. Tikra žolė, pusmetį žydinti pieva, alksnių pasisavinta upelė, visada draugiškai grįžtančią atgal į vaikystę sutinkantys medžiai ir artimi žmonės. Ten niekam nereikia nei patikti, nei įtikti.

– O kokie gyvenimo įvykiai pareikalauja „išlipti“ iš susikurtos komforto zonos ir veikti prieš savo valią?

– Aš visada arba beveik visada esu komforto zonoje. Jeigu tenka iš jos „išlipti“, apsižvalgau, kad per daug nenutolčiau ir tigro šuolio pakaktų grįžti atgal. Tiesa, dažnai užsuku ir į „mokymosi zoną“. Veikti čia irgi yra ką.

– LRT RADIJO laidų vedėjos darbas – vaikystės svajonė ar apgalvotas sprendimas?

– Pradinės suole save menu buvus labai tylų ir nedrąsų vaiką. Pavyzdžiui, viena tokia mergaitė mėgo krėsti šunybes ir pamokoje garsiai sakydavo mokytojai, kad čia mano darbelis. Sielvartavau, nemokėjau apsiginti, neteisybę prisimenu iki šiol.

Arba kitoje jau mokykloje, kadangi nebuvau vietos ponų vaikas, irgi atsiėmiau tą privalomą mokyklinę porciją. Tada nelabai žinojau, kokį kelią rinktis, bet mačiau, jog įdomūs dalykai vyksta scenoje. Svajojau apie žėrintį miestą, vyliausi, kad jame pasislėpsiu nuo tos ir žaismingos, ir keistos apsupties.

Aš visada arba beveik visada esu komforto zonoje. Jeigu tenka iš jos „išlipti“, apsižvalgau, kad per daug nenutolčiau ir tigro šuolio pakaktų grįžti atgal.

– Ar per praėjusius pusę jūsų gyvenimo metų, kuriuos skyrėte darbui LRT RADIJUJE, viskas ėjosi kaip per sviestą ir buvo sustyguota iki menkiausių smulkmenų?

– Lietuvos radijuje dirbu pusę savo gyvenimo. Ir „Lietuvos dieną“ vedu nuo jos įsikūrimo praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį. Tiesa, pradžioje ji vadinosi „Dienos signalai“, turėjo daugybę muzikinių intarpų. Dar anksčiau teko vesti laidą „Sveiki gyvi“, kuri šiandien išaugusi į populiariąją „Ryto garsai“. Rengiau ir prabangios trukmės – 15 minučių vidudienio ar 17 valandos – „Žinias“.

–Su kokiais iššūkiais susiduria radijo laidų vedėjui?

– Kiekviena „Lietuvos diena“ yra savotiškas iššūkis. Atrodytų, viską sustygavai iki taško, žiūrėk, eteryje nuslydo žodelytis ir taip keistai susikirčiavo, kad šaiposi net tie kolegos, kurie beveik iš viso nelinkę šypsotis.

Kita vertus, jeigu ruošimasis laidai prasideda nuo tuščio popieriaus lapo, tai artėjant eterio valandai iškyla svarstymai, kaip viską sutalpinti. Kaip mėgstame su puikiuoju kolega Dariumi Kuodžiu pajuokauti: susidaro spūstis lyg prie Everesto, o kažkurią temą gali tekti ir „koja pagrūsti“.

– Turbūt atmintyje įsirėžę ir kiti kolegų patarimų, idėjų, kuriomis vadovaujatės šiandien?

– Nevarginsiu skaitytojų ir pagalbon pasitelksiu prancūzą Marcelį Migeo: Pralaimėjimas... Pergalė... Aš nelabai suvokiu šias formules. Yra pergalių, keliančių dvasią, yra pergalių, smukdančių jėgas, pralaimėjimų žudančių ir pralaimėjimų žadančių. Gyvenimas reiškiasi ne būklėmis, o veiksmais.

– Ar ilgametė patirtis LRT RADIJUJE leidžia pasitikėti savo gebėjimais ir drąsiai nerti į avantiūras? O gal, atvirkščiai, esate atsargi, dėl to kurį nors pasiūlymą apsvarstote 10 kartų ir tik tada nusprendžiate, imtis ar ne?

– Atsakymas gal nuskambės įžūliai: pasitikėjimo savimi įsigijau visam likusiam gyvenimui. Tačiau man svarbiausia, kaip klausytojai vertina mano ir mūsų darbą, kas jiems lieka išklausius laidą, ar sugebėta atverti temą, ar buvo įdomu ir nauja.

– Turbūt žinote receptą, kaip tiesioginiame radijo eteryje suvaldyti jaudulį?

– Jokių raminančių receptų, kaip įveikti jaudulį, neturiu. Nemanau, kad jų esama. Jeigu kas sako kitaip, tikriausiai jiems už tai moka. Tiesiog atsibosta nuolat drebėti, kartais nebelieka laiko arba pasimiršta pasijaudinti.

Nebūtinai tai tiesa, bet tiesioginė laida nesustojantis konvejeris. Iki paskutinės minutės grynini temą, mintyse „primeti“, ką atsakys pašnekovas, jeigu paklausiu taip, o jei pašnekovas nuvažiuotų į lankas, gali pradėti tiksėti kitos temos laikas. Žodžiu, arba energingais mostais iriesi pirmyn, arba ateis kiti: drąsūs, bebaimiai, be sentimentų žodžiui ir laikui.

Atsakymas gal nuskambės įžūliai: pasitikėjimo savimi įsigijau visam likusiam gyvenimui. Tačiau man svarbiausia, kaip klausytojai vertina mano ir mūsų darbą, kas jiems lieka išklausius laidą, ar sugebėta atverti temą, ar buvo įdomu ir nauja

– Susipažįstate ir su jaunąja radijo laidų vedėjų karta. Kuo ji skiriasi nuo to laikmečio vedėjų, kai darbą LRT RADIJUJE pradėjote jūs?

– Ir ankstesnė, ir šiandienos karta turi vieną bendrą bruožą: fanatišką atsidavimą radijui. Anksčiau, žinoma, baigti VU buvo „aukšta markė“, šiandien jauni, protingi kolegos siekia arba turi mažiausiai du rimtus diplomus, lengvai žongliruoja kalbomis, susiveikia profesinių kelionių į kitas šalis, o kompiuteryje naršo kaip savo namuose.

Bet šie mano vardijami segmentai pasiekiami absoliučiai visiems, priklauso nuo norų. Kas dar? Jauni kolegos gana drąsūs ir pasitikintys savimi. Kai kurie jų išsiveržę į olimpą ir nemano iš ten leistis. Kitiems jų talkina ir pats laikmetis pamėtėdamas galimybių „tik jaunimui“.

– Šiais laikais dažnas žurnalistas imasi rašyti autorinę knygą. Ar jūsų niekada neviliojo rašytojos vaidmuo, nepagalvojote, kad susikaupusias mintis galite išreikšti raštu ir pristatyti plačiai skaitytojų auditorijai?

– Svarsčiau apie savo knygą, bet užteko proto laiku sustoti. Ar ja nustebinsiu daug mačiusį ir viską patyrusį pasaulį? Neparašysiu geriau už Henriką Radauską ar Giedrą Radvilavičiūtę. Šiandien kūrėjai išsilieja taip plačiai ir aprėpia tiek istorijų. Gal dar luktelėsiu.

– Tiesa, ne vienas žinomas žmogus, nors ir ne rašytojas, tačiau viešajame gyvenime prisistato ne tikruoju savo vardu ir pavarde, bet tam tikru slapyvardžiu. Ką šių dienų žmogui reiškia tėvų suteiktas vardas? Ar tai tėvų dovana atžaloms, ar jų individualių norų įgyvendinimas?

– Mano vardas mokyklos tarpsnyje buvo ašarų pakalnė. Netgi jaučiau dėl to baisią gėdą, nes man „pripaišė kūdikį“. Šeštos klasės istorijos vadovėlio paskutiniame puslapyje buvo paveiksliukas „Madona su kūdikiu“ – klasiokų akyse tai praktiškai aš.

Tąsyk galvojau, kur buvo močiutės protas, išgirdus pamoksle „Madona“, šį vardą prikabinti man. Nors sėkmingai užaugau su šiuo vardu, retas bičiulis tikėjo, kad aš Madona. Rasdavo progą paklausti – o koks pase tavo vardas?

Anksčiau tikriausiai nedažnai tėvai galvojo apie vardą, kaip dovaną vaikui. Atsiradus būtinybei, galėčiau pasirašyti ir slapyvardžiu. Turiu tokį gražų.

Svarsčiau apie savo knygą, bet užteko proto laiku sustoti. Ar ja nustebinsiu daug mačiusį ir viską patyrusį pasaulį?

– Nors esate žinomas LRT RADIJO balsas, retas klausytojas yra girdėjęs apie kitą jūsų gyvenimo pusę, pomėgius, laisvalaikį. Daugiau laiko praleidžiate darbe ar namuose?

– Esu visiška darboholikė. Geriausiai pailsiu tada, kai pavyksta labai daug nudirbti. Mat esu jautis. Mano žemė – dirbama žemė. Labai myliu šitą savo žemę. Jeigu skaičiuosim, kad naktis priklauso namams, tai turbūt kiek ilgėliau būnu juose. Tačiau kai namuose sulendu į kompiuterį darbo reikalais, bijau, kad svarstyklės nejučia pasvyra į darbinę pusę.

– Ar po sunkios darbo dienos mėgstate išeiti į parką pasivaikščioti, o gal savo laisvalaikį leidžiate prie arbatos puodelio ir mėgstamos knygos?

– Mano žodyne nėra žodžio „laisvalaikis“. Jei buvo sunki diena, reiškia, buvo labai įdomu. O jeigu grįžus į savo tvirtovę valandos leidžia panirti į knygą, jaučiu, kaip gerai gyvenu. Ir todėl, kad yra ką skaityti, ir kad galiu tą daryti.

Esu visiška darboholikė. Geriausiai pailsiu tada, kai pavyksta labai daug nudirbti. Mat esu jautis. Mano žemė – dirbama žemė. Labai myliu šitą savo žemę.

– Esate iš tų asmenybių, kurios patiriamus išgyvenimus laiko savyje, ar rūpesčių našta pasidalijate ir su artimais žmonėmis?

– Visus išgyvenimus, tai, kas neskirta spaudai, išsaugau savyje. Kodėl artimus žmones turėčiau tuo užkrauti ir kelti liūdesio bangas. Jiems ir savo rūpesčių pakanka. Kartais susimąstau, kodėl dalis žmonių tiek visko apie save išpasakoja. Psichologams, kaimynams, saviškiams. Nepagalvodami, kur ir kaip jų patiklumu gali būti pasinaudota.

– Turite kokią nors baimę, kurią norėtumėte įveikti?

– Labiausiai bijau dviejų dalykų: vagių ir alkoholikų. Ir vieni, ir kiti sukuria pragarą rojuje. Ir nelabai žmonija žino būdų, kaip šiuos „elementus nusodinti“. Kol jie patys nesusivokia, kad gal metas liautis gadinti kitų laiką.

– Keliaudama po Lietuvą, mėgstate iš arčiau susipažinti su čia gyvenančiais žmonėmis, ar ramesniam poilsiui pasirenkate kitas Europos šalis?

– Kasmet, belapį pavasarį ir geltoną rudenį, nusuku gilyn į Europą. Įkaitusią vasarą leidžiu šalia savų vandenų. Beprotiškai myliu Preilą. Nidoje man jau per daug žmonių.

– Galbūt esate svarsčiusi galimybę išvykti iš gimtinės ilgesniam laikui į kurį nors kitą pasaulio kampelį ir ten žengti nauju karjeros keliu?

– Svarstymai prasidės, kai laikas ir gyvenimas pasakys, kad turėčiau tą daryti. Šiandien džiaugiuosi būdama Lietuvoje.