„Racionaliai žiūrėdama į gyvenimą, atlikdama su savimi baisius eksperimentus, nemažai atradau. Tik tie mano atradimai ne iš gero gyvenimo, o iš aštrių patirčių“, – portalui LRT.lt sako akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarė Nijolė Oželytė, teigianti, kad nuo vaikystės jai rūpėjo esminiai dalykai, visa kita – tik šalutinės jos gyvenimo temos.
– Stovėjote Baltijos kelyje, 1990-aisiais tapote Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatare. Ar neapmaudu, kai žmonės sako, jog ne už tokią Lietuvą kovojo?
– Neapmaudu. Kai man žmonės taip pasako, užduodu jiems vieną klausimą – ar buvo toks istorinis laikotarpis, kai Lietuva gyveno geriau? Juk tik palyginimai padeda viską suprasti.
Kai man puola priekaištauti, kad kažkaip ne taip vadovavome, aš taip pat turiu atsakymą, labai paprastą ir žmogišką. Iš tiesų atrodo, kad žmonės nepratę galvoti, jie kartoja vieni kitų žodžius, vieni kitų lozungus ir smegenų neįjungia.
Anuomet žmonių smegenys buvo nugenėtos, pasėtas nevisavertiškumo kompleksas, žmonės buvo sužaloti. Anūkė mane pakvietė pasižiūrėti „Emilijos iš Laisvės alėjos“. Po filmo ji manęs paklausė, ar aš tikrai nesupratau, kad anais laikais su žmonėmis buvo elgiamasi kaip su daiktais. Ir tikrai, niekada anksčiau apie tai nepagalvojau.
To suvokti neįmanoma. Natūralu, kai esi toje situacijoje, psichika viską taip priima, kitaip išprotėtum žmogus. Ir viskas darosi normalu, o ir palyginti nėra su kuo. Todėl netgi buvo kalbama, kad už nepriklausomybę reikia kovoti, kol dar yra gyvų žmonių, prisimenančių laikus, kai buvome laisvi.
Taip pat skaitykite
Veikiausiai visą gyvenimą esu ant tos vienos bangos ir neprarandu vienos pagrindinės temos.
– Šiandien populiaru kalbėti apie savęs paieškas, savęs pažinimą. O kaip save pažinti tada, kai keičiasi santvarka, kai atgauname nepriklausomybę, niekas mūsų negeni, nebetraumuoja? Kas tada?
– Ir tada yra labai baisu. Įsivaizduokite, jūs tiek laiko gyvenate tarybiniame kalėjime. It fermoje, kur yra šilta, pameta valgyti, ir staiga atsidaro durys ir suteikiama visiška laisvė. Kodėl kai kurie, pabuvę kalėjime, vėl ten sugrįžta? Todėl, kad žino, kada gaus valgyti, kada bus išleisti į lauką, jiems jokių pastangų dėti nereikia ir vidinis raumuo visiškai atrofuojasi.
Didžiausia trauma ir buvo ta, kad vidinis raumuo savarankiškai mąstyti ar kažką daryti buvo sunykęs. Juk anuomet valdžia nuolat kartodavo, kad geras žmogus – ne profesija, žodžiai „geras“ ir „kvailas“ yra sinonimai, o už iniciatyvą baudžiama. Ir tai visai ne anekdotas.
Nieko negali reikalauti iš žmonių, jie tiesiog neturėjo kuo tai suprasti. Jei žmogus būtų supratęs, kad laisvė yra atsakomybė, pačiam reikia susikurti gerovę, pačiam reikia pasukti galvą, kaip įsidarbinti ir pan... Taigi nejuokauju – Lietuva niekada negyveno geriau.
– Nuo Baltijos kelio praėjo 30 metų. Kaip šiandien gyvenate jūs?
– Sudėtingas klausimas. Tikrai negalvojau, kad gyvensiu taip ilgai. Pamenu, kai mums su vyru buvo šiek tiek per dvidešimt ir mes skaičiavome, kiek metų mums bus 2000-aisiais. Tada mums atrodė, kad mums jau bus tiek, kad net žmonėmis savęs nelaikysime. Anais laikais net ir 45-erių moteris jau buvo laikoma sena.
Tačiau per ganėtinai trumpą laiką viskas pasikeitė. Štai, man 65-eri, o jaučiuosi visai kitaip. Manau, kad tai ir su laisve yra susiję. Turiu draugių Rusijoje, su kuriomis susirašinėju. Deja, ten į jų amžių vis dar žiūrima, kaip prieš kelis dešimtmečius buvo pas mus. Jos jau yra senutės.
Taigi gyvenu gyvenimą tokį ilgą, kokio nei planavau, nei numačiau. Ir iš tikrųjų, kai vaikai jau užauginti, kai jie savarankiški, atrodo, nėra dėl ko gyventi. Aptarnauti mes, moterys, labai mėgstame, sakome, kad gyvename dėl vaikų, tačiau iš tiesų neturime dėl jų gyventi. Jie atskiri žmonės, kurie per mus įvažiuoja į šį pasaulį, taigi užgrūdink juos, padaryk juos protingus ir tavo misija baigta. Tik tada lieka klausimas – dėl ko gyventi?
Jei man kas nors sako, kad Dievas yra, aš nepatikėsiu, kol pati nepačiupinėsiu.
– Taigi, dėl ko?
– Aš niekada su niekuo negalėjau kartu dirbti, niekada negalėjau susitapatinti su kokia nors profesija ar panašiai, nes man visada rūpėjo klausimai apie gyvenimo prasmę ir tai, kas būna po mirties. Mane tai jaudino nuo ankstyvos vaikystės.
Ir ne šiaip jaudino, iš tos baimės negalėdavau miegoti. Dabar jauni žmonės, kurie patiria tokius pačius išgyvenimus, gauna tablečių. Tačiau tai nereiškia, kad jie kitokie ar bepročiai. Tai reiškia, kad juos jaudina tik tikrai esminiai dalykai. Į gyvenimą tokie žmonės žvelgia kitaip, jie mato jį visą, o ne gyvena tik šia akimirka. Man tos patirtys yra puikiai suprantamos.
Nors viešoje erdvėje apie tai nėra kalbama, nes apie tai kalbėti nepatogu. Ir taip, konkrečiai žiūrėdama į gyvenimą, su savimi atlikdama baisius eksperimentus, nemažai atradau.
Kūnas yra tik skafandras, tik paltas, kurį apsirengiame.
– Ką turite omenyje sakydama, kad atlikote su savimi baisius eksperimentus?
– Kadangi minėti klausimai man parūpo labai anksti, o apie tai jokios literatūros nebuvo, kartą, gal būdama šešiolikos, perskaičiau vieno jauno indų filosofo mintį, kad kai kuriems žmonėms atrodo, jog žmogus tėra kūnas, nors taip paprasta suvokti, kad tai netiesa. Jis sakė, kad atpjovus riekutę sūrio, jo lieka mažiau, tačiau jei žmogus netenka kokios nors galūnės, žmogaus nesumažėja.
Galbūt esu primityvi, tačiau perskaityti man neužtenka – turiu žinoti, kaip yra iš tikrųjų. Jei man kas nors sako, kad Dievas yra, aš nepatikėsiu, kol pati nepačiupinėsiu. Taigi, aš nusprendžiau imtis eksperimento – badavau trisdešimt dienų. Iškart noriu įspėti, kad tokių eksperimentų su savimi kiti daryti neturėtų.
Nors atrodau labai emocionali, iš tiesų esu racionali ir šiam išbandymui ruošiausi labai atsakingai – perskaičiau daug literatūros, gerai pasidomėjau. Kitaip tokie eksperimentai gali turėti labai liūdnų ir negrįžtamų pasekmių.
Galiu patikinti, kad pirmosios pora savaičių buvo tikra kančia. Dėl išvaizdos tikrai taip negalėčiau. Tačiau turėjau įsitikinti, kad kūnas yra tik skafandras, tik paltas, kurį apsirengiame. Supratau, kad žmoguje yra kažkas, kas yra stipriau už fiziologiją, įsitikinau, kad žmogus yra ne gyvulys ir tik naudojasi fiziniu kūnu.
Gyvenu gyvenimą tokį ilgą, kokio nei planavau, nei numačiau.
– O ar rasdama atsakymus jaučiatės laimingesnė?
– Anksčiau ar vėliau supranti, kad nieko tu nevaldai, kad esi visiškas bejėgis. Kad ir kiek mokykloje mums kaltų į galvą, kad esame savo gyvenimo šeimininkai, taip nėra. Jokie mes ne šeimininkai, mes tik stebėtojai.
Jei prie ko nors prisiriši, jei ką nors pasisavini, pavyzdžiui, savo mylimąjį, vaikus ar dar ką nors, tu vis tiek išgyveni, jaudiniesi ir kažkuriuo metu pasijunti nelaimingas – juk puikiai supranti, kad visa tai iš tavęs galima atimti. Todėl kaip laviname savo kūną, galime lavinti ir protą.
Ir mano visi atradimai neatsirado iš gero gyvenimo, veikiau – iš labai aštrių pojūčių. Kažkada ir mano prisirišimas prie vaikų buvo isteriškas. Man atrodė, kad jei dukrų nėra šalia, net jei jos jau suaugusios, joms nutiks kažkas negero. Supranti, kad su tuo gyventi negalima ir iš to reikia kažkaip vaduotis.
– Ir kaip vadavotės?
– Kad ir kaip tai keistai beskambėtų, nuo savo vaikų atsirišau visai neseniai. Pamenu, lankiausi Naujojoje Zelandijoje, nuostabioje Milford Sound vietovėje. Buvo ką tik paliję ir nuostabiai gražu.
Žiūrėjau aš į fantastišką krioklį ir pamačiau, kaip nuo jo viršaus krenta didžiulė vientisa puta. Bekrintant nuo jos atitrūksta purslai ir atšoka skirtingomis trajektorijomis. Ir niekada nesusitinka, nebent jau įkritę į vandens telkinį apačioje. Tą akimirką paleidau savo vaikus ir pravirkau. Nežinau, ką turėjo pagalvoti netoliese buvę žmonės. (Juokiasi.)
Beje, pabandykite sekti savo kvėpavimą bent iki dešimties įkvėpimų. Jau ties trečiuoju jūsų mintys nuklys kažkur kitur, nors jūs sąmoningai stengiatės. Tai puikiai parodo, kaip mes nevaldome savo minčių, savo proto, nuotaikų.
Iš tiesų atrodo, kad žmonės nepratę galvoti, jie kartoja vieni kitų žodžius, vieni kitų lozungus ir smegenų neįjungia.
– Dažniausiai atsakymai atsiranda netikėtai?
– Būna. Sėdėjau savo kaime ir žiūrėjau į vandenis, į kuriuos žiūriu jau 44-erius metus. Nieko tąkart suprasti nenorėjau, tiesiog grožėjausi ir stebėjausi, kaip jau tiek metų gali būti šitaip gražu. Ir staiga supratau, kad iš tiesų krantų nėra. Yra tik įdubimas žemėje, į kurį prikritę vandens. Žmogus yra sąmonė, įkritusi į materiją. Ji baigtinė, tačiau žmogui krantų nėra.
Veikiausiai visą gyvenimą esu ant tos vienos bangos ir neprarandu vienos pagrindinės temos. Visos kitos temos mano gyvenime buvo tik šalutinės. Tačiau, be to supratimo, visa kita neturi prasmės.
Kada visa tai supranti, ir tos šalutinės temos įgyja visai kitokią, daug gilesnę prasmę. Juk viskas galų gale yra ne tam, kad žmogus pavalgytų, nes daugiau pavalgęs jis laimingesnis nebus. Viskas yra dėl to, kad žmogus taptų žmogiškesnis.
