„Neįsivaizduoju, kaip būtų pasisukęs mano kelias, jeigu ne kolegos ar geri draugai“, – apie tai, jog jo karjera susideda ne tik iš talento ir darbo, bet ir iš sėkmės, LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ pasakoja aktorius Eimutis Kvoščiauskas. Jis tikina savo uždarbiu nesiskundžiantis – jeigu aktorius gali užsiimti kitomis veiklomis, gali ir normaliai pragyventi.
E. Kvoščiauską kalbina LRT RADIJO laidos „Vasaros popietė“ vedėjai Gabrielė Martirosian ir Tomas Lukaševičius.
– Kaip šiandien atrodo aktoriaus gyvenimas? Paskaitome spaudą, socialinius tinklus – atrodo, aktoriaus duona visada asocijuojasi su tuo, kad sunku, nėra darbo, mažas atlygis. Kaip yra iš tikrųjų?
– Sunku kalbėti, nes galbūt labiau atstovauju kitai pusei. Nepriklausau jokiam teatrui kaip etatinis aktorius. Etatinių situacija kitokia – jie įpareigoti dirbti tą darbą už labai mažą atlyginimą, kartais priversti lakstyti į šonus, kad galėtų pragyventi.
Man scena, ką bevaidintum, yra šiek tiek sakrali vieta.
Kitaip su aktoriais, kurie yra laisvai samdomi, dirba su autorinėmis sutartimis, užsiima individualia veikla. Darbo yra – teatras, įgarsinimai, filmavimai serialuose, renginių vedimas. Jeigu aktorius gali ir nori tai daryti, jis tikrai gali mėgautis savo profesija ir normaliai pragyventi.
Tie, kurie yra atsidavę tik teatrui, rimtajam žanrui, dramai, nenori savęs blaškyti vienur ar kitur – jiems tikrai sunkiau, nes valstybiniuose teatruose atlyginimai tikrai labai maži.
Neįsivaizduoju, kaip būtų pasisukęs mano kelias, jeigu ne kolegos ar geri draugai, parekomendavę vienur ar kitur pakeisti vieną ar kitą aktorių.
– Kaip galvoji, kas tave lydi – sėkmė, talentas ar tai didelis darbas?
– Dirbu, ir jeigu dirbu, atsiduodu 100 proc., kaip ir visi. Galbūt rezultatas ne visada išeina geras, bet mano atveju – šiek tiek ir sėkmės. Neįsivaizduoju, kaip būtų pasisukęs mano kelias, jeigu ne kolegos ar geri draugai, parekomendavę vienur ar kitur pakeisti vieną ar kitą aktorių.
– Kai kalbėjomės su Audriumi Bružu, jis sakė, kad toks dalykas, kaip sėkmė, neegzistuoja – sėkmė yra kažko pasekmė, sunkaus darbo vaisius.
– Turbūt. Arba karmos taškų – aš tuo tikiu: jeigu padarau kažką gero, man tai grįš su kaupu, o jeigu padarau kažką blogo, turbūt irgi.
– Ar tu darai ką nors blogo?
– Būna, nesu aš toks jau geras. Kartais gali įžeisti žmogų netyčia. Bet, žinoma, specialiai kažkam nekenkiu. Mano šūkis – nesielk su kitais žmonėmis taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi.
Teatrą mačiau šiek tiek nuobodoką. Mačiau kai kuriuos spektaklius ir galvojau: nejaugi ir man reikės tokiame teatre vaidinti?
– Artėja rugsėjis, daug jaunų žmonių įžengs į Teatro akademiją. Kaip manai, ar jaunimas supranta, kur eina?
– Tikiu, kad jų galvose yra visko, vieni supranta, kiti ne. Būdamas pirmame kurse visai kitaip galvojau apie teatrą.
Tiesą pasakius, teatrą mačiau šiek tiek nuobodoką. Mačiau kai kuriuos spektaklius ir galvojau: nejaugi ir man reikės tokiame teatre vaidinti? Bet dar mokyklos metais pamačiau Cholinos šokio teatrą.
Ir tikrai nepamiršiu, kai pirmą kartą pamačiau Koršunovo spektaklį žiauriu pavadinimu „Shopping and Fucking“. Man atvipo žabtas – žiūrėjau į aktorius, tematiką, galvojau: oho, nejaugi taip bus galima vaidinti teatre? Labai džiaugiausi, kad yra toks [man] artimesnis teatras, ne tik su pastatytais balsais.
– Kas tau yra didžioji teatro scena ir palaima?
– Man scena, ką bevaidintum, yra šiek tiek sakrali vieta. Dar studijų metais eidavome į sceną tik nusimovę batus arba su personažų batais. Jeigu ta erdvė yra skirta kitam gyvenimui, man ji sakrali.
Anksčiau atrodydavo – kažkoks keistas teatras. O šiais laikais yra visokiausių teatro formų.
– Sklando visokių mitų, kokių ritualų turi vienos ar kitos veiklos žmonės. Ar yra ritualų, ką tu darai prieš spektaklį?
– Kiekvienas turi įvairių ritualų. Dažniausiai tai persižegnojimas. Aš tai darau, ypač prieš premjerinius spektaklius. Apsikabinimai, spyris į minkštą vietą, suplojimai rankomis – kai kurie spektakliai tai išlaiko. „Domino teatro“ spektaklis „Striptizo ereliai“ jau [rodomas] 10 metų. Dar nė karto nebuvome išdavę ritualo – visi prieš spektaklį apsikabiname.
– Ar daug kartų būnant scenoje yra nutikęs vadinamasis „baltas lapas“ – neatsimeni teksto, pamiršti, kur turi eiti, ką daryti?
– Oi... Anksčiau labai juokiausi iš savo kolegų, kuriems taip nutikdavo. Turiu pripažinti, kad dabar ir man taip nutinka. Nežinau, ar su amžiumi, ar galybe informacijos galvoje. Ieškai teksto ir galvoji, kas dabar turi būti – atrodo amžinybė.
– Bet, pavyzdžiui, režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ aktorius Marius Repšys tam tikrose vietose turi improvizuoti.
– Mes irgi turime tokį spektaklį – „Žirklės“. Ten nuo pusės spektaklio yra interaktyvus bendravimas su publika. Yra kertiniai taškai, bet labai daug netikėtumų ir improvizacijos. Mums žavu. Anksčiau atrodydavo – kažkoks keistas teatras. O šiais laikais yra visokiausių teatro formų, mums tai patinka, kiekvieną kartą – vis kitaip.
Visas pokalbis – laidos įraše (nuo 3.58 min.).
Parengė Indrė Česnauskaitė.
