Veidai

2019.08.27 19:18

LRT RADIJO balsas Karolina Panto – apie kolekcionuojamas pašto dėžutes ir į ranką įaugusį telefoną

Agnė Kibildaitė, LRT.lt2019.08.27 19:18

„Reporteriams tenka prakalbinti ir akmenį“, – sako LRT RADIJO eteryje įsitvirtinusi, vos 23-ejų sulaukusi žurnalistė ir socialinių tinklų apžvalgininkė Karolina Panto. Mergina priduria, kad bendravimas ranka rašytais laiškais išvaduoja ją iš mobiliojo telefono gniaužtų ir atveria kelius į nepažintus pasaulio kraštus.

– Prisimink save, sėdinčią mokyklos suole. Ar jau tada žinojai, kokiu gyvenimo keliu nori eiti?

– 12-oje klasėje buvau tikra, kad būsiu žurnalistė, o jei dar ir radijo, tai pataikysiu tiesiai į dešimtuką. Tačiau, kai mamai pranešiau apie ateities planus, iš pradžių ji tam nepritarė. Dėl to mes daug pykomės. Tada mama sakė – pasirink ką nors rimto, tik ne žurnalistiką. Pavyzdžiui, teisę ar ekonomiką.

– Kaip reagavai į mamos daromą spaudimą rinktis kitą studijų kryptį, tik ne žurnalistiką?

– Tuo metu, kai rinkausi studijas, žurnalisto specialybė nebuvo prestižinė, nes daugelis manė, kad juo gali tapti bet kas. Nors mama patarė klausyti mokytojų, domėtis rinka bei išsiaiškinti, kur stoja mano draugai, tačiau aš paklausiau savo širdies.

O kai universitete lektorius Edvardas Kubilius ėmė dėstyti radijo žurnalistiką, nekilo net menkiausia dvejonė, kur dar galėčiau siekti karjeros aukštumų, jei ne radijuje. Jis taip gražiai pardavė tą radijo idėją, kad nesvarstydama ją įsigijau.

– Su kokiais iššūkiais kiekvieną dieną susiduria radijo laidų reporteriai? Gal jau žinai receptą, kaip tiesioginiame radijo eteryje suvaldyti jaudulį?

– Man dar tik mokytis ir mokytis, kaip vyresni kolegos prie šio „radijo puodo“ stovi ir sėkmės receptus kuria. O kol kas kiekvieną dieną mano galvoje konkuruoja du pagrindiniai žodžiai – spėsiu arba nespėsiu. Sunkiausia – susitvarkyti su tempu ir spaudimu.

Pavyzdžiui, kartais tenka transliuoti pokalbį iš kokio nors svarbaus renginio, kuriam pasiruošti turi viso labo 10 minučių. Yra buvę atvejų, kai bėgte leidausi į radijo studiją skaityti žinių. Tada žmonės galėjo per radijo imtuvus išgirsti mano dusimą.

Man dar tik mokytis ir mokytis, kaip vyresni kolegos prie šio „radijo puodo“ stovi ir sėkmės receptus kuria. O kol kas kiekvieną dieną mano galvoje konkuruoja du pagrindiniai žodžiai – spėsiu arba nespėsiu.

– Kokie kolegų patarimai labiausiai įsirėžia tavo atmintyje?

– Vienos idėjos, kurią vertėtų išsitatuiruoti visiems radijo žurnalistams, – nėra. Tačiau pamenu, kai tik prisijungiau prie LRT RADIJO naujienų tarnybos, jos vadovu tada buvo Audrius Braukyla. Manau, kad beveik viskas, ką šis žmogus sako gali būti verta tokios tatuiruotės ant kūno. Tai, kaip jis mokydavo mus, dar praktikantus, rodė, kad čia kalba patirtis ir pavydėtinas užsidegimas.

Dažnai tenka prakalbinti ir akmenį. Atrodo, kad, dar prieš tiesioginį eterį pakalbinus pašnekovą, jis laisvai bendrauja ir viskas einasi lyg per sviestą. Tačiau, įjungus mikrofoną, staiga pašnekovui surakina žandikaulį.

– Kaip atrodė tavo pirmasis tiesioginis pokalbis su pašnekovu? Ar viskas buvo sustyguota iki smulkmenų, o gal radijo eteryje skambėjusi transliacija vyko ekspromtu?

– Mano pirmas tiesioginis eteris LRT RADIJUJE buvo transliuojamas iš 50 eurų banknoto pristatymo renginio. Nors tai ir nebuvo kas nors įspūdingo, tada labiausiai jaudinausi dėl nuo mano gebėjimų visai nepriklausančių dalykų.

Pavyzdžiui, kad suges technika, dings garsas, renginyje nebus pašnekovų, kurie galės atsakyti į paruoštus klausimus.

– Ar pašnekovai noriai atsako į klausimus, o gal atsiranda ir tokių, kurie imasi mokyti jaunąją radijo reporterę, kaip tinkamai atlikti savo darbą?

– Dažnai tenka prakalbinti ir akmenį. Atrodo, kad, dar prieš tiesioginį eterį pakalbinus pašnekovą, jis laisvai bendrauja ir viskas einasi lyg per sviestą. Tačiau, įjungus mikrofoną, staiga pašnekovui surakina žandikaulį. Jis nebežino, ką sakyti, ima jaudintis.

Tačiau yra ir kita pašnekovų pusė, kuri pati imasi mokyti atvykusį reporterį ir kaip mikrofoną taisyklingai laikyti, ir ko klausti, ir kaip prieš kamerą atsistoti, kad jis gražiau kadre atrodytų.

– Esi ne tik radijo reporterė, bet ir socialinių tinklų naujienų apžvalgininkė. Kiek laiko per dieną praleidi socialiniuose tinkluose ieškodama pranešimui tinkamos informacijos?

– Visą savo gražią dieną. Mokslininkai teigia, kad žurnalistika – viena iš profesijų, kurios atstovai visą darbo dieną socialiniuose tinkluose bendrauja su pašnekovais, ieško naujų pranešimų temų, dalijasi savo darbais. Dėl to galiu drąsiai sakyti, kad telefonas – įaugęs man į ranką, nes jame pamatau visas naujienas.

Ar aš valgyčiau, ar valyčiausi dantis, ar užsiimčiau bet kuria kita veikla, – telefonas lyg šešėlis persekioja mane. Dabar pastebiu, kad jei tik turiu progą, mieliau renkuosi nenaršyti socialiniuose tinkluose. Tiesa, retai kada pavyksta, nes atverčiu ir atverčiu – lyg tai būtų tapę priklausomybe.

Žurnalistika – viena iš profesijų, kurios atstovai visą darbo dieną socialiniuose tinkluose bendrauja su pašnekovais, ieško naujų pranešimų temų, dalijasi savo darbais. Dėl to galiu drąsiai sakyti, kad telefonas – įaugęs man į ranką.

– Sakoma, kad dalis socialinių tinklų naujienų – tarsi virusai, kurie greitai išplinta ir po kelių dienų lieka pamiršti, tačiau ar visos skelbiamos naujienos yra trumpalaikės ir nepalieka ilgalaikių pasekmių?

– Pirmą kartą socialinių tinklų apžvalgos radijuje nuskambėjo per Seimo rinkimus, vėliau pasikartojo per JAV prezidento rinkimus ir Donaldo Trumpo pergalę. Būtent socialinio tinklo platformoje užsimezgė ir pasaulinis moterų judėjimas #MeToo, kuris iki dabar yra aktualus ir nepalieka abejingų. Taigi nemanau, kad socialinių tinklų naujienos turi tik trumpalaikį poveikį.

Pastebėjau, kad pastaruoju metu skelbiama informacija socialiniuose tinkluose sulaukia daug neigiamų lietuvių reakcijų. Visuomenės nariai susikaupusiam pavydui, pykčiui ir kitoms blogybėms viešoje erdvėje užkabina ironijos kaukę ir teigia, kad toks juokas nieko nereiškia.

Ar aš valgyčiau, ar valyčiausi dantis, ar užsiimčiau bet kuria kita veikla, – telefonas lyg šešėlis persekioja mane. Dabar pastebiu, kad jei tik turiu progą, mieliau renkuosi nenaršyti socialiniuose tinkluose.

– Sakai, kad socialinė erdvė pripildyta neigiamų jos narių emocijų, viešai skelbiamų kandžių nuomonių. Kaip tave veikia pikti socialinių tinklų vartotojų komentarai?

– Jeigu kas nors mane ima erzinti socialinėje erdvėje, aš tikrai nesiveliu į bereikšmius konfliktus ir vietoje to renkuosi ignoruoti arba užblokuoti šį vartotoją.

– Kokios pozicijos laikosi tavo mama, ar ji aktyviai įsitraukia į socialinių tinklų pasaulį, o gal stengiasi neužsikrėsti 21-ajame amžiuje plintančiu greitų naujienų virusu, kaip nutiko tau?

– Dažniausiai mama į mobilųjį telefoną atsiunčia naujienas, kurias jau buvau peržvelgusi tos dienos žiniose. Mama mėgsta su manimi pasidalinti kokiu nors linksmu vaizdo įrašu.

Peržiūrėjusi jį pamatau, kad juo dalijasi ne tik mano mama, bet ir visas pasaulis. Tokia žinia tikrai tampa tos dienos socialinių tinklų naujienų topu.

–Tavo nuomone, kurioje socialinėje platformoje šių dienų visuomenė gali rasti naudingos informacijos – feisbuke ar instagrame?

– Kadangi Lietuvoje populiariausias feisbukas, manau, kad jame galima išvysti aktualią šių dienų informaciją – ir nuotraukų, ir nuomonių, ir straipsnių pasidalijimų viename sraute. Šią platformą naudoju darbui, o Instagramą – slaptam draugų gyvenimo sekimui, kas ką per dieną nuveikė.

Vaikystėje buvau gana uždara. Kiemo linksmybes tada iškeičiau į knygos skaitymą. Taigi, ranka rašyti laiškai tapo puikia bendravimo su mane supančiu pasauliu forma.

– Noriai dalijiesi savo asmeniniais pranešimais socialiniuose tinkluose, ar gyvenimo akimirkas pasilieki tik sau?

– Nemėgstu kelti pranešimų, kuriuose aprašau savo nuomonę dėl vieno ar kito įvykio. Šiuo atveju išlaikau neutralumą. Tiesa ta, kad esu geresnė klausytoja nei kalbėtoja ar rašytoja ir socialinius tinklus naudoju tik kaip informacijos šaltinį, bet ne kaip savo nuomonės sklaidos erdvę.

– O kaip socialinių tinklų bei greitos komunikacijos guru kilo idėja su žmonėmis bendrauti ranka rašytais laiškais, šių dienų visuomenėje tapusiais atgyvena?

– Vaikystėje buvau gana uždara. Kiemo linksmybes tada iškeičiau į knygos skaitymą. Taigi, ranka rašyti laiškai tapo puikia bendravimo su mane supančiu pasauliu forma. Pamenu, vaikystėje skaičiau labai daug vaikiškų žurnalų, kuriuose galėjai paskelbti savo pašto adresą ir tokiu būdu pradėti bendrauti laiškais su naujais žmonėmis, tuo metu – Lietuvoje.

Tokia forma su draugais bendrauju 9-erius metus ir turiu apie 25 susirašinėjimo draugus, iš kurių metai iš metų sulaukiu ranka rašytų laiškų. Tiesa, bendraujant su šiais žmonėmis apima keistas jausmas, lyg ir jauti artimą ryšį, tačiau pašnekovo niekada nesi mačiusi gyvai ir turbūt niekada nepamatysi, nes laiškai atkeliauja iš viso pasaulio.

– Ar bendraudama ranka rašytais laiškais esi atvira?

– Susirašinėjimas atvirlaiškiais tapo atsvara 21 a. visuomenėje vyraujančiam greito bendravimo stiliui. Netikėta, tačiau ranka rašyti laiškai kitam žmogui – mano dienoraštis, skirtas nepažįstamajam. Žinodama, kad jis yra toli, lengviau atveriu savo širdį, išsakau mintis, nes manau, kad laiške užrašytos mintys ir liks tik žodžiais popieriaus lape.

– Kiek gautų laiškų esi išsaugojusi?

– Kadangi nesu labai tvarkinga, iš pradžių atvirlaiškius stengiausi saugoti dėžėse, tačiau dabar jie išsibarstę po visą mano kambarį. Nesu išmetusi nė vieno gauto laiško, todėl dabar jų yra daugiau nei 200.

Ranka rašyti laiškai kitam žmogui – mano dienoraštis, skirtas nepažįstamajam. Žinodama, kad jis yra toli, lengviau atveriu savo širdį, išsakau mintis, nes manau, kad laiške užrašytos mintys ir liks tik žodžiais popieriaus lape.

– Kuris iš jų – brangiausias ir kodėl?

– Esu įsimylėjusi Islandiją, todėl, atėjus laiškui iš ten, mano galvoje ima sproginėti fejerverkai. Taip pat džiaugiausi, kai atkeliavo laiškas ir iš Makao teritorijos, esančios pietinėje Kinijos pakrantėje.

Taip pat ranka rašytais laiškais bendrauju ir su vienu žmogumi iš Monako. Pamenu, kai gavau pirmąjį jo laišką, tada atrodė, kad Monake geriausiu atveju gyvena kokie 50 žmonių ir vienas iš jų tiesiog ėmė ir parašė man.

– Bendravimas atvirlaiškiais su žmonėmis iš viso pasaulio leidžia ne tik lengviau atverti savo jausmus ir popieriuje išsakyti susikaupusias mintis. Tai taip pat atveria kelius nuvykti į kitą šalį ir aplankyti susirašinėjimo draugus. Ar dažnai keliauji?

– Kaip tik šią vasarą įgyvendinau savo svajonę – nuvykau į Islandiją. Nors aplankyti kitame pasaulio kampe esantį savo pašnekovą nėra lengva, stengiuosi radusi progą nuvykti į naują šalį arba bent apie ją pasvajoti.

Ranka rašytais laiškais bendrauju ir su vienu žmogumi iš Monako. Pamenu, kai gavau pirmąjį jo laišką, tada atrodė, kad Monake geriausiu atveju gyvena kokie 50 žmonių ir vienas iš jų tiesiog ėmė ir parašė man.

– Ką dažniausiai pastebi tik atvykusi į naują šalį ar miestą, gal pašto dėžutes?

– Anksčiau buvau tipinė turistė, kuri susidarydavo lankytinų vietų sąrašą ir per trumpą laiką stengdavosi bet kokia kaina jas visas aplankyti. Tačiau dabar leidžiu sau improvizuoti. Net ir viena leidausi į kelionę, ko anksčiau nieku gyvu nebūčiau dariusi.

Nors kiekvienos kelionės metu maniau, kad nepastebiu tų pašto dėžučių, tačiau dabar suprantu, kad mano telefone susikaupė nemažai jų nuotraukų. Nejausdama imu jas kolekcionuoti, kaip ir atvirlaiškius. Tiesa, ir Lietuvoje pilna įvairių pašto dėžučių, pro kurias negaliu praeiti ramia širdimi, noriu jas visas įamžinti.

– Minėjai, kad neseniai keliavai ir viena. Metei sau iššūkį?

– Nemanau, kad keliauti vienai tapo drąsos įrodymu. Kadangi esu gana intravertiškas žmogus, aš tiesiog norėjau pabėgti nuo kasdienio bendravimo su žmonėmis.

Nors iš pradžių šiek tiek išsigandau, tačiau kelionės metu nejučia pati užkalbinau vieną nepažįstamąjį, tada kitą. Atrodo, kad pačiai ėmė pirštai knietėti, kai matai asmenukę darantį kitą vienišą turistą, paklausi, kaip jam sekasi, ir po valandą trukusio pokalbio supranti, kad keliauti vienai – nereiškia būti vienišai.

Nemanau, kad keliauti vienai tapo drąsos įrodymu. Kadangi esu gana intravertiškas žmogus, aš tiesiog norėjau pabėgti nuo kasdienio bendravimo su žmonėmis.

– O kas sugrįžus į namus praskaidrina ramios intravertės gyvenimą?

– Katė ir du pūkuoti triušiukai. Tiesa, mano katė kartais nori draugiškai papešioti triušius, vienas iš jų tam visai nesipriešina, bet ir jam nieko blogo per visą laiką nėra nutikę. Tačiau kitas triušis gerokai aktyvesnis, su mielu noru ir pačią katę pavaiko.

Atsimenu, kai namuose tik prasidėjo mano auginamų triušių epopėja, visko nutikdavo – ir kompiuterių laidai „netikėtai“ nutrūkdavo, ir batai apkramtyti likdavo. Tiesa, dabar išsivystė įgūdžiai, kaip išvengti tokių augintinių niekšybių. Išties, triušiai yra labai protingi padarėliai. Jie lengvai pasiduoda mokymui bei gali atlikti įvairius triukus.

– Sėkmingai startavai LRT RADIJUJE, tapai vienu iš jo eteryje skambančių balsų, įgavai drąsos, socialinių tinklų naujienas apžvelgi ir LRT TELEVIZIJOS eteryje. Kokius dar iššūkius sau keli?

– Nemanau, kad dirbdama radijuje išdrąsėjau. Ir dabar esu ta rami intravertė. Tačiau, dirbant LRT aplinkoje, prieš akis iškyla daug įdomių sričių. Jei ne darbai, turbūt ir toliau sėdėčiau įsikniaubusi į knygą, tačiau tik dėl jų aš išdrąsėju, nes noriu, kad mano atliekamas darbas pateisintų lūkesčius.

Pavyzdžiui, dabar vis dažniau pagalvoju apie laidų vedimą radijo eteryje. Labai noriu save išbandyti ir šioje srityje.