Veidai

2019.09.22 08:28

Gabija Jaraminaitė: esu laiminga, nes taip nusprendžiau

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.09.22 08:28

„Man užtruko suprasti, kad turtinga esu tik tada, kai suprantu, kokį turtą turiu čia ir dabar“, – portalui LRT.lt sako aktorė Gabija Jaraminaitė. Ji patikina, kad į laikus, kai jai buvo septyniolika ar dvidešimt metų, grįžti nenorėtų, o laiminga yra todėl, kad taip nusprendė.

– Jūsų, kaip aktorės, karjera prasidėjo 1994-aisiais, prieš 25-erius metus. Ne kartą sakėte, kad jau nuo vaikystės žinojote, kad užaugusi būsite aktorė, o ar per daugiau nei du dešimtmečius savo pasirinkimu nesuabejojote?

– Buvo visko, ypač karjeros pradžioje, tik nusivylusi buvau ne aktoryste, o veikiau savimi, svarstydavau, kodėl man kažkas nepavyksta, kodėl aš negaliu būti laisva ir pan. Tačiau visada žinojau, kad noriu vaidinti, ir su laiku matau tik vis gilesnę aktorystės prasmę.

Žinoma, tai yra mano saviraiška, man labai patinka vaidinti ir vaidindama aš esu laiminga. Tačiau matau prasmę ir dėl kitų. Ar su žiūrovu užmezgu ryšį būdama ant scenos ar per kameros objektyvą, aš, pasakodama istoriją, vaidindama, padedu žmogui išgirsti ir pamatyti save.

Supratau, kad kritikoje nėra prasmės, ji negimdo nieko pozityvaus.

Galbūt beklausant tos istorijos žmogaus viduje kažkas sukirbės, galbūt jis priims kažkokius sprendimus, o tie sprendimai galbūt paveiks ir dar daugiau žmonių. Taip mes vieni kitus ir paveikiame.

Kartais man papasakoti tas istorijas nėra lengva, turiu sujudinti savo emocijas ir tai ne visada patogu. Tačiau man tai atrodo prasminga – manau, kad vaidindama padedu žmonėms susisiekti su savimi.

– Kalbant apie sėkmingą karjerą, kaip manote, už tai turite būti dėkinga sėkmei ar veikiau ji – pastangų ir sunkaus darbo vaisius?

– Aš tikiu ir sėkme, tačiau ji į pagalbą ateina tada, kai padarai viską, ką gali. Manau, kad yra toks visatos dėsnis, kad sėkmė gali nukristi ir iš giedro dangaus, tačiau tik su sąlyga, kad pirmą žingsnį žengi tu pats, paskiri daug laiko ir širdies.

Jei kažko tikrai labai noriu, man tai yra labai svarbu ir aš stengiuosi, viskas susiklosto ir ateina laiku ir vietoje. Juk kai kažkas yra svarbu, neskaičiuojame nei laiko, nei jėgų ir galima nuveikti labai daug.

Mano pasirinkimas yra, būti laiminga ar ne.

– Kartais sakoma, kad vaidindamas aktorius remiasi savo patirtimi ir savo išgyvenimais. Ar tikrai galima suvaidinti tik tas situacijas, kurios buvo aktoriaus gyvenime?

– Emocijų yra ne tiek ir daug. Visi jas patiriame per dieną šimtus kartų. Taip pat ir su jausmais – visi patiriame ir meilę, ir neapykantą, ir liūdesį, ir pan. Visi mes esame emocingos būtybės, o aktoriai ir dirba su savo emocijomis.

Kiekvienas artistas ar menininkas tiesiog turi sau atsakyti, kiek jis nori save toje istorijoje apnuoginti, kiek jis nori būti atviras. Kiek būsi atviras, tiek paveiksi kitą žmogų. Tik tiek, nei daugiau, nei mažiau.

– Sakėte, kad per save pasakojate istorijas, o ar mokate kaip paprasta žiūrovė žiūrėti, kaip jūsų kolegos vaidina? Nepradedate vertinti jų vaidybos, scenografijos ar pan.?

– Galbūt aš ir galiu pastebėti tam tikrus dalykus, tačiau, žinoma, aš užsimirštu ir tiesiog žiūriu. Būna ir spektaklių, ir filmų, kurie mane sujaudina, nuneša... Tačiau jei koks nors filmas mane paveikia, stengiuosi stebėti, žiūriu, ką tas aktorius daro, kaip jis vaidina.

Tik man sunku pasakyti, kur ta riba, kai žiūriu ir kai pradedu analizuoti, nes viskas vyksta vienu metu.

Atsisakiusi žodžio „jeigu“, supratau, kad jau turiu viską, ko man reikia.

– Ar daug filmų žiūrite? Kai kinas yra jūsų darbas, galbūt laisvalaikiu labai daug jo ir nereikia...

– Man kinas teikia malonumą, tačiau kinomane savęs nepavadinčiau. Be to, filmus labiau mėgstu žiūrėti kine, ten jie man daro daug didesnį įspūdį, tačiau užsisuku darbuose, vakarais dirbu ir ne visada pavyksta susiruošti į kino teatrą.

– Ką aktorius jaučia žiūrėdamas filmą, kuriame vaidino, galbūt net atliko pagrindinį vaidmenį?

– Pripratau žiūrėti filmą taip, kad savęs nekritikuočiau, ir stengiuosi viską priimti taip, kaip yra, – vis tiek jau nieko negali pakeisti. Kai pirmą kartą žiūriu filmą, paprastai jame žinau tik savo istoriją, prisimenu scenas, kuriose nusifilmavau. O žiūrėdama filmą aš jau pamatau visumą.

Sėkmė gali nukristi ir iš giedro dangaus, tačiau pirmą žingsnį turi žengti tu.

– Vis dėlto sakote, kad išmokote savęs nebekritikuoti, nors dažnam tai yra iššūkis.

– Bent jau aš supratau, kad kritikoje nėra prasmės, ji negimdo nieko pozityvaus. Man prireikė daugybės metų, kad tai suprasčiau, dabar jau kartais moku nekritikuoti nei savęs, nei kitų.

Beje, skaičiau knygą, kurioje parašyta, kad, kuomet išsakome kritiką, mūsų organizme gaminasi adrenalinas, nuo kurio esame priklausomi nuo pirmykščių laikų. Taigi galima sakyti, kad esame fiziologiškai priklausomi nuo kritikos. Todėl reikia tiesiog liautis kritikuoti. Tai labai sveika. Be to, knygoje parašyta, kad atsisakyti kritikos yra tokios pačios abstinencijos kančios, kaip atsisakyti žalingų įpročių.

– Ko dar atsisakėte norėdama išvalyti mintis, atrasti tam tikrą harmoniją?

– Pastaruoju metu tiesiog stengiuosi daryti tai, ką noriu. Jei nenoriu bendrauti ir tiesiog noriu pabūti namuose, aš taip ir padarau. Jei noriu su kuo nors pasikalbėti, paskambinu ar susitinku. Pastaruoju metu stengiuosi įsiklausyti į save, mėgaujuosi kiekviena akimirka.

– Bet net ir to, sakoma, reikia išmokti.

– Taip. Man užtruko laiko suprasti, kad turtinga esu tik tada, kai suprantu, kokį turtą turiu čia ir dabar. Turiu tėvus, turiu dukrą, turiu draugų ir mylimą darbą... Kai pradedi suvokti visa tai, gali mėgautis paprastais dalykais.

Galvojame, kad būsime laimingi, jei išvažiuosime paatostogauti, būsime laimingi, jei uždirbsime daugiau pinigų, būsime laimingi, jeigu... Kai suvokiau, kad gyvenime reikia atsisakyti to „jeigu“, supratau, kad jau dabar turiu viską, ko man reikia.

– O kaip atitrūkstate nuo darbų ir įkraunate savo baterijas?

– Man patinka gerai išsimiegoti, neskubant papusryčiauti, būti su artimaisiais: tėvais, dukra, draugais. Man patinka su jais kalbėtis, bendrauti. Mėgstu būti gamtoje. Tai pagrindiniai dalykai, kurie man suteikia džiaugsmo ir mane visiškai įkrauna.

Vaidindama padedu žmogui išgirsti ir pamatyti save.

– Ar sutiktumėte grįžti į tuos laikus, kai jums buvo septyniolika ar dvidešimt metų ir dar nemokėjote savęs nekritikuoti, nebuvote supratusi kitų gyvenimo dėsnių?

– Vienareikšmiškai noriu būti čia, kur esu dabar, – šioje akimirkoje. Tarkime, būna koks nors labai įdomus gyvenimo laikotarpis, visko labai daug vyksta. Ir aš susimąstau, ar bus kada nors dar taip įdomu. Gal jau viskas, kad įdomiausia mano gyvenime jau įvyko? Ir tikrai, buvo labai įdomu, tikrai smagu, tačiau skubu sau priminti, kad manęs dar laukia daugybė įdomių dalykų.

– Vadinasi, jaučiatės laiminga?

– Taip, aš jaučiuosi labai laiminga, nes taip nusprendžiau. Juk mano pasirinkimas yra, būti laiminga ar ne.