Veidai

2019.08.25 19:30

Šimonytė apie neidealų gyvenimą ir ar prezidente netapo tik todėl, kad yra moteris

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.08.25 19:30

„Negaliu peikti gyvenimo, nors ne visas gyvenimo aplinkybes galime pakeisti. Kas iš to, jei klausiu visatos, kodėl man taip nutiko?“ – portalui LRT.lt sako ekonomistė, Seimo narė Ingrida Šimonytė, kuriai gėlyno ravėjimas padeda atsikratyti blogų emocijų, o maži ryto ritualai – gerai pradėti dieną.

– Nors po prezidento rinkimų praėjo pora mėnesių, iki šiol visi svarsto, kodėl jūs netapote prezidente. Kalba, kad dėl to, jog esate moteris.

– Remiantis įvairiais sociologiniais tyrimais, buvo įvairių priežasčių, dėl kurių rinkimų nelaimėjau. Man truputį gaila, kad Lietuvoje žmonės politiką laiko vieninteliu užsiėmimu, kuriame patirtis neturi jokios vertės.

Nesakau, kad jų pasirinkimai visada blogi ar neteisingi, kai kurie išrinkti žmonės tikrai turi ką pasiūlyti. Vis dėlto visiškas patirties nevertinimas yra ganėtinai pavojingas. Juk kai renkamės specialistą kokiam nors darbui atlikti, dažniausiai norime žinoti, ką jis savo srityje nuveikęs.

Deja, politikoje gali būti nenuveikęs nieko, tačiau vis tiek gali būti pageidaujamas kaip politikas. Mane tai stebina.

Nepaisant to, kampanija baigėsi. Nesu tas žmogus, kuris gyvena sėkmėmis ar nesėkmėmis, – einu į priekį gyvenime ir gyvenu tuo, kas yra šiandien, o ne tuo, kad nutiko prieš porą mėnesių.

– Visuomet vadovaujatės racionaliu protu ar neretai kliaujatės ir savo nuojauta?

– Manau, kad nėra žmogaus, kuris vadovaujasi tik kažkuriuo vienu. Būtų pavojinga, jei žmogus vadovautųsi vien emocijomis arba vien tik šaltu protu. Todėl priimdama sprendimus suderinu protą ir širdį.

Esu ganėtinai emocinga, tik stengiuosi, kad mano emocijos netrukdytų kitiems žmonėms, netaptų našta ar nepatogumu. Matyti dalykus, kurie skaudina, man nėra lengva. Tai natūralu.

Suprantu, kad tau, kaip politikui, yra pavesta spręsti sisteminius dalykus, kad žmonėms gyvenimas būtų patogesnis, nei yra šiandien. Tačiau konkrečios situacijos, problemos, žmonių sunkumai jaudina ir mane asmeniškai.

Kas iš to, jei klausiu visatos, kodėl man taip nutiko?

– Dažnas vadovaujasi principu, kad darbas yra tik darbas, ir uždaręs savo kabineto duris jį pamiršta. Kaip yra jums?

– Jei aš dirbčiau, pavyzdžiui, siuvykloje, galbūt ir man darbas būtų tik darbas. Pabaigčiau tam tikras užduotis, išeičiau namo, kur tikriausiai visiškai nebenorėčiau siūti. Tačiau mano darbas glaudžiai susijęs su bendravimu, su žmonėmis, todėl išėjus iš savo kabineto man nepavyksta išsijungti.

Net ir stovėdama parduotuvės eilėje pradedu kalbėtis su žmonėmis, aptariame kažkokias problemas ar tam tikrus gerus dalykus. Man išeiti iš savo Seimo nario amplua beveik neįmanoma. Bet aš manau, kad žmonės yra laisvi savo protą tvarkyti taip, kad jį apsaugotų nuo perdegimo.

Jei kas kartą bankininkas išėjęs iš darbo galvoje nuolat suks kokias nors akcijų kotiruotes, nuo to kentės jo šeima, santykiai su draugais ir pan. Man atrodo, kad tas gebėjimas išeiti, išsijungti yra svarbus.

Esu pelėda, todėl, jei galėčiau, darbo dieną pradėčiau 11 val. ir manau, kad tikrai būčiau produktyvesnė.

– Ką jūs darote, kad atsijungtumėte?

– Manau, kad sugebu ganėtinai gerai atsiriboti nuo kažkokių nesėkmių emocinio fono, kiekvienoje situacijoje atrasti teigiamų dalykų. Jei kažkas nepavyko, vadinasi, nepavyko. Priverčiu save nesėkmes vertinti tik kaip faktą, iš kurio galima pasimokyti. Tačiau neužstringu kančiose ir svarstymuose, kaip viskas blogai susiklostė ar kokia esu nevykėlė.

Iš kiekvienos situacijos bandau išsinešti racionalų grūdą, o jei neišeina, visada galima išsiverkti draugui, „išlieti dūšią“, tačiau nereikia kaupti ir laikyti savyje skausmo, pykčio ar agresijos. Stumiu tas neigiamas emocijas į šoną. Kaip sako mano mėgstamo romano „Vėjo nublokšti“ herojė, apie tai aš pagalvosiu rytoj. O tas rytojus dažnai taip ir neateina.

– Esate minėjusi gėlynus. Juos ravite ne tik todėl, kad juos reikia ravėti? Jums tai teikia malonumą?

– Man ir pačiai tai buvo ganėtinai netikėtas atradimas. Visada buvau miesto vaikas, neturėjau kaimo. Tiesa, mano tėvai turėjo kolektyvinį sodą, į kurį reikėjo bogintis autobusu, ir man atrodė, kad jis yra labai toli nuo namų, Dievas žino kur. Tada man tas braškių ravėjimas buvo visiškai beprasmiška ir neįdomi veikla. Tik kai man buvo apie trisdešimt, pamačiau, kad toks darbas mane ramina.

Tačiau tada jau jį dirbau visai kitaip – nesiekiau kažkokių derlingumo rekordų, negalvojau, kad turiu prisivirti dvidešimt stiklainių uogienės, kurios užteks visai žiemai. Dariau tai savo malonumui. Pamačiau, kad man visai patiko iškasti gėlę iš vieno kampo, persodinti į kitą, pasižiūrėti, kur ji geriau atrodo. Ši veikla mane įžemina – jei dar būna likę kokių nors neigiamų emocijų, jos per rankas išeina į žemę.

Tačiau nepasakyčiau, kad aš turiu daug laisvalaikio pomėgių, – veikiau esu knygų žiurkė ir paprastų namų malonumų mėgėja. Adrenalino papildomai man nereikia, nes jo užtenka ir darbe. Jei žmogus ateina su savo problema, o tu žinai negalinti jam padėti, jo nuoskaudą vis tiek nešiojiesi su savimi. Taigi knygos, tyla, kiemas, paukščiukai ar augalai man padeda subalansuoti emocinę būseną.

– Ar yra būdo savybių ar įpročių, kurių norėtumėte atsikratyti?

– Norėčiau lėčiau kalbėti, tačiau man niekaip nepavyksta. Ir žmonės man dėl to turi pastabų, ir man pačiai ši savybė nepatinka.

– Dažnas skundžiasi, jog vienas blogiausių jų įpročių – socialiniai tinklai.

– Iš tiesų, feisbukas – laiko vagis. Jame esu neseniai, tačiau puikiai matau, kiek jis atima mano laiko. Matyt, dabar tai yra tiesiog nauja normalybė, būdas, kaip daugelis žmonių gauna informaciją ir kaip gali palaikyti ryšį su žmonėmis, kuriems įdomi jų nuomonė.

Nesu tas žmogus, kuris feisbuke postina kačiukus ar panašius dalykus. Jei įkeliu ką nors buitiško, tai greičiausiai darau su humoru. Tačiau tai būna retai, paprastai kontempliuoju tai, kas vyksta Lietuvoje, Europoje, politikoje ar visuomeniniame gyvenime. Ir aš tai laikau labiau darbo įrankiu. Tai, ką aš valgiau, kur buvau ar pan. yra nesvarbu.

– Pakalbėkime apie stilių. Per prezidento rinkimų kampaniją taškučiai tapo savotišku simboliu ir jūsų skiriamuoju stiliaus bruožu. Kodėl taškučiai?

– Iš tiesų, taškučiai man patinka jau labai seniai. Matyt, kažkas tai pastebėjo ir vėliau tie taškeliai atsirado ir rinkimų kampanijoje.

Kaip ir minėjau, taškučiai man patiko visada. Mėlyna su baltais taškučiais – mano mėgstamiausias marginimas. Turiu begalybę skarų ir dauguma jų taškuotos. (Juokiasi). Žmonėms dažnai atrodo, kad esu griežta, kartais net rūsti ar pikta. O tai tikrai nėra tiesa. Tie taškučiai man yra žaisminga detalė, kuri mano kostiumėliuose ar švarkuose, kitaip tariant, tam tikroje nuobodybėje, tampa valiūkišku akcentu, padedančiu neatrodyti kaip uniformuotai pareigūnei.

Esu ganėtinai emocinga, tik stengiuosi, kad mano emocijos netrukdytų kitiems žmonėms, netaptų našta ar nepatogumu.

– Vieni sako, kad siekiant sėkmingos karjeros reikia įdėti labai daug darbo, kiti įsitikinę, kad reikia sėkmės. O ko iš tiesų reikia?

– Reikia ir darbo, ir sėkmės, tačiau, mano manymu, labai svarbu yra drąsa. Dažnai gyvenime reikia priimti sprendimus. Ir tai padaryti ne visada lengva – reikia išeiti iš komforto zonos, nerti ten, kur nesi buvęs, priimti iššūkį. Tai ypač svarbu moterims. Jos dažnai tokiais atvejais yra nedrąsios, linkusios būti perfekcionistėmis.

Beje, buvo atlikti labai įdomūs tyrimai. Vyrų ir moterų buvo klausiama, ar jie bandytų įsidarbinti pagal darbo skelbimą, kuriame nurodyti penki reikalavimai, o jie neatitinka, pavyzdžiui, dviejų punktų. Dauguma vyrų atsakė, kad vis tiek bandytų. Moterų bandytų vos trečdalis.

Taip yra todėl, kad jos nori atitikti visą sąrašą, nes tik tada joms atrodys, kad jos yra vertos. Nieko panašaus. Gyvenime yra visiškai ne taip. Drąsa yra labai dažnai atlyginama. Ir čia ne sėkmė, o tikėjimas savimi, tikėjimas, kad gali išmokti ir nesi žmogus, kuris turi būti tobulas. Svarbu bandyti ir, jei nepatinka, ne gyventi klaidoje, o kažką daryti.

– Ar pati jau išmokote nebebūti ta perfekcioniste?

– Išmokau. Anksčiau buvau daug priekabesnė rezultatui, vargindavau žmones ir dėl smulkmenų, kurios man tuo metu atrodė labai svarbios. Dabar aš labiau stengiuosi matyti tai, kas yra esmė, šerdis, o tos kvarbatkos geriau ar blogiau susidėlios.

– Sako, kad dienos sėkmė priklauso nuo to, kaip ją pradedi. Kaip atrodo jūsų rytas?

– Man svarbu, kaip pradedu dieną. Esu pelėda, todėl, jei galėčiau, darbo dieną pradėčiau 11 val. ir manau, kad tikrai būčiau produktyvesnė ir daug daugiau nuveikčiau. Tačiau esu priversta keltis anksti.

Ir jei neatsikeliu pakankamai anksti, kad galėčiau ramiai išgerti puodelį kavos, ir turiu lėkti galvotrūkčiais, man diena bus nepasisekusi. Man reikia to pusvalandžio su puodeliu kavos, tiesiog skaitant naujienas ar žvilgčiojant pro langą. Man tai svarbu. O jei diena prasideda galvotrūkčiais, paprastai ir baigiasi galvotrūkčiais.

Gaila, kad Lietuvoje žmonės politiką laiko vieninteliu užsiėmimu, kuriame patirtis neturi jokios vertės.

– Ar jaučiatės laiminga?

– Man atrodo, kad neturiu dėl ko peikti gyvenimo, tačiau idealių gyvenimų nebūna. Aplinkybes ne visada galime pakeisti. Pavyzdžiui, negaliu pakeisti to, kad mano mama serga, kad jai reikia daug priežiūros, turiu skirti jai daug laiko. Kas iš to, jei klausiu visatos, kodėl man taip nutiko? Taip nutiko ir su tuo reikia susidoroti geriausiai, kaip man pavyksta.

Tikriausiai reikia į gyvenimą žiūrėti labai paprastai. Nereikia būti reikliems kitiems. Sau gali būti reiklus, tačiau ne iki išprotėjimo. Svarbu stengtis gyvenime nepalaikyti beprasmės įtampos. Man atrodo, būtent tai yra dalykas, kurio geriausiai išmokau per savo, kaip suaugusio žmogaus, gyvenimą.

Ingrida Šimonytė bus ir naujos LRT TELEVIZIJOS pokalbių laidos „Visi kalba“ viešina. Nuo rugpjūčio 30 d. laidą „Visi kalba“ žiūrėkite penktadieniais 18.30 val.

Taip pat skaitykite