Veidai

2019.09.01 19:46

Vestuves atšokęs Ignas Krupavičius: santuokoje kiekvienas gyvena savo gyvenimą

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.09.01 19:46

„Būna, kad nugyveni visą gyvenimą ir nesutinki sau artimo žmogaus, o mes vienas kitą suradome“, – portalui LRT.lt sako LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjas Ignas Krupavičius, rugpjūčio 29-ąją po ketverių metų draugystės vedęs savo mylimąją Vaidą Kazakauskytę.

– Po ketverių metų draugystės vedėte savo sužadėtinę Vaidą. Jūsų pažinties istorija skamba labai romantiškai – galima sakyti, kad jūsų jausmai užsimezgė danguje.

– Iš tiesų, susipažinome su bendra draugų kompanija atostogaudami pajūryje. Kaip tik buvo rugpjūčio pabaiga. Gal antrą ar trečią mūsų pažinties dieną susiruošiau važiuoti šokti su parašiutu, o Vaida paprašė, kad nuvežčiau ją į paplūdimį.

Pasiūliau jai važiuoti drauge. Iš pradžių ji šokti neketino, tačiau iššokome abu. Šis šuolis įvyko rugpjūčio 28-ąją, kurią ir laikome savo draugystės pradžia. Tą dieną įsiamžinome ir pirmojoje bendroje savo nuotraukoje.

Galbūt pasirodys, kad mano požiūris kiek nerūpestingas, tačiau stengiuosi nesureikšminti problemų ir jas paleisti.

– Skamba kaip istorija iš romantiško filmo...

– Beje, šuolis su parašiutu – labai įdomi patirtis. Rodos, šokdamas tu išsivalai, tarsi gimsti iš naujo. Juk leidžiantis į tokią avantiūrą visada yra rizikos – nežinai, nusileisi ar ne.

Ir tikrai, nusileidęs pasidarai kaip vaikas – jautresnis aplinkai ir viskam, kas vyksta aplink. Pirmasis žmogus, kurį tada nusileidęs po šuolio pamačiau, buvo Vaida. Mes lyg ir vienas kitą pasitikome po tokios patirties. Matyt, tai atvėrė kažką labai gilaus ir stipraus. Mūsų draugystė peraugo į kai ką daugiau.

Tačiau svarbiausia, kad ji labai greitai tapo mano drauge. Ji ir dabar yra mano geriausia draugė. O tai, manau, yra labai svarbu. Man ir pačiam sunku patikėti, kad man taip nutiko.

Juk būna, kad gali ir visą gyvenimą nugyventi ir nesutikti sau artimo žmogaus, o mes vienas kitą suradome. Jei tau su tuo žmogumi gera, jei jūs vienas kitą suprantate ir jaučiate, kartais net ir be žodžių, tai yra puiku. Veikiausiai, tai yra kiekvienos poros siekiamybė.

– Pavasarį pasitikote piršlybomis, vasarą palydėjote vestuvėmis. Sakoma, kad santuoka svarbesnė moterims, tai joms suteikia saugumo jausmą, užtikrintumą. O vyrams ką suteikia?

– Galbūt tas įsitikinimas atkeliavo ir sąmonėje užsiliko nuo labai senų laikų, kuomet vyrai turėdavo pasirūpinti moterimis, sumedžioti maisto ir pan. Tačiau laikai pasikeitė ir nebežinau, kodėl šis mitas vis dar toks gajus. Geriau pagalvojus, kai kurios moterys, pradėdamos naują etapą ir gaudamos saugumo jausmą, tam tikrą pamatą bei vyro pavardę, praranda savąją, o ši – jų tapatybės dalis.

Man vestuvės – prasmingas ir svarbus žingsnis, kurį savo santykiuose žengėme natūraliai. Tačiau manau, kad santuokoje abu žmonės yra lygiaverčiai partneriai, gyvenantys savo gyvenimą. Gerai, jei tavo partneris yra tavo geriausias draugas, pagalbininkas. Mėgstu sakyti, kad esame pakeleiviai, vienas kitam dovanojantys savo meilę ir pagalbą. Taip ir einame lygiagrečiai.

Tačiau nereikia kito žmogaus savintis. Galbūt todėl kartais skyrybos kai kuriems žmonėms atrodo tokia katastrofa – tos lygiagretės susikerta ir nebesupranti, kur kito žmogaus gyvenimas, o kur tavasis. Todėl sakau, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau, – mes gyvenime esame laikini, tad būkime partneriais ir tuo pasidžiaukime.

– Tai antroji jūsų santuoka. Po skyrybų kai kurie sako, kad jaučiasi nudegę ir antrą sykį į tą pačią upę bristi nebenori, jaučia tam tikrą baimę ar nerimą.

– Kai kurie žmonės brenda ir trečią, ir ketvirtą... Ir iš tiesų tos upės yra skirtingos. Kartais skyrybos yra geriausias sprendimas abiem sutuoktiniams, žinoma, jei pora turi vaikų, tuomet svarbu išlaviruoti dėl jų. Gyvename laikais, kai skyrybos nėra kažkas smerktino, ir turime prisileisti mintį, kad jos nėra pražūtis, o veikiau geriausias sprendimas tam tikroje situacijoje.

– Iš pirmosios santuokos turite sūnų Bartą, ar Vaida lengvai surado su juo bendrą kalbą?

– Bartui buvo treji, kai jis susipažino su Vaida, ji vienaip ar kitaip dalyvavo jo gyvenime, tad galbūt natūralu, kad jie vienas kitą lengvai priėmė, tarp jų užsimezgė labai graži draugystė. Taigi viskas klostosi lengvai ir smagiai.

Esame pakeleiviai, vienas kitam dovanojantys savo meilę ir pagalbą.

– Dabar tuokiatės būdamas brandesnis. Galbūt iš tiesų tuoktis geriau vyresniame amžiuje?

– Vienos formulės ar vieno recepto nėra. Anksčiau visi vyrai vesdavo jaunesni, šiais laikais žmonės tuokiasi vyresni. Tačiau aš santuokos su amžiumi nesieju. Tai dviejų žmonių sprendimas.

Tik galbūt jaunesni žmonės ne visada geba atsispirti visuomenės spaudimui ir pasielgia ne taip apgalvotai. Reikia pripažinti, kad tas spaudimas iš artimųjų, pažįstamų ar aplinkos egzistuoja. Aišku, prieš jį atsilaikyti sudėtinga, tačiau reikia suprasti, kad tėvai už tave atsakingi iki pilnametystės, po to sprendimus savo gyvenime priimi pats. Tėvai gali patarti, tačiau negali nurodinėti ar priekaištauti. Deja, kartais aplinkai atsispirti sunku ir ji koreguoja tavo sprendimus.

Būna, kad gali ir visą gyvenimą nugyventi ir nesutikti sau artimo žmogaus, o mes vienas kitą suradome.

– Koks esate namuose? Lengva su jumis kurti bendrą buitį?

– Aš – kaip ir visi, su savo emocijomis ir jausmais. Kartais prasiveržia vienos emocijos, kartais kitos. Galbūt pasirodys, kad mano požiūris kiek nerūpestingas, tačiau stengiuosi nesureikšminti problemų ir jas paleisti.

Manau, kad viena didžiausių šiandienos visuomenės problemų – stresas. O aš stengiuosi gyventi be jo. Pagalvoju, kad mes problemas sukuriame ir jas per daug sureikšminame, nesuprantame, kad bet kuri diena gali būti paskutinė.

Tikrai nevaikštau ir negalvoju apie mirtį, tačiau yra tiesos budistų posakyje, kad mirtis mus augina. Jei ją prisileidi, tampi laimingesnis, nes pradedi vertinti dalykus. Taigi jei supykstu, stengiuosi save stabdyti susimąstydamas, kad galbūt visai neverta pykti ir pyktis.

– Vis dėlto santykiai yra darbas ir pastangos?

– Žinoma, santykiai reikalauja pastangų, reikia kovoti su savo principais, kartais nusileisti, reikia dirbti su savimi ir su kitu žmogumi, kuris turi savo emocijas, savo požiūrį. Jei šalia esantis žmogus tau padeda atsiskleisti ir tu save pats pamatai kitokį, yra nuostabu.

Tačiau tos pastangos neturi tapti liguistu ir pernelyg juodu darbu.