Veidai

2019.09.03 06:57

Vestuvėms besiruošianti Aistė Plaipaitė: mūsų poroje aš esu sudėtingesnė

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.09.03 06:57

Šis ruduo LRT naujienų tarnybos žurnalistei Aistei Plaipaitei – ypatingas. Visai netrukus ji žengs prie altoriaus, o antradienio vakarus leis prie televizoriaus ekrano prisimindama vieną didžiausių savo vasaros nuotykių – „Nacionalinę ekspediciją“.

– Eteryje jau pasirodė pirmoji „Nacionalinės ekspedicijos“ laida. Priminkite, kaip nutiko, kad ir jūs leidotės į šią kelionę?

– Buvau tik sugrįžusi iš kelionės po Naująją Zelandiją, kur praleidau daugiau nei tris savaites. Paprastai, po tokių tolimų, įspūdžių pilnų kelionių būna šioks toks emocinis nuosmukis – grįžus į įprastą rutiną mažai kas atrodo įdomu ir žavu.

Beieškodama, kaip iš naujo save sudominti, sulaukiau pasiūlymo leistis į „Nacionalinę ekspediciją“. Pagalvojau, kad pačiu laiku ir kad šiame projekte man būtų labai įdomu, be to, kai kurie bičiuliai taip pat sakydavo, kad šis projektas man labai tiktų.

Dabar kiekvieną kartą sutikusi Ekspedicijos narius imu šypsotis – sukyla daugybė prisiminimų. Juk kiekviena diena buvo pilna skirtingų vietų, objektų, žmonių, susitikimų, nuotykių... Vakare net būdavo sunku prisiminti, ką veikei ryte. Kadangi buvome suskirstyti į komandas ir vykdavome į skirtingus objektus, bus įdomu pamatyti ir kaip sekėsi kitiems.

Beje, Selemonas Paltanavičius pasakė labai gražią mintį: mums ekspedicija jau baigėsi, o žiūrovams – tik prasideda.

– Ekspedicijoje pademonstravote savo muzikinius talentus. Kokią vietą jūsų gyvenime užima muzika?

– Tai rimčiausias mano pomėgis, kuriuo užsiimu po darbų. Penkerius metus dainuoju chore „Aidija“. Be muzikos save sunkiai įsivaizduoju – vaikystėje lankiau muzikos mokyklą.

Iš tiesų, mano tėvai ir du vyresni broliai yra labai sportiški, tėčiui atrodė, kad ir aš sportuosiu. Aštuonerius metus lankiau krepšinį. Tačiau mama pastebėjo mano polinkį į muziką ir galbūt galvodama, kad muzika man labiau tiks, nuvedė į muzikos mokyklą.

Grojau akordeonu, šiek tiek pianinu, vėliau gitara. Dainavau ir skirtinguose kolektyvuose – chore, ansamblyje, duetu, tercetu, šiek tiek dainavau kaip solistė, grojau keliose grupėse.

Su manimi sugyventi tikrai sunkiau nei su mano būsimu vyru.

– Vadinasi, šiandien galėjote būti ne žinoma LRT žurnalistė, o atlikėja...

– Nemanau. Iki šiol man baisoka dainuoti vienai. Esu tikra, kad jei jau esi solistas, turi būti labai stiprus ir kaip vokalistas, ir kaip asmenybė. Ne bet kas gali lipti ant scenos ir dainuoti vienas.

Ir kai žmonės sako, kad kas nors labai gerai dainuoja, bet štai jaučia didelę scenos baimę, aš vis tiek manau: vadinasi, kai ko tam atlikėjui vis dėlto trūksta. Tikrai geram solistui netrūks nei drąsos, nei ko nors kito, jis suvaldys ir savo emocijas, ir balsą, ir ant scenos atrodys tvirtas visomis prasmėmis.

– Šiuo metu kaip tik ruošiatės vestuvėms. Atrodo, kad kitos būsimos nuotakos gerą pusmetį planuoja savo šventę ir gyvena vien tik ja, o jūs ir į Naująją Zelandiją išvykote, ir į ekspediciją leidotės.

– Manau, kad ir aš, ir mano sužadėtinis Mantas į savo šventę žiūrime paprastai, viską darėme palaipsniui ir planuoti mums apskritai neblogai sekasi. Be to, dar iki tol, kol nusprendėme, kad norime susituokti, mūsų šventės prioritetai buvo aiškūs – tai ceremonija bažnyčioje ir muzika.

Muzika yra mano laisvalaikis, o mano sužadėtiniui – dar ir darbas. Jis – garso režisierius, taip pat buvęs grupės „Movo“ būgnininkas. Dar ir dabar kartais pagroja. Mantas dirba su atlikėjais, įgarsina koncertus, daro įrašus studijoje, universitete dėsto garso režisūrą. Taigi visas jo gyvenimas susijęs su garsu.

Todėl muzikai ir skiriame daug dėmesio. Tai mums tikrai labai svarbu ir netgi lankydamiesi kokiuose nors renginiuose atkreipiame dėmesį į tai, kokia muzika parinkta, ar ji verta ten skambėti, ar tinkamai atspindi atmosferą ir panašiai.

Kitiems vestuviniams dalykams skiriame šiek tiek mažiau dėmesio. Nėra taip svarbu, kokia bus mano puokštė ar šventės dekoracijos. Tokius dalykus mėgstu išsirinkti kuo greičiau. Pavyzdžiui, netgi pirkdama sau drabužius stengiuosi tam skirti kiek įmanoma mažiau laiko ir kitų resursų. Nenoriu švaistyti laiko ir jėgų dalykams, kurie nėra prioritetai.

– Atrodo, kad jūsų vestuvės nebus itin tradicinės, storos ir lietuviškos...

– Man labai patiko vieno iš radijo kolegų mintis. Jis pasakė, kad jam labai keistai atrodo tai, kad jaunieji per savo vestuves bando iš savęs padaryti kažką, kuo jie iš tiesų nėra, tarsi apsimeta kažkuo kitu. Mes norime, kad mūsų šventėje nebūtų nieko, kas mums nebūdinga ar nenatūralu.

– Šiandien galima tiesiog kartu gyventi, tai jau nebėra kažkas smerktino, kaip buvo anksčiau. Kodėl jums taip svarbu vienas kitam prisiekti, pasikeisti žiedais?

– Mano močiutė, kuriai neseniai sukako 95-eri, su seneliu kartu jau 65-erius metus. Kai ją aplankome, ji visuomet sako: „Vaikai, reikia susitvarkyti.“ Tai savotiška duoklė jai. (Juokiasi.) O jei rimčiau, drauge esame jau ketverius metus ir tai atrodo natūralus ir norimas tolesnis žingsnis.

– Akivaizdu, kad tvirtų santykių pavyzdžių turite ir savo šeimoje...

– Kalbant apie mano šeimą, mano tėvelius, man labai žavu, kad jie visada buvo ir yra patys geriausi draugai. Mes taip pat keliame sau tokį tikslą.

– Atrodote labai draugiška, taiki. Rodos, su jumis labai lengva sugyventi.

– Iš tiesų yra truputį kitaip. Sakyčiau, kad būtent aš mūsų poroje esu sudėtingesnė. Su manimi sugyventi tikrai sunkiau nei su mano būsimu vyru. Noriu kontroliuoti situaciją ir, jei jaučiu, kad kažkas nebe mano kontrolėje, pakrinku.

Kartais būnu kategoriška ir greitai įsiplieskianti. Gelbsti tai, kad pratrūkusi vos per pusę minutės galiu suprasti, jog pasielgiau negerai, įžeidžiau, pasikarščiavau, ir iškart galiu kiek įmanoma nuoširdžiau tai pripažinti ir atsiprašyti. Matyt, toks mechanizmas mane apsaugo.

Mes norime, kad mūsų šventėje nebūtų nieko, kas mums nebūdinga ar nenatūralu.

– Minėjote, kad mėgstate kontroliuoti savo ateitį. Daug į priekį susiplanuojate?

– Pastaruoju metu stengiuosi planuoti mažiau. Išmokstu nebegyventi ateities įvykiais. Pavyzdžiui, būdavo taip, kad susiruoši į kelionę ir kurį laiką gyveni laukimu, tarsi būsimuoju laiku. O visa tai, kas vyksta čia ir dabar, tarsi praleidžiama, išgyvenama nevisavertiškai.

Taigi ir dabar – ne tik laukiu vestuvių, bet ir džiaugiuosi kiekviena laukimo diena. Visai neseniai krykštavome iš laimės, kad nupirkome fantaziją Manto kostiumui, labai gražią, su paukščiukais. Ir nesvarbu, kad planavome kartu nupirkti ir batus, ir diržą, ir dar keletą daiktų, o nupirkome tik fantaziją. Labai ja džiaugėmės.

Kadangi mums svarbu, kokia muzika skambės vestuvių dieną be gyvai pasirodysiančių grupių, mano sužadėtinis labai atsakingai sudarinėja grojaraščius. Jis turi savas taisykles, stengiasi, kad kurio nors atlikėjo dainų nebūtų per daug, kad būtų balansas, kad visos dainos palaikytų bendrą šviesią nuotaiką ir panašiai. Man tai atrodo žavu.

O jei reikia patikrinti, ar kokia nors daina tinkama šokti, aš atsistoju viduryje kambario ir, jam iš grojaraščio paleidinėjant dainas, žiūriu, ar man norisi judėti, ar vis tik nelabai. Taip galime praleisti visą vakarą ir mums būna be galo linksma. Šias akimirkas dabar labiausiai branginu.

– Kad jau taip mėgstate muziką, galbūt turite ir savo dainą?

– Tikrai turime savo atlikėją. Tai britų roko ir bliuzo atlikėjas Fink. Kai tik jis atvyksta į Lietuvą, einame į jo koncertus. Praktiškai galima sakyti, kad nuo jo prasidėjo ir mūsų draugystė, – jo koncerte įvyko vienas pirmųjų pasimatymų.

– O kaip manote, ar po vestuvių kas nors pasikeis?

– Nežinau, kas pasikeis, nežinau, ar pasijus koks nors vidinis, emocinis pokytis, neturiu jokių lūkesčių. Mums patiems labai įdomu ir smalsu.

Taip pat skaitykite