Veidai

2019.09.09 05:30

Mano gyvenimo mokytojas. Zita Kelmickaitė: pedagogas turi neleisti, kad gyvenimas jį suėstų

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.09.09 05:30

Gyvenimo mokytojas yra tas, kuris priverčia stebėtis ir būti smalsiu žmogumi, tačiau net jei kasdienybė jam atsuko nagus, net ir įmurkdytas į kokį nors purvą, mokytojas vis tiek turi šviesti ir įveikti sunkumus, – portalui LRT.lt sako muzikologė ir LRT laidų vedėja Zita Kelmickaitė.

Portalas LRT.lt pradeda straipsnių ciklą „Mano gyvenimo mokytojas“, kuriame mintimis apie mokytojo darbą ir prisiminimais apie savo mokyklos laikus dalysis įvairūs žmonės.

Z. Kelmickaitė mokėsi garsiojoje Klaipėdos Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje, vėliau pervadintoje į Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją.

„Iš to laiko, kai dar esi pyplys ir negali įvertinti, kas yra mokytojas, aš vis dėlto prisimenu dvi pavardes – mūsų direktoriaus Romualdo Igno Bloškio ir labai giežtos matematikos mokytojos Šerelytės. Ji man priminė mokytoją iš geriausių Anglijos mokyklų – sausa, kieta, tikra mokytoja, kaip mes tuo metu įsivaizdavome“, – pasakoja muzikologė.

Gyvenimo mokytojas, anot Z. Kelmickaitės, yra tas, kuris priverčia stebėtis ir būti smalsiu žmogumi. Ir mokyklos laikais ji sakosi tokių sutikusi.

Muzikos akademijoje dėstytojai buvo šventas dalykas.

„Iš Stasio Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos pirmiausia man įsiminė istorijos mokytoja Žaldokienė, kuri mus, tada šešiolikmečius, vežė į tuometinį Leningradą, parodė garsiausius paminklus, Peterhofą. Pamenu, ėjome į tuos muziejus ir matėme, kaip jai smagu ten vaikščioti. Ir mums buvo smagu“, – prisimena Z. Kelmickaitė.

Ji sako niekuomet nemėgusi gyvenimo sumurkdytų ir kasdienybės suėstų mokytojų.

„Galbūt nepakankamai žinojau, kas dedasi jų gyvenime, galbūt buvau neteisi, bet man atrodydavo, kad gyvenimas mokytojo sumurkdyti negali. Net jei kasdienybė jam atsuko nagus, net ir įmurkdytas į kokį nors purvą, mokytojas vis tiek turi šviesti.

O jei jis pasidavė gyvenimo rutinai, tada galbūt ir nereikėtų stebėtis, jei vaikai sijoną prispaudžia ar kramtomąją gumą ant kėdės priklijuoja. Mokytojas turi būti griežtas, teisingas, bet mylintis. Jis turi neleisti, kad gyvenimas jį suėstų, o jei taip nutiko, jis turėtų rinktis kitą specialybę“, – svarsto žinoma muzikologė.

O štai ryškūs mokytojai jai visuomet palikdavo neišdildomą įspūdį.

„Pamenu, kai mokiausi penktoje klasėje, mūsų auklėtoja atėjo vilkėdama smaragdo spalvos suknelę, tokią gražią, tokią modernią, kad aš ir šiandien ją aiškiai prisimenu.

O, pavyzdžiui, žiūrėdama į rusų kalbos mokytoją, tada svarstydavau, kodėl ji jau ketverius metus avi tuos pačius batus. Galvodavau, kad ji tikriausiai tokia pati biedna, kaip ir mes. Nors ji ir buvo puiki mokytoja“, – įsiminusius mokyklos laikų fragmentus dėlioja Z. Kelmickaitė.

Gyvenimo mokytojas yra tas, kuris priverčia stebėtis ir būti smalsiu žmogumi.

Didžiulį įspūdį jai paliko ir S. Šimkaus aukštesniojoje mokykloje sutikta muzikologė Daiva Kšanienė, buvusi smalsi muzikai, ir ypač šiuolaikinei: „Šalia tokio mokytojo negali būti apskretęs, šalia jo norisi bent šiek tiek palypėti aukščiau. Pamenu, mes, tuomet aštuoniolikmetės ar devyniolikmetės, sakydavome, kad ji kaip ledo karalienė, labai graži, visuomet stilingai apsirengusi. O svarbiausia, ji viskuo domėjosi.“

Ne mažiau gražių prisiminimų išliko ir apie chorvedę Ireną Rudgalvienę, kuri S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje buvo Z. Kelmickaitės auklėtoja. Labiausiai įsiminė jos domėjimasis ir bendravimas su mokiniais.

Mokytojas, sako ji, turi būti gyvenimo vedlys, ir jei tokį sutikai, esi laimingas.

„Mes, tada dar paaugliai, jai iš tiesų rūpėjome, ji su mumis juokaudavo, pastebėdavo mūsų aprangą, pasidalydavo savo nuomone. Mes žinodavome, kas ką įsimylėjo, kas ko nemylėjo, o kas vejamas bendraklasio iššoko per langą. Dalijomės ir buvome it vienas kumštis. Ir mokytojų mes niekada nesibijojome“, – patikina Z. Kelmickaitė.

Ne mažiau ryškių ir įsimintinų dėstytojų ji sutiko Muzikos akademijoje. Nors niekada nesimokė pas Aldoną Dvarionienę, ši į atmintį įsirėžė kaip išdidi moteris su sabalo apykakle ir ori jos eisena.

„Visada prisimenu ir koridoriumi čiuožiantį profesorių Stasį Vainiūną, kuris sveikindavosi su kiekvienu sutiktu studentu. Neįmanoma pamiršti ir ironiškojo kompozitoriaus Balio Dvariono, kuris pamatydavo kiekvieną jauną studentę ir pasakydavo jai komplimentą. Šiais laikais jam tikriausiai prikištų „MeToo“, o mes matėme žaižaruojančias profesoriaus akis“, – sako muzikologė.

Mokytojas turi neleisti, kad gyvenimas jį suėstų, o jei taip nutiko, jis turėtų rinktis kitą specialybę.

Ji teigia, kad nors dėstytojai turėdavo įvairių silpnybių, gyvenime jie niekada nebuvo pigūs – savo studentams jie buvo patys brangiausi profesoriai.

„Muzikos akademijoje dėstytojai buvo šventas dalykas. Nieko blogo niekuomet negalėjau pasakyti apie kurį nors mus mokiusį pedagogą. Niekuomet apie mokytojus nekalbėdavome ironiškai, piktai, atsainiai ar bjauriai vertindami. Mes juos tiesiog mylėjome, o jie mylėjo mus“, – prisimena žinoma muzikologė, dabar ir pati dėstanti studentams.

Kiekvieną rugsėjį žinomai televizijos laidų vedėjai suspaudžia širdį – ji su didžiule pagarba žiūri į mokytoją ir sako nežinanti geresnės ar šventesnės profesijos.

„Tik mokytojui šiandien keliama labai daug užduočių – jis turi tą telefone paskendusį vaiką, ypač stokojantį tėvų dėmesio, suimti į savo rankas ir atitraukti nuo pagundų, kurių šiandien tiek daug.

Be to, mes turime suprasti, kad mokytojas taip pat yra tik žmogus. Jam irgi reikia poilsio, džiaugsmo, jam reikia ne tėvų reikalavimų, o bendradarbiavimo, buvimo kartu su mokytoju, kad kartu pastatytų vaiką ant kojų ir jį išmokytų“, – pastebi televizijos ir radijo laidų vedėja.

Mokytojas, sako ji, turi būti gyvenimo vedlys, ir jei tokį sutikai, esi laimingas. „Vadinasi, esu laiminga, aš tokių sutikau labai daug“, – priduria Z. Kelmickaitė.