Veidai

2019.09.15 06:59

Marija Aušrinė Pavilionienė: tapusi „nereikalingų“ žmonių armijos dalimi, apglėbiau savo laiką

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.09.15 06:59

„Suvokiau, kad tapau „nereikalingų“ žmonių armijos dalimi ir kad likęs gyvenimo laikas priklauso tik man. Apglėbiau jį ir išmokau juo džiaugtis“, – portalui LRT.lt sako profesorė, žmogaus teisių aktyvistė Marija Aušrinė Pavilionienė, save vadinanti reiklia mama ir nestandartine močiute.

– Kai tarėmės dėl interviu, sakėte, kad išvykstate į savo sodybą, ką ten veikiate? Pabėgate nuo miesto šurmulio, greito gyvenimo tempo?

– Į kaimo sodybą ne bėgu, o vykstu kupina vilties vėl pamatyti Labanoro girios grožį, pajusti miško ramybę, kvėpuoti tyru oru ir pasijusti laisva, vaduodamasi iš rūpesčių, norėdama nutolti nuo miesto žmonių šurmulio.

Vykstu į savo antruosius namus, kuriuos prieš 35 metus įkūrėme su Rolandu Pavilioniu. Čia daug fiziškai dirbu, nes mėgstu tvarkingą ir švarią aplinką – namus, kiemą, mišką. Čia tikrai suvokiu, jog judėjimas pratęsia žmogaus buvimą. Daug vaikštau miško takais, kurie veda prie grybų ir raudonų bruknynų.

Veidrodis man visada yra kritiško savęs vertinimo priemonė.

– Prieš trejetą metų atsisveikinote su Seimo narės mandatu, o prieš porą metų išėjote į pensiją, sakėte, kad su šiuo „statusu“ reikėjo susigyventi. Ar šiandien jums tikrai stinga veiklos? O galbūt mėgaujatės prabanga planuoti savo laiką taip, kaip tik norite?

– Staigus visuomeninės veiklos nutraukimas paveikė mane kaip netikėtas vežėčių sustabdymas. Supratau, kad daugiau nėra būtinybės kažkur važiuoti ir nėra, kur važiuoti. Suvokiau, kad tapau „nereikalingų“ žmonių armijos dalimi ir kad likęs gyvenimo laikas priklauso tik man.

Kad nereikės daugiau būti tarp „toksiškų“ žmonių, kurie geba nuodyti kitus pavydu, kerštu, veidmainyste, karjerizmu, savo baimėmis, primityvumu. Apglėbiau savo gyvenimo laiką ir išmokau juo džiaugtis.

Veiklos užtenka kasdienėje namų aplinkoje. Nenoriu būti visuomenės veikėjus moralizuojančia būtybe. Te jie viską patiria patys savo kailiu. Atėjo naujos žmonių kartos, kurias tiesiog stebiu, tačiau mane visada jaudina talentingi, kūrybingi žmonės. Kūrybiškumas mane žavi, nes jo raiška patvirtina, kad žmogus yra ir gėrio, ir grožio įkūnijimas.

Daug laiko skiriu filmams, knygoms, muzikai. Planuoju užsienio keliones, vykstu į keliones. Kiek sugebu, padedu savo artimiesiems.

Buvau ir esu reikli mama, nes tarybinėje vaikystėje niekas manęs nelepino ir aplink nešokinėjo.

– Vieni rytais medituoja, kiti sportuoja, treti gerdami kavą skaito naujienas. Kaip pradedate savo dieną? Kaip nusiteikiate dienai?

– Mano dienos pradžia priklauso nuo to, kur esu: Vilniuje, prie Vingio parko, kaime, Egipte, savo Šarm el Šeiko bute ar kelionėje. Stengiuosi rytais daryti mankštą (parke, kaime), ypač kasryt nuėjusi prie Raudonosios jūros.

Kavos puodelis ryte man yra būtinas, nes padeda skaityti internetines žinias, klausytis naujienų. Kitas ryto ritualas – šviežios sultys sau ir mano artimiesiems.

Mąstau visada, nuolat. Mintyse kalbuosi su savimi, nes pati sau esu geriausia pašnekovė. Esu jautri įspūdžiams, todėl, kai manyje prabunda prisiminimai, vaizdai ir žodžiai ar būsenos, juos apmąstau.

Suvokiu, kad pragyvenau ilgą, įdomų ir sudėtingą gyvenimą, kuriuo neturėčiau skųstis. O mano nuotaikas lemia konkretūs įvykiai ir žmonės, aplinkybės, iš kurių mėginu kapstytis, save dvasiškai prikelti, nusiteikti optimistiškai.

Tai nėra paprasta ir lengva, tačiau mane palaiko mintis – neprarask pagarbos sau. Be to, dvasios jėgų suteikia praeities mąstytojų kūriniai, pavyzdžiui, Renesanso humanisto Erazmo Roterdamiečio knyga „Pagiriamasis žodis kvailybei“, kurioje išjuokiama žmonių tuštybė ir „galvijiškas bemintiškumas“, kurių šiandien man iš arti jau nereikia stebėti.

– Būna ir taip, kad kai kurios moterys vos tik sukūrusios šeimą pamiršta save, nebenori nieko naujo mokytis ir pradeda vadovautis principu „man jau per vėlu“, „ne tas amžius“ ir pan. Panašu, kad jums toks mąstymas nepriimtinas. Reikėjo ir jums mokytis suprasti, kad viskas priklauso nuo noro, o ne nuo amžiaus?

– Niekada žmogus neturėtų savęs pamiršti, man tai reikštų asmenybės mirtį ar savęs paneigimą. Reikėtų stengtis bet kokiomis aplinkybėmis išsaugoti savąjį „aš“, išmokti suvokti naujas aplinkybes ir būdus, kaip jose išlikti savimi. Negriaunant ir neneigiant šalia esančių asmenybių. Dvasiškai žadinti šalia esančius, kad šie jums padėtų būti žmona ar mama.

Manau, turiu teisę sakyti, kad man kažkiek pavyko paversti vyrą Rolandą ir sūnus Žygimantą bei Šarūną feministais, t. y. padėjau jiems suprasti moters teises būti savimi. Tačiau moters savikūra ir saviįtaiga visada yra susijusi su moters pasirinkimu ir valia įgyvendinti, anksčiau ar vėliau, savo siekius.

Nesieju amžiaus su valingais asmenybės sprendimais, nes yra daug pavyzdžių, kurie atskleidžia, kaip brandžiame amžiuje asmenys pradeda naują gyvenimą. Tai rodo, kad žmonės yra labai kūrybingi. Ir nederėtų kaltinti kitų, kad nerealizavai savęs dėl šeimos ir vaikų. Paprastai pralošia tas, kuris neturi pakankamai ryžto įgyvendinti savo idėjų ir siekių.

– Moterys skundžiasi, kad visuomenė jas spaudžia gerai atrodyti, kad kenkėjiškai išsikerojo grožio kultas. Jūs – visuomet pasitempusi, puikiai atrodote. Vadinasi, manote, kad moteris vis dėlto turi rūpintis savo išvaizda? Ar jums pačiai malonūs tie moteriški pabuvimai prie veidrodžio, ar viskas dėl to visuomenės spaudimo?

– Pabuvimai prie veidrodžio man rodo tiesą, kad laikas mane keičia, kad mano pastangos kažkiek stabdyti fizinę kaitą yra ne visada sėkmingos, nebent gyventum pagal geležines savikontrolės taisykles.

Kartais sąmoningai nukrypstu nuo maitinimosi ar fizinių pratimų taisyklių, leisdama sau atsikvėpti, nes suvokiu, jog šiame fiziniame pavidale gyvenu tik kartą.

Veidrodis man visada yra kritiško savęs vertinimo priemonė. Kai nepatinku sau, imu kažką savyje keisti, kad vėl imčiau save pakęsti. Pripažįstu, kad, dirbdamas valstybinį darbą, turi laikytis tam tikrų išvaizdos ir aprangos normų, kurios verčia pasitempti.

Šiandien džiaugiuosi sportišku stiliumi ir su šypsena stebiu mums brukamą lietuvišką „žvaigždžių šou“, kurie dažnai atveria tuštybės mugę.

Pripažįstu jaunystės grožį ir juo gėriuosi, tačiau nepripažįstu jaunystės ir senatvės priešinimo, senatvės niekinimo ir senų žmonių izoliavimo. Visada galvoju – „jie nežino, ką daro“, ateis ir jų eilė pasenti. Aš negyvenau ir negyvenu paklusdama visuomenės spaudimui, nes man pakanka savikritikos.

– Kovojate už žmogaus teises, su kokia diskriminacija esate susidūrusi pati?

– Su tiesiogine diskriminacija nesu susidūrusi, tačiau patyriau užslėptą profesinę ir partinę diskriminaciją, kitų karjerizmo, protekcionizmo apraiškas, norą mane nustumti į šalį, savintis mano darbo vaisius, mane juodinti, apipilti paskalomis. Tai yra patyriau visuomeninio gyvenimo „grožį“ arba purvą, kuris šiandien man yra svetimas.

Kita vertus, kitų pastangos mane žlugdyti ugdė mano drąsą, ryžtą, valią įgyvendinant idėjas ir vertybes, kuriomis tikėjau, kadangi visada suvokiau, jog vieną dieną manęs neliks ir mano mintys bus neišsakytos. Todėl ėjau pirmyn. Be to, mirties suvokimas visada yra ir žmogaus gyvenimo kokybės matas.

Man kažkiek pavyko paversti vyrą Rolandą ir sūnus Žygimantą bei Šarūną feministais, t. y. padėjau jiems suprasti moters teises būti savimi.

– Atrodo, kad esate labai racionali ir tvirta. Kaip manote, kokios gyvenimo patirtys jus užgrūdino labiausiai? Kas padėjo išugdyti tokį stiprų charakterį?

– Aš atrodau tvirta, nes tokia noriu būti, kadangi tvirtumas padeda man išlikti ir iškopti iš įvairių gyvenimo situacijų. Racionali? Stengiuosi tokia būti, nes nepakenčiu kvailumo ir idiotizmo.

Esu smalsi ir vis noriu kažką pažinti, sužinoti. Universitete įgytos humanitarinės profesijos ir partinė patirtis tikrai mane formavo ir brandino kaip asmenybę. Giliai tikiu, kad žinios, studijos, savarankiškai įgyta informacija plečia žmogaus akiratį, ugdo toleranciją, vaduoja iš baimių, fanatizmo, neapykantos ir keršto sumanymų.

Mane grūdino žmogaus žeminimo nepripažinimas ir pagarba žmogaus orumui. Ir žmogaus trapumas – artimųjų ligos ir mirtis, kurios vertė mane išlikti.

Turiu stiprią nuojautą. Padariau daug klaidų jai nepaklusus.

– Vis dėlto, nors ir garsėjate savo tvirtybe ir šaltu protu, ar kliaujatės nuojauta, būnate jautri, trapi, silpna, jums reikia patarimo ar paguodos?

– Aptariate tik mano asmenybės „visuomeninę pusę“, o žmogus yra įvairialypis. Gimiau Avino ženkle, todėl kaip tikram avinui man būdingos aistros, nesusivaldymas, emocionalumas. Manyje, kaip ir kiekviename žmoguje, yra visko: trapumo, silpnumo, bejėgiškumo, tačiau išmokau valdyti save, nes tik taip galėjau padėti šalia esantiesiems.

Supratau, kad tik pati galiu padėti sau, nes kitiems nerūpiu taip, kaip rūpiu pačiai sau. Gal iš protėvių paveldėjau išdidumą, nes kitiems neleidau į mane valytis kojas. Gyvenu ta pačia nuostata – gerbk save pačią ir padėk sau pačiai.

Tačiau žinoma, kad man reikia supratimo, bet kur jį rasti, jei visi esame tokie skirtingi. Turiu stiprią nuojautą. Padariau daug klaidų jai nepaklususi.

– Buvote ištekėjusi du kartus, pirmoji santuoka truko porą metų, antroji – kone keturis dešimtmečius. Kaip manote, kas vis dėlto yra sėkmingos santuokos pagrindas? Pagarba, supratimas, meilė, pastangos, darbas, ar vis tik likimas, kuris suveda su tinkamu žmogumi? O galbūt pirmoji santuoka tapo savotiška pamoka...

– Netikiu mitu, kad įmanoma sutikti savo antrąją pusę. Jei tikėčiau mitu, turėčiau priimti mintį, kad vienas iš partnerių visiškai paklūsta kitam, niekada neprieštarauja ir negina savo pozicijų.

Sutinki žmogų, kuris patinka dėl tam tikrų savybių, talentų, išvaizdos, tačiau visada matai jame tai, kas tau nepriimtina. Turi rinktis, kaip formuoti tarpusavio santykius: ryžtis atlikti patį sunkiausią gyvenimo darbą – visą laiką būti su tuo pačiu žmogumi ir atlikti įvairius moters ir motinos vaidmenis. Viską daryti vienu metu ir sukandus dantis saugoti savo asmenybę.

Iš karto jaučiu, „kas yra kas“, tačiau, nepaisydama to, vis tiek darau klaidas.

Santuoka ar gyvenimas kartu yra asmenų auklėjimo mokykla. Jei pasiryžti šiems mokslams, brangindama šalia esančiojo gražias savybes ir gebėjimus, juos kremti. Jei ne, jei nematai, dėl ko verta būti šalia kito asmens, skiriesi.

Netikiu sėkminga santuoka, nes bendrame gyvenime būna visko, kadangi žmonės yra skirtingi, tačiau tikiu moters išmintimi, sąmoningai kuriamu gražiu bendravimu, atvirais pokalbiais, kurie padeda išsaugoti buvimą kartu.

Taip pat tikiu tuo, kad jauniems žmonėms būtinos žinios apie gyvenimą santuokoje ar partnerystėje, lyčių santykius, asmenybės ugdymo ir išsaugojimo būdus.

– Viename interviu esate sakiusi, kad prieš trylika metų netekusi vyro turėjote save tarsi sukurti iš naujo. Kaip galima save sukurti, perkurti? Juk dažniausiai net negalime savęs objektyviai įvertinti, ne visada suvokiame, ko mums reikia ir kokie turėtume būti.

– Netekusi vyro turėjau išmokti būti atsakinga už visus ir viską. Išmokti viską daryti pati, rūpintis vaikais, namais, jų restauravimu, namų ūkio problemomis, savo veiklomis.

Sutikau daug gražių žmonių, kurie man padėjo ir iki šiol padeda būti. Po vyro netekties vienatvė man buvo tikras mano asmenybės išbandymas ir savęs gydymas. Vienatvė mano gyvenime visada buvo ir yra mano dvasios prieglobstis, todėl man nereikia žmonių minios.

Praėjo 13 metų nuo vyro mirties. Jo netekusi, turėjau mokytis gyventi viena, tapti stipri vienatvėje. Kalbu apie vidinę ir fizinę stiprybę, o ne apie charakterio keitimą.

Esate teisi – sunku save vertinti objektyviai, tačiau man pakanka subjektyvumo: save vertinu kritiškai ir daug iš savęs reikalauju; stengiuosi savęs neprimesti kitiems, nes kiti turi savo gyvenimo rūpesčius. O dėl objektyvumo galima ginčytis – tai tam tikras vidurkis, priimtinas daugumai. Kaip žinome, dauguma ne visada teisi.

– Jūsų jaunesnysis sūnus Seimo narys Žygimantas Pavilionis yra pasakojęs, kad kažkada buvo pankas, turėjo skiauterę, vėliau buvo tapęs ir metalistu. Buvote griežta mama, kuriai buvo svarbu sūnų pažymiai, užimtumas laisvalaikiu, ar ta, kuri skiepija vertybes, tačiau vertina vaikų laisvę ir leidžia klysti?

– Buvau ir esu reikli mama, nes tarybinėje vaikystėje niekas manęs nelepino ir aplink nešokinėjo. Auginau vaikus pagal gyvenimo dėsnius – gauk išsilavinimą, kad galėtum uždirbti duoną sau ir vaikams, lavink save tiek, kad kažkuo gyvenime galėtum būti.

Vaikai augo man sunkiai dirbant, esant pinigų stygiui, padedant vyrui jo sudėtingame kelyje. Ypač buvo nelengva tuomet, kai vaikai ėmė bręsti ir pažinti gyvenimo laisvę ir įvairovę.

Tuomet jiems pamokslavau, tačiau tikrai jiems padėjau mokytis rusų ir anglų kalbų. Kai buvo maži, visada pirkdavau naujas spalvingas vaikiškas knygeles ir prieš miegą jiems skaitydavau. Tai buvo gražios akimirkos. Vaikai išaugo stebėdami dirbančius tėvus, gal todėl jie ir šiandien supranta dirbančio žmogaus vertę.

Mintyse kalbuosi su savimi, nes pati sau esu geriausia pašnekovė.

– Turite būrį anūkų, kokia močiutė esate? Ta, kuri lepina, stengiasi sočiai pamaitinti, pavaišinti skanėstais ir apipila dovanomis, ar ta, kuri netelpa į jokius stereotipinius močiutės rėmus?

– Esu nestandartinė močiutė, kuri neturėjo galimybės nuolat būti šalia vaikaičių ir juos lepinti. Tačiau juos labai myliu, matau juose savo tąsą, fizinį ir intelektinį panašumą.

Pirmiems keturiems vaikaičiams (dviem mergaitėms ir dviem vaikinams) jaučiu stiprų dvasinį jausmą. Ir man to gana. Kai reikia, jiems padedu. Kiti keturi anūkai augo ir auga be manęs. Jiems esu tik žodis „močiutė“.

– Prieš keletą metų žiniasklaidoje buvo rašoma, kad Egipte turite jaunesnį draugą, simpatiją. Galbūt ir šiandien turite simpatiją, žmogų, su kuriuo galite pasikalbėti ar nueiti į pasimatymą?

– Egipto atradimas buvo naujas mano gyvenimo lapas. Sąmoningas bėgimas į Saulės apšviestą kraštą, bėgimas nuo praradimo skausmo. Dabar pati stebiuosi, kaip galėjau viena ryžtis įsikurti nepažįstamoje kultūroje tarp svetimų žmonių. Kultūroje, kurioje iki šiol klesti korupcija, ryški praraja tarp turtingųjų ir vargšų.

Todėl nereikia stebėtis, kad suradau žmogų, kurį vadinau savo draugu, kuris man padėjo laviruoti tarp pinigų ištroškusių vertelgų, siekiančių tave apgauti ir iš tavęs pelnytis. Buvau laisva moteris ir neprivalėjau paklusti lietuviškiems snobams ir žurnalistams, kurie laižė pirštus kurpdami apie mane istorijas ir gandus.

Ir kur jie dabar? Istorijos šiukšlyne, o aš turiu nuostabų butą su terasa prie Raudonosios jūros, kuriame praleidžiu du mėnesius per metus.

Iš Egipto visada grįžtu fiziškai ir dvasiškai sustiprėjusi, nes sausas klimatas ir sūrus jūros vanduo akivaizdžiai taiso sveikatą. Per 10 gyvenimo metų Šarme tapau sava ir vietinių pripažįstama.

Ir vėl radau puikių žmonių, kurie padeda man prižiūrėti buitį, tvarkyti iškylančias problemas. Nes nesu nei šalta, nei geležinė lietuvė, o žmogus, lengvai jaučiantis kitus, gerbiantis kitus, jei šie nėra chamai ir primityvai.

Gamta mane apdovanojo „žmonių peršvietimo galimybe“. Iš karto jaučiu, „kas yra kas“, tačiau, nepaisydama to, vis tiek darau klaidas.

Žinoma, kad turiu draugą, kuriuo rūpinuosi, su kuriuo gyvenu, su kuriuo keliauju po pasaulį. Ir jis nėra lietuvis.

Gimiau Avino ženkle, todėl kaip tikram avinui man būdingos aistros, nesusivaldymas, emocionalumas.

– Kada jaučiatės laimingiausia?

– Aš galėčiau būti laiminga, jei žinočiau, kad mano vaikų ir anūkų gyvenimas yra sklandus ir harmoningas. Tačiau taip nėra, nes taip būti negali, kadangi žmonės nėra tobuli, jie dažnai klysta, nevaldo savo vidaus gaivalų.

O pati tikrai esu laiminga tuomet, kai vykstu į naują kelionę, į naują pažinimą, į naują kultūrą ir istoriją. Kai grįžusi rašau apie savo keliones žurnalui „Baltas kambarys“, kai remiuosi pasisemta informacija apie lankytas vietoves. Tuomet mano fizinės kelionės virsta mano dvasinėmis kelionėmis.

Taip pat skaitykite