„Anksčiau buvau linkusi slėpti tam tikrus dalykus, apsimetinėdavau, kad viskas gerai, tuo norėdama įtikinti ir save, ir kitus. Dabar mes kartu su sūnumis mokomės atvirumo ir tai didžiulė dovana“, – portalui LRT.lt pasakoja televizijos laidų vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė, atvertusi naują puslapį ir profesinėje veikloje.
– Tikriausiai žinia, kad tapote naująja LRT TELEVIZIJOS laidos „Duokim garo“ vedėja, daugeliui buvo netikėta – juk dažnas įpratęs jus matyti vedančią pokalbių šou...
– Kadangi laidos, kurią anksčiau vedžiau, nebeliko, svarsčiau naujus, man labiau įprastus pasiūlymus vesti pokalbių laidas. Besvarstydama sulaukiau ir dar vieno – vesti „Duokim garo“.
Man tai buvo savotiškas akibrokštas – pasiūlymas buvo labai netikėtas ir sukėlęs lengvą šoką. Teko pagalvoti, ar noriu imtis sau įprasto žanro, ar pasirinkti iššūkį ir pokyčius. O iššūkius aš mėgstu.
Taigi pasiūlymas vesti „Duokim garo“ man atrodo žavus ir įdomus, nes nieko panašaus anksčiau nedariau. Didesnių pasikeitimų mano karjeroje buvo keli: iš Klaipėdos persikrausčiau dirbti į Vilnių, vėliau pradėjau vesti ne tik televizijos, bet ir radijo laidas ir iš to išaugo labai didelis dalykas, vėliau sukūriau autorinę televizijos laidą, įregistravau savo įmonę, su kuria prasidėjo naujas etapas, vėliau šešerius metus dirbau pokalbių laidoje.
Iš pradžių visi išvardyti dalykai buvo nemenki išbandymai. Po šeštojo sezono pokalbių laidoje man atrodė, kad tai mano žanras ir niekada nekeisiu profilio, bet mes planuojame, o Dievas juokiasi...
Ir pasiūlymą tapti „Duokim garo“ vedėja priėmiau kaip ženklą – tiek dalykų keičiasi mano gyvenime pastaruoju metu, tad reikia sukrėtimo ir profesinėje veikloje. Ir tai suveikė.
Mane pažadino iš vasariško pasimetimo, pažadino kurti, aktyviai dirbti, atsirado teigiamo streso, atsirado ritmas, režimas. Rodos, visi mano jutikliai pabudo. Neslėpsiu, tai buvo rizika, ne tik iššūkis, bet ir šiokia tokia avantiūra. Iš pradžių buvo labai baisu.
– Televizijoje esate tikrai ne naujokė, kelintas jums šis televizijos sezonas?
– Tai 28-as arba 29-as. Pati tuo nepatikėčiau, bet turiu išsaugojusi kai kuriuos archyvus, kurie byloja, kad reikia ruoštis veiklos televizijoje jubiliejui. Lieka tik į Klaipėdą paskambinti, pasitikslinti, kada svečius kviesti. (Juokiasi.)
Dabar mes kartu su sūnumis mokomės atvirumo ir tai didžiulė dovana.
– Pirmąją pasikeitusią laidą žiūrovai išvys rugsėjo 8-ąją. Rugsėjo pradžia paprastai yra metas, kai daugelis skundžiasi rudenine depresija. Veikiausiai naujų darbų įkarštyje ji jums negresia?
– Žodis „depresija“ pasidarė labai madingas, o aš norėčiau, kad jį vartotume rečiau. Kitaip, rodos, nė nesusimąstydami, kokia tai rimta liga, ją sau įsikalbame.
Tačiau jokia rudeninė depresija manęs nekankina, priešingai – ruduo yra mano metas. Jau prieš gerą dešimtmetį supratau, kad būtent rudenį jaučiuosi geriausiai. Man patinka tirštos spalvos, patinka žmonės, grįžtantys į ritmą. Manau, kad jis suteikia ramybės.
Vasarą iš tiesų yra labai daug įtampos, nepagrįstų iliuzijų, tuštybės. Ir nors ji man patinka, o tingulio dienas išlydžiu su nostalgija, esu darbo žmogus. Man patinka eiti į darbą, mėgstu veiklą. Be to, nežinau, kodėl, bet rudenį visada viduje žydžiu ir atrodo, kad net gatve einu tvirčiau. O jei ir apima liūdesys, tai tikrai ne dėl to, kad atėjo ruduo.
Anksčiau buvau žmogus, kuris vos tik suskambus žadintuvui į rankas čiumpa rašiklį ir planuoja dieną, tačiau dabar taip nebenoriu.
– Minėjote, kad pastaruoju metu gyvenime vyksta daug pokyčių. Praėjusių metų pabaigoje oficialiai išsiskyrėte. Kas tada? Tenka mokytis gyventi kitaip, pamatyti teigiamus dalykus?
– Būtent tokį kelią ir renkuosi. Jei visuomet gręžiosiuosi atgal, galvosiu apie tai, kas buvo gero ir ko netekau, aš ir koncentruosiuosi į praradimus. Todėl reikia ieškoti gero naujame etape.
Praėjo metai nuo tada, kai išsikrausčiau iš bendrų namų. Pati užsiėmiau daiktų pakavimu, kraustymusi. Nuo to laiko daug išmokau, sutikau labai daug šiltų žmonių, daug norinčių padėti. Per šį sunkų laikotarpį įsitikinau, kad turiu nuostabių draugų – didelė laimė suprasti, kad nė vienas tavęs nenuvylė, o kaip tik padėjo fiziškai ir morališkai.
Be to, nuostabu pačiai susirasti meistrą, jei namuose kas nors sugenda, smagu, kad galiu klausytis muzikos tokiu garsu, kokiu noriu, galiu nederinti su niekuo savo dienotvarkės ir pan. Nevardysiu praradimų, nes stengiuosi susitelkti tik į tai, kas yra gerai.
Sakau, būnant trisdešimties prasidėjo gyvenimas. Kaip gerai, kad jis tebesitęsia.
Be to, skyrybos – didelis sukrėtimas visiems šeimos nariams. Jis pakeitė ir santykius su sūnumis. Mūsų pokalbiai tapo suaugusių žmonių diskusijomis ir tai yra labai įdomu. Jei ne ši sudėtinga situacija, nežinia, kada būtume pradėję kalbėtis tokiomis rimtomis temomis.
Nebūčiau sužinojusi, koks jų požiūris, kokią tvirtą nuomonę ir poziciją jie turi kai kuriais klausimais. Mes analizuojame moterų ir vyrų santykius ir visa tai jau aptarinėjame iš visai kitos perspektyvos.
Ši sudėtinga situacija mane ir vaikus išmokė atvirumo. Anksčiau buvau linkusi slėpti tam tikrus dalykus, apsimetinėdavau, kad viskas yra labai gerai, tuo norėdama įtikinti ir save, ir kitus. Dabar mes kartu su sūnumis mokomės atvirumo ir tai didžiulė dovana.
Niekam nelinkiu skirtis, tačiau jei jau taip nutinka, kad skyrybos yra geriausia išeitis, šioje situacijoje reikia atrasti gerus dalykus.
Dabar tikrai esu ramesnė nei anksčiau, galbūt ir chaoso gyvenime mažiau, bet tai anaiptol nereiškia, kad gyvenu nuobodžiai.
– Kalbate apie tai, koks svarbus nusiteikimas. Galbūt turite kokių nors savų ryto ritualų, kurie padeda nusiteikti dienai?
– Man tie ryto ritualai labai svarbūs. Aš keliuosi daug anksčiau, nei reikia, vien tam, kad rytas būtų lėtas. Dar prieš kelerius metus mano rytas buvo sportas. Dabar yra visiškai kitoks etapas ir mano rytas prasideda 4–5 karšto vandens puodeliais.
Vieną išgeriu virtuvėje žvelgdama pro langą į nuostabius Senamiesčio bokštus, antrą išgeriu balkone, trečią – iškraudama iš indaplovės vakarykščius indus, ketvirtą – galbūt vėl besižvalgydama pro langą, o penktąjį puodelį geriu pasiėmusi telefoną ar kompiuterį.
Skamba labai buitiškai, tačiau sunku nusakyti, kokia brangi man ta valanda geriant vandenį, pamąstant ir tiesiog lėtai būnant. Anksčiau buvau žmogus, kuris vos tik suskambus žadintuvui į rankas čiumpa rašiklį ir planuoja dieną, tačiau dabar taip nebenoriu.
Todėl dabar budinuosi labai lėtai ir tikiu, kad mano ritualai užkoduoja dieną ramybei. Dabar tikrai esu ramesnė nei anksčiau, galbūt ir chaoso gyvenime mažiau, bet tai anaiptol nereiškia, kad gyvenu nuobodžiai, – atvirkščiai. Dabar spėju patirti daugiau įdomių dalykų.
Išsibudinusi, jei vaikai namuose, beldžiuosi į jų duris, ruošiu pusryčius. Jei vaikai būna pas tėtį, tuomet aš einu pasivaikščioti prie upės arba į Bernardinų sodą, einu sportuoti. Lėtas rytas man labai patinka.
– Žmonės šiais laikais dažnai susikuria sau labai griežtas taisykles. Jūs minėjote, kad jums patinka rudenį atsirandantis režimas, tačiau ar leidžiate sau atsipalaiduoti ir į viską pažvelgti paprasčiau?
– Leidžiu. Anksčiau mano kalendorius buvo suplanuotas minučių tikslumu: 15 min. važiuosiu iki vienos vietos, tiek ir tiek laiko būsiu susitikime, vėliau laukia sportas, 20 min. užkandžiui, po to reikia užsukti į valyklą, nuvežti vaikus ir pan.
Ir mane toks ritmas taip veždavo, man atrodė, kad esu tobula. Ir kai vakare mano kalendoriuje viskas būdavo išbraukta, patirdavau beprotišką malonumą ir būdavau be galo laiminga – diena įvyko. Atitikau šiuolaikinio žmogaus kulto standartus.
– O kaip yra dabar?
– Dabar esu labai pasikeitusi. Žinoma, pareigos yra pareigos, pavyzdžiui, jei reikia sūnų palydėti pas odontologą ar esu sutarusi dėl susitikimo, tai padarau minučių tikslumu. Tačiau, jei nėra būtinybės ar kalendoriuje yra švarus lapas, aš pasiduodu tėkmei. Tarkime, gerdama tą karšto vandens puodelį, pasiimu knygą ir skaitau. Ir skaitydama galvoju: „Čia aš su knyga drybsau iki 11 val.? Geras, kokia kitokia diena!“
Be to, palikusi mobilųjį telefoną namuose galiu tiesiog vaikštinėti po Senamiestį, galiu valgyti ne pagal režimą ar susitikti su drauge ir jos namų terasoje drauge žiūrėti filmą. Aš sau tai leidžiu. Beje, tokiomis dienomis aš galiu pailsėti taip pat gerai, kaip ir per poros savaičių atostogas. Manau, kad reikėtų baigti tą „tobulų“ žmonių gyvenimą.
Nežinau, kodėl, bet rudenį visada viduje žydžiu ir atrodo, kad net gatve einu tvirčiau.
– Ką turite omenyje?
– Jei nepadarome kažko, ką esame susiplanavę, labai save nuviliame. Kas mums teikia didžiausią stresą? Juk ne tai, kad turime pareigų, o tai, kad kažko nepadarėme. Tada kankina stresas, nusivylimas, kad nesame tobuli. Kai tu iš savęs nereikalauji per daug, ir nuveiki daug daugiau. Ir tada dažniausiai savimi pasidžiaugi. Taigi reikėtų pakeisti požiūrį, neprisiplanuoti per daug, neįvaryti savęs į kampą, mažiau tikėtis, daugiau džiaugtis.
Be to, į kiekvieną dieną galima pasižiūrėti iš viso gyvenimo perspektyvos. Įsivaizduokite, kad nugyvenote gyvenimą ir liko tik ši diena. Ką jūs prisiminsite? Kad viską įgyvendinote minučių tikslumu, išskalbėte drabužius, nuvažiavote į sportą ir pan.? O gal labiau norite prisiminti tai, kad nuvažiavote pas draugę, kartu išėjote pasivaikščioti ir taip atvirai bei nuoširdžiai pasikalbėjote apie gyvenimą?
Veikiausiai tos „tobulos“ dienos aš neprisiminsiu, tokių dienų yra daugybė. Kai prisigalvoji tokių „savistabos pratimų“, dienos eina kitaip, jos – žymiai įdomesnės. Nebenoriu būti tobula, žinau, kad tokia nesu ir nebūsiu. Ir išvis, kaip gerai, kad tobulų žmonių nėra. Būtų labai nuobodu.
– Viename interviu sakėte, kad gyvenimas prasideda po trisdešimties. Taip sakydama ir turėjote omenyje tai, kad jau ateina tam tikras suvokimas, supratimas?
– Trisdešimtmetis mano gyvenime yra labai svarbus. Anksčiau aš šėliojau vesdama muzikinę laidą, buvau paskendusi darbuose, o kaip moteris viduje labai blaškiausi – nesupratau, kas ta moterystė.
Būdama trisdešimties buvau labai įsimylėjusi, ištekėjau, tuo metu aiškiai supratau, kad noriu vaikų, ir netrukus jų susilaukiau. Be to, tuo metu buvo ir labai didelis kūrybinis pakilimas, o darbo buvo tiek, kad vos spėdavau.
Galiausiai, sulaukusi trisdešimtmečio, suvokiau save, kaip moterį, Giedriaus ir vaikų dėka išmokau pamilti ir priimti save tokią, kokia esu, kalbant ir apie savo išvaizdą, ir apie savo vidų. Man tai buvo atradimų metas.
Taigi sakau, būnant trisdešimties prasidėjo gyvenimas. Kaip gerai, kad jis tebesitęsia. Net neįsivaizduojate, su kokiu smalsumu laukiu kiekvienos dienos, labai įdomu, kas manęs dar laukia...
