Veidai

2019.08.27 07:23

Audrius Bružas stengiasi ne užprogramuoti sūnų, o būti jam pavyzdžiu

LRT RADIJO laida „Vasaros popietė“, LRT.lt2019.08.27 07:23
Vasaros popietė. Audrius Bružas: bandau išsivalyti nuo dulkių ir formuoti įpročius savyje, o ne kaskart galvoti, kaip pasakyti kiekvieną žodį

„Mano tikslas – ne užgožti savimi, o kad jis peraugtų, dvasiškai nužudytų savyje tėvą ir taptų stipresnis“, – taip apie savo sūnų LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ kalba aktorius, laidų vedėjas, režisierius Audrius Bružas. Nors augindamas sūnų jaučia didelę atsakomybę, A. Bružas stengiasi formuotis tam tikrus įpročius, o ne kaskart galvoti, ką gali sakyti, o ko – ne.

A. Bružą kalbina LRT RADIJO laidos „Vasaros popietė“ vedėjai Ugnė Galadauskaitė ir Tomas Lukaševičius.

– Ar dažnai tenka gyvenime užsidėti kaukę?

– Priklauso nuo to, kam ta kaukė naudojama. Visi naudojame kaukes. Turėdami įgūdžių, patirčių vienoje ar kitoje situacijoje žinome – būnant su linksma kauke galbūt visiems bus linksma, būdamas su grėsminga kauke galbūt ką nors išgąsdinsiu.

Galbūt mano tikslas būtų bendrauti su žmonėmis atvirai – iš širdies į širdį, atviromis mintimis, kokios jos bebūtų. Galiu dalytis savo patirtimi, jūs – savo. Tada kažin, ar kaukė reikalinga. Tai priedanga.

– Galbūt dėl to aktoriai labiau geba atpažinti žmones su kaukėmis?

– Priklauso nuo žmogaus, bet faktas – aktoriai gana jautrūs, jie tokie turi būti. Geras universalus aktorius turi pažinti visą amplitudę emocijų, būti empatiškas.

Kai pradedi matyti tą nedidelį žmogų samprotaujantį, atsiranda didelė atsakomybė. Jis kaip įrašų dėžė, diktofonas, į kurį įsirašo tai, ką tu kalbi.

– Nusiimkime kaukes ir keliaukime į šalis, iš kurių paskiausiai grįžote į Lietuvą. Kuri šalis buvo paskiausia?

– Norvegija. Į ją keliavau su kemperiu, su sūnumi. Kai daugiau laiko praleidi kartu, supranti, kad su savo vaikais praleidžiame labai mažai laiko. Buvo labai prasminga, dvasiškai turininga mano, kaip tėvo, kelionė su sūnumi.

Kai pradedi matyti tą nedidelį žmogų samprotaujantį, atsiranda didelė atsakomybė. Jis kaip įrašų dėžė, diktofonas, į kurį įsirašo tai, ką tu kalbi. Jis kalba tavo tekstais, atsiranda vertybės pagal tai, kokios tavo vertybės.

Kai artėju link 40-mečio, atsiranda ir profesinė atsakomybė. Kodėl tu kuri ir ką tai duoda žmonėms? Bet kada gali mirti – rytoj ar poryt. Klausimas – ką tu palikai, ką pagerinai? Man tai labai svarbu.

Galvodamas apie savo vertybes bandau išsivalyti nuo dulkių ir formuoti tam tikrus įpročius, o ne kas kartą galvoti, kaip turiu pasakyti kiekvieną žodį.

– Esate pagalvojęs, gal reikėjo kažko nepasakyti prie sūnaus ar kad kažką ne taip pasakiau?

– Galvodamas apie save ir savo vertybes bandau kiek įmanoma labiau išsivalyti nuo dulkių ir formuoti savyje tam tikrus įpročius, o ne kas kartą galvoti, kaip turiu pasakyti kiekvieną žodį.

Mes labai skirtingi. Mano tikslas – ne užgožti savimi, o kad jis peraugtų, dvasiškai nužudytų savyje tėvą ir taptų stipresnis.

– O jeigu kalbėtume apie kurtus personažus? Nebūna taip, kad sūnus sako – ką čia bandei parodyti?

– Sūnui sakydavau: einu į darbelį. Kai žmogus eina statyti namą, kepti pyragą, dalyvauti teisminiuose procesuose – labai konkretu. O kai eini kurti skirtingų personažų, kartais pagalvoji: tau beveik 40 metų, šneki kažką, išsidirbinėji...

Bet kartais pasižiūriu į save iš šalies – žaisminga, įdomu, juokinga. Manau, sūnus pats suaugs – negaliu jo suprogramuoti. Galiu tik daryti kokią nors įtaką savo pavyzdžiu.

– Turite didelę aistrą kelionėms. Esate aplankęs ir egzotiškų kraštų. Kas paliko didžiausią įspūdį?

– Didelį įspūdį paliko Madagaskaras. Teko ten keliauti 20 dienų, aplankyti nemažai vietų. Baobabų alėjos, lemūrai, kita egzotinė aplinka – tai išskirtinė sala savo fauna, flora, vaizdais.

Dažnai gyvenimą stebime per technologinius įrenginius. Man patinka stebėti tiesiogiai savo akimis, neskubėti.

Pragyvenimas ten sudėtingokas, iš 25 mln. žmonių 70 proc. gyvena žemiau skurdo ribos. Manęs tai nežavi – buvimas tarp tokių žmonių man nesuteikia savivertės, kažkieno bėdoje nesijaučiu stiprus. Man nepriteklius sukelia blogas emocijas.

– Gamta – tai, kuo labiausiai domitės? Ar miesto turizmas irgi įdomus?

– Įdomus ir miesto turizmas, bet gamta harmonizuoja. Man patinka leisti laiką ten, kur nėra šurmulio, dulkių, kartais – vizualinės eklektikos. Gamta, jeigu nesunaikinta žmonijos, suteikia harmonijos pojūtį.

– Turite tris dalykus, ką pirmiausia padarote atvykęs į nepažįstamą šalį?

– Pirmiausia aš kvėpuoju ir bandau stebėti šalį ne per telefono ekraną, selfius. Dažnai gyvenimą stebime per technologinius įrenginius. Man patinka stebėti tiesiogiai savo akimis, neskubėti.

Visas pokalbis – laidos įraše (nuo 4.04 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.