„Nors kol treniruojuosi, mano bendraamžiai linksminasi ir dalijasi nuotraukomis socialiniuose tinkluose, nesijaučiu ką nors prarandantis. Geriau parašysiu savo merginai ką nors mielo, nei lakiosiu po festivalius“, – portalui LRT.lt sako plaukikas Danas Rapšys, profesionalų sportą lyginantis su išgyvenimo drama veiksmo filme.
– Po trijų pasaulio taurės plaukimo etapų Japonijoje, Kinijoje ir Singapūre į Lietuvą grįžote su šešiais aukso ir vienu sidabro medaliu. Tikriausiai suprantate, kad dėl to sulauksite dar daugiau dėmesio, o ir žmonių lūkesčiai augs?
– Pastebiu, kad su kiekviena pergale ar geresniais rezultatais žmonės gatvėje ima dažniau atpažinti ir pradeda tikėtis dėmesio. Man tikrai dažniausiai būna malonu ir smagu nusifotografuoti su sirgaliais, tačiau jie taip pat turi būti supratingi ir neperžengti ribų.
Tarkime, būna, kad po varžybų turiu greitai persirengti, atlikti dopingo testą ir skubėti į autobusą, nes kiekviena mano minutė suplanuota, o priėjęs sirgalius kone reikalauja autografo ar bendros asmenukės. Ir nors bandau gražiuoju paaiškinti, kad visiškai neturiu laiko, atrodo, kad žmogus įsižeidžia ir ima mane laikyti sužvaigždėjusiu. Nors iš tiesų nesu sužvaigždėjęs ir su visais stengiuosi elgtis deramai.
Aplinkiniai tarsi priekaištaudami mano merginos klausdavo, kaip ji gali būti su manimi.
– Atrodote ganėtinai kuklus. Ne kartą sakėte, kad negalite pasigirti išskirtiniu talentu...
– Tiesa, tačiau aš ir neturiu neeilinio talento kaip, pavyzdžiui, Rūta Meilutytė. Ir, kaip ji, būdamas penkiolikos olimpiados nelaimėjau. Man visada reikėjo be galo daug dirbti ir kovoti, kad patekčiau į pusfinalius ir finalus.
Viską pasiekiau tik dideliu savo noru ir darbu. Jei man reikėtų įvardyti savo talentą, sakyčiau, kad tai mano valia ar užsispyrimas. Tai mano stiprybė. Aš žinau, ko aš siekiu, ir tai darau labai atkakliai.
– O gal ir gerai, kad būdamas penkiolikos olimpiados nelaimėjote? Netikėta sėkmė gali susukti galvą arba sukelti įvairių psichologinių sunkumų.
– Sutinku. Po įspūdingų pergalių pečius užgula didžiulis dėmesys, pasaulinis pripažinimas, dideli sirgalių lūkesčiai, tenka dar sunkiau dirbti, kad pagerintum savo rezultatus. Visa tai neretai lydi ir įvairūs sunkumai bei psichologiniai išbandymai. Manau, kad būtent tai ir pakišo koją Rūtai.
Tačiau aš tokių iššūkių nebijau – esu daug matęs, daug perėjęs, daug juodo darbo įdėjęs. Pasaulio čempionate dėl nevalingo judesio netekau aukso medalio, ką dar galiu prarasti? Lieka tik eiti į priekį. Be to, su amžiumi pradėjau labiau vertinti ne medalius ar užimtas vietas, o pasiektą rezultatą, laiką. Man svarbu, kad mano rezultatai gerėtų.
Žmonės, kurie linksminasi, kai aš dirbu, vėliau mane sveikina su pergalėmis.
– Kas sportininkui galvoje dedasi tą akimirką, kai jis ruošiasi startui?
– Aš dažniausiai esu visiškai susitelkęs į startą. Negirdžiu net, ką skanduoja sirgaliai. Galvoju tik apie atstumą, kurį turiu įveikti, apie tai, kaip reikės įšokti į baseiną, kaip išnerti, kokį grybšnį padaryti. Beje, sportininko reakcija po starto taip pat labai svarbi, tai gali turėti įtakos galutiniam rezultatui.
– Nors sirgaliams ir nematoma, pergalės kaina yra labai didelė, veikiausiai dėl rezultatų tenka nemažai paaukoti. Jums 24-eri, jūsų bendraamžiai vasaroja prie ežero ar pajūryje, leidžia laiką su draugais, lankosi klubuose...
– Seniai žinoma, kad kai žmogus ko nors labai nori, jis savo pasiekia. Nors paauglystėje ne visada suprasdavau, kodėl turiu eiti į treniruotes, kai mano draugai smagiai leidžia laisvalaikį, nuo mažų dienų turėjau tikslą ir niekada nesijaučiau verčiamas treniruotis. Tačiau tas suvokimas ateina vėliau.
Būna, kad išvykstu porai mėnesių į treniruočių stovyklą, kur neturėdamas laisvų dienų nuo ryto iki vakaro juodai dirbu, o įsijungęs socialinius tinklus matau, kad mano draugai eina į kavines, šėlsta festivaliuose, nakvoja palapinėse. Jiems gera, linksma.
Tačiau aš nesijaučiu ką nors prarandantis. Žinau, dėl ko aš stengiuosi, dėl ko dirbu, tad man nei sunku, nei skaudu. Be to, tie žmonės, kurie linksminasi, kai aš dirbu, vėliau mane sveikina su pergalėmis.
Taigi, man nebūtina linksmintis festivaliuose ir kelti savo nuotraukas į internetą. Geriau parašysiu ką nors mielo savo merginai, nei lakstysiu po festivalius.
Jei man reikėtų įvardyti savo talentą, sakyčiau, kad tai mano valia ar užsispyrimas.
– Paminėjote savo merginą. Nuo mokyklos laikų draugaujate su Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos pareigūne Jurinta Urbonaite. Kartu jūs – devynerius metus. Panašu, kad jūsų karjera ir dažnos kelionės į varžybas ar stovyklas santykiams netrukdo.
– Aplinkiniai tarsi priekaištaudami mano merginos klausdavo, kaip ji gali būti su manimi, juk aš tiek daug keliauju, o ji galėtų susirasti ką nors, kas kasdien leistų su ja laiką ir nuolat lepintų.
Tačiau mes atstumo nelaikome problema. Mudu abu turime savo tikslus ir atkakliai jų siekiame. Puikiai sutariame, vienas kitą suprantame ir vienas kitu pasitikime. Todėl gyvenimas kartu mums yra vienas malonumas.
– Bet turbūt nelengva su sportininku. Jūsų gyvenimas atrodo įspraustas į labai griežtus rėmus...
– Priklauso nuo to, kokio lygio sportininkas esi. Kartais susimąstai: visi sportininkai daug dirba, kodėl vieni tampa čempionais, o kiti ne?
Iš tiesų profesionalus sportas reikalauja geležinės valios, nes jis paremtas tavo gebėjimais nugalėti save ir, kaip sakoma, perlipti per save.
Veikiausiai esate matę filmuose scenų, kur kažkokioje laukymėje sunkiai sužalotas žmogus iš paskutiniųjų stengiasi, šliaužia, kad pasiektų pagalbą, išgyventų. Jis gali pasiduoti, tačiau vis tiek šliaužia. Sporte yra panašiai. Kartais siekdamas tikslo turi atiduoti labai daug ir iš paskutinių jėgų siekti tikslo.
– Tačiau tenka girdėti, kad griežtai sustyguotas net ir jūsų poilsio režimas ar mityba. Įmanoma pamatyti jus, valgantį cepelinus?
– Žinoma! Beje, aš griežtų mitybos apribojimų neturiu. Nesu nuolatinis greitojo maisto užkandinių lankytojas, tačiau būna, kad mano kūnas tiesiog reikalauja mėsainio ar bulvyčių.
Beje, visai neseniai sužinojau, kad ne tik protas, bet ir kūnas pavargsta psichologiškai ir jam reikia atsipalaiduoti. Taigi, nors ir negaliu kasdien susitikti su draugais ar tenka atsisakyti kai kurių laisvalaikio veiklų, pasmaližiauti tikrai galiu.
– Koks yra jūsų laisvalaikis?
– Kadangi nuo sporto atitrūkti sunku, o kai kurie laikotarpiai būna itin užimti, vienintelis mano laisvalaikis yra drauge visur keliaujantis kompiuteris. O tiksliau, kai nesitreniruoju, žiūriu filmus ir serialus. Be jų net nebemoku užmigti. Tenka ir prieš miegą ką nors įsijungti.
Žinoma, daug kas priklauso ir nuo sezono. Dabar, po dviejų intensyvių mėnesių, gavau galimybę porą savaičių pailsėti. Tiesa, gavęs tiek laisvo laiko, nežinau, ką su juo daryti. Nors galiu miegoti, kiek tik noriu, atsibundu šeštą ryto ir nebežinau, ko griebtis. Matyt, reikia laiko, kad smegenys suprastų, jog jau gali atsipalaiduoti.
Nesu sužvaigždėjęs ir su visais stengiuosi elgtis deramai.
– O gal ir per atostogas mėgstate aktyvias ar net ekstremalias pramogas? Ar nenorėtumėte, pavyzdžiui, iššokti su parašiutu?
– Esu šokęs su parašiutu, ekstremalias pramogas mėgstu, tačiau su laiku susimąstau, kad per daug ekstremalios veiklos, kai yra rizika gyvybei, nėra labai protingas pasirinkimas. Dabar galbūt ir su parašiutu nebešokčiau. Girdėjau, kad ir jie ne visada išsiskleidžia. (Juokiasi.) Beje, anksčiau aš labai bijodavau skristi lėktuvu. Aš ir dabar mieliau važiuočiau traukiniu, nei skrisčiau.
Tačiau skaičiau, kad yra vos poros procentų tikimybė, kad lėktuvas gali nukristi. Galiausiai supratau, kad nieko negaliu pakeisti, ir savo baimę paleidau. Vis tiek manęs laukia daugybė kelionių į stovyklas ar varžybas. Neturiu, iš ko rinktis.
