Veidai

2019.08.30 06:59

Iš naujo kasdienybę Kaune kurianti Rūta Meilutytė: sunku susirasti tikrų draugų ir mylimą žmogų

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2019.08.30 06:59

Vaikystėje į profesionalaus sporto tinklus patekusi Rūta Meilutytė šiandien gyvena ne dėl rekordų. Trečdalį gyvenimo medalius į Lietuvą plukdžiusi Auksinė žuvelė dabar pildo savo žemiškas svajones.

„Ilsiuosi, leidžiu laiką su šeima, draugais, tvarkausi namie – nieko per daug įdomaus. Nesportuoju šiuo metu, leidžiu sau būti ir nespaudžiu savęs ko nors staiga imtis. Noriu pailsėti ir suprasti, ką daryti toliau, ko aš noriu“, – naujoje LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ sako R. Meilutytė.

R. Meilutytė atviravo, kad labai norėtų mokytis ir dabar dairosi, kokios galėtų būti jos galimybės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

„Laiko nenusistačiau, nenoriu per daug skubėti, priimdama sprendimus. Fotografija mane labai traukia, labai mėgstu fotografuoti. Nežinau, ar pavyks to mokytis, ar tiesiog tą darysiu. Mokytis mane domina labai daug dalykų. Gal psichologija arba antropologija – dabar sunku pasakyti dar“, – sako R. Meilutytė.

Tituluočiausios Lietuvos plaukikės sprendimas palikti sportininkės karjerą daug kam buvo netikėtas. Tačiau Rūta pripažįsta šią mintį nokinusi ilgai.

Buvau visiškai praradusi norą gyventi, praradusi bet kokį džiaugsmą paprastais dalykais, kuriais anksčiau džiaugdavausi.

„Nebuvo tai spontaniškas sprendimas, jis brendo jau kurį laiką, gal net porą metų. Kol prie jo priėjau, gal truko pusę metų – nepuoliau iš karto mesti.

Aš tiesiog pavargau, supratau, kad reikia kažką stipriai keisti. Su labai daug žmonių šnekėjau ir tariausi. Bet galiausiai priėmiau savo sprendimą, nes daug žmonių mane norėjo atkalbėti nuo to“, – pasakoja R. Meilutytė.

2012 m. būdama vos penkiolikos R. Meilutytė tapo olimpine čempione. Niekam nežinoma paauglė per minutę virto ryškiausia žvaigžde. Rūtos pergalė Londono olimpiniame baseine euforijos ir nustebimo banga užliejo ne vien Lietuvą. Priblokštas buvo visas sporto pasaulis. Lietuvė tapo jauniausia 100 metrų plaukimo krūtine distancijos olimpine čempione.

Jaunoji plaukikė nenustojo stebinti ir toliau. Ji vieną po kito graibstė aukščiausios prabos medalius, galingais rankų grybšniais baseine skandindama kur kas labiau patyrusių konkurenčių viltis laimėti. Būdama septyniolikos Rūta laimėjo visus tuo metu įmanomus svarbiausius tarptautinius plaukimo čempionatus visų amžiaus grupių varžybose ir tapo šio sporto legenda.

Man tuo labai blogu laikotarpiu atrodė, kad aš viena pasaulyje ir nieks manęs nesupranta. Jautiesi atskirtas ir vienišas toje savo kančioje.

Likus 11 mėnesių iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, Rūta važiuodama į treniruotę krito nuo dviračio ir susilaužė ranką. Kaip vėliau paaiškės, tai buvo ir visos karjeros lūžis. Išsigydžiusi traumą, R. Meilutytė toliau intensyviai treniravosi, ruošdamasi vėl nerti į olimpines sroves ir siekti naujų laurų.

Tačiau, nepaisant alinančių treniruočių, olimpinės žaidynės Brazilijoje tapo skausmingu Rūtos fiasko. Lietuvos auksinė viltis finale atplaukė priešpaskutinė. Prie pergalių pripratusią plaukikę užgriuvo nevilties vandenynas. Laikas nuoskaudų negydė, o gramzdino gilyn.

Reikia man vėl priprasti prie gyvenimo Lietuvoje.

„Buvau visiškai praradusi norą gyventi, praradusi bet kokį džiaugsmą paprastais dalykais, kuriais anksčiau džiaugdavausi. Tiesiog nustojau gyventi, taip galima pasakyti. Jausdavausi labai blogai per treniruotes, mokykloje. Buvo labai tamsus laikas – buvau užsidariusi savyje ir bijojau kam nors pasakyt.

Kai tai jau pasiekė kritinę būklę, supratau, kad tikrai reikia pagalbos. Tada prasidėjo pripažinimo laikas: aš pripažinau, svarbiausia – sau, kad jau reikia į kažką kreiptis, kažkam pasisakyt.

Man tuo labai blogu laikotarpiu atrodė, kad aš viena pasaulyje ir nieks manęs nesupranta. Jautiesi atskirtas ir vienišas toje savo kančioje. Kai pradėjau kalbėtis, pradėjau dalintis ir labiau save priimti, pamačiau, kad kiti man irgi pasakoja apie tai.

Kad ne aš viena pasakoju apie tokius jausmus. Kad yra daugiau žmonių, kurie išgyvena panašius dalykus. Gal kitokia jų situacija, bet išgyvenimai labai panašūs. Aš nesu viena. Tai supratusi, supratau, kad aš negaliu nepasidalinti savo patirtimi, privalau tai padaryti. Nebuvau pasiruošus iš tikrųjų, bet buvo svarbu, kad bent kas išgirstų“, – kalba R. Meilutytė.

Esu viena, bet ne vieniša.

Gegužę paskelbusią apie karjeros pabaigą Rūtą po poros mėnesių pasivijo Tarptautinės vandens sporto šakų federacijos sankcijos dėl antidopingo taisyklių pažeidimo. Plaukikė suspenduota dvejiems metams už tai, kad tris kartus per dvylika mėnesių atėję tikrinti antidopingo kontrolieriai Rūtos nerado.

„Taip jau nutiko, kad aš praeitais metais daug keliavau ir atėję patikrinti vieną kartą manęs nerado. Buvau išvykusi, nenurodžiau tikslios savo vietos. Kitą kartą vėl atvyko.

Labai įdomiai sutapo, gal nesąmoningai tai dariau: mažiau rūpinausi tiksliais savo adresais paskutiniais metais, nes kaip tik bandžiau apsispręsti, ką daryti. Šiek tiek buvau padėjusi plaukimą į šalį, atsitraukusi – taip ir įvyko. Iš karto, man jau priėmus sprendimą.

Buvo galbūt ženklas, kad gal reikia tos pertraukos. Dabar jau ne pati nusprendžiau – priverstinai turiu dvejus metus pailsėti. Tai gal ir gerai išėjo“, – prisipažino R. Meilutytė.

Devynerius metus užsienyje gyvenusi plaukikė iš naujo jaukinasi gimtąjį Kauną.

Aš nesu uždėjus taško visiškai ir pasakiusi: viskas jau.

„Jausmas dvilypis: kaip ir namai, kaip ir viskas pažįstama, bet kartu stipriai pasikeitę negu prieš devynerius metus, kai gyvenau Lietuvoj. Reikia man vėl priprasti prie gyvenimo Lietuvoje. Viskas ne tiek kitaip, kiek aš pati atpratau nuo to gyvenimo čia.

Susikurti reikia kasdienybę, santykius su žmonėm, draugystes, ryšius. Visa tai gal šiek tiek atitolę man negyvenant čia, ypač santykiai su žmonėm, draugystės. Dabar grįžau, noriu vėl stiprinti ryšius su artimais žmonėmis, su kuriais neteko praleisti daug laiko paskutinius metus“, – sako R. Meilutytė.

O paklausta, ar puoselėja kam romantiškus jausmus, atsako: „Esu viena, bet ne vieniša.“

„Apskritai sunku susirast tikrų draugų ir mylimą žmogų, bet kam. Gal, kai esi įžymus, ta atranka didesnė, nes labai greitai atsiranda daug žmonių – sunku kartais susigaudyti, kas yra nuoširdu, kas nelabai. Man geriausiai viską parodė laikas. Stengiuosi neieškoti draugų, mylimųjų, jeigu atsiranda savaime, jeigu lemta, pasilieka tie draugai, jeigu ne – išsiskiria keliai“, – įsitikinusi R. Meilutytė.

Nors Rūta iš profesionalaus sporto pasitraukė, jos meilė plaukimui neišgaravo. Šiuo metu čempionė meistriškumo paslaptimis dalijasi su vaikais ir moko juos plaukti. Tačiau dvidešimt dvejų metų sportininkė neatmeta, kad noras siekti naujų pergalių dar sugrįš.

„Aš nesu uždėjus taško visiškai ir pasakiusi: viskas jau. Bet šiuo metu dar tos mintys negrįžo. O jeigu grįš, atsiras motyvacija, noras, troškimas – kodėl ne. Gal tas poilsis priverstinis ir padės kitaip pamatyti viską, bet šiaip aš stengiuosi nieko nespausti, negreitinti“, – sako R. Meilutytė.

LRT laidoje „Gyvenimo spalvos“ Rūta susitiko su septynmečiu Kęstučiu, turinčiu autizmo sutrikimą ir vieną dieną buvo jo asmenine asistente, leisti tėvams šiek tiek atsikvėpti ir, svarbiausia, pamokyti vaiką plaukti.

„Gal šiek tiek jaudinuosi. Įdomu bus, labai laukiu susipažinti su juo ir praleisti tą dieną kartu. Šiaip manau, kad bus labai smagu. Aš labai gerai nusiteikus, tikiuosi, kad ir jam bus smagu“, – sakė R. Meilutytė.

Tėvai, auginantys tris vaikus, jaunėlio Kęstučio nė minutei negali palikti be priežiūros, nors abu kasdien eina į darbą.

„Kiaurą parą būti su tokiu vaiku yra didžiulis iššūkis kiekvienai šeimai. Net psichologiniai tyrimai yra daryti, kad neįgalaus vaiko auginimas prilygsta buvimui karo zonoje. Įsivaizduokit, kiek patiria mamos, kai tu kiaurą dieną atlaikai visas jo emocijas, visas jo nuotaikas.

Iš tikrųjų Kęstutis yra geruolis, neturi didelės agresijos. Turim tėtį, gyvenam pilnoje šeimoje. Daug mamų augina vaikus vienos, nes jas palieka. Lietuvos statistika yra liūdna: tik trečdalis neįgalių vaikų auga pilnose šeimose, vadinasi, du trečdaliai mamų paliktos vienos.

Realiai trūksta tokio žmogaus, kuriam galėtum ramia širdimi tokį vaiką patikėti, kuris nuvežtų jį iš taško A į tašką B“, – pasakojo Kęstučio mama.

Vieną dieną Kęstučio mama galėjo atsikvėpti, su berniuku laiką praleido R. Meilutytė.

„Jis labai norėjo daug plaukioti. Aš jau vos gaudžiau orą, o jis vis dar norėjo plaukti ir plaukti. Buvo labai smagu. Tikrai nesitikėjau, kad mums bus taip gerai. Labai džiaugiuosi dėl to, labai smagu, kad ir jisai atsipalaidavo ir smagiai leidom laiką“, – įspūdžiais dalijosi R. Meilutytė.

Po treniruotės baseine R. Meilutytė su Kęstučiu keliavo papramogauti į kartingų trasą.

Kaip sekėsi treniruotėje, kartingų trasoje ir visas pokalbis su R. Meilutyte – laidos įraše:

Gyvenimo spalvos. Rūta Meilutytė – čempionė ne tik baseine: su depresija susigrūmusios merginos ir autisto Kęstučio istorija

Taip pat skaitykite