Veidai

2019.08.16 06:44

Optimizo geną radusi Lavija Šurnaitė: mano dienos nėra nesibaigiantis linksmybių atrakcionas

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.08.16 06:44

„Manęs neaplenkia išgyvenimai, sunkumai ir kitos nelengvos patirtys, bet juk keliesi ir eini“, – portalui LRT.lt sako rašytoja ir laidų vedėja Lavija Šurnaitė. Ji pripažįsta, kad optimizmas jai nebuvo savaime suprantamas, tad leidosi į optimizmo geno paieškas ir išmoko susidraugauti su savimi.

– Jau nuo rudens sveikinsitės su LRT TELEVIZIJOS žiūrovais, kartu su Algiu Ramanausku vesite laidą „Visi kalba“. Su juo darbavotės ir praėjusiame televizijos sezone projekte „Aš – laidos vedėjas“. Lengvai surandate bendrą kalbą?

– Pripažinkim, kol nesusipažįsti, per atstumą Algis atrodo grėsmingai – aukšto stoto, rimtu iš padilbų žvilgsniu, drąsiai ir kategoriškai reiškiantis savo nuomonę... Bet tai tik per atstumą.

Pradėjus bendrauti paaiškėja, kad jis malonus, mandagus ir atviras žmogus. Mes iškart radome bendrą kalbą, atradome nemažai žmogiškų panašumų, kurių nedemonstruoji į kairę ir dešinę. Ypač bendradarbiauti padeda abipusė pagarba.

Nuoširdžiai kratausi etikečių, tiek kalbėdama apie save, tiek apie kitus.

– O apie ką pati labiausiai mėgstate šnekučiuotis su draugėmis? Aptarinėjate aktualius visuomenės įvykius, pavyzdžiui, kodėl šalies atlikėjas nepateko į „Euroviziją“, kaip atrodė prezidento inauguracijos priėmimo svečiai ar kodėl rinkimų nelaimėjo Ingrida Šimonytė?

– Žinoma, visuomenėje eskaluojamos temos užkabina ir mane bei žmones, su kuriais bendrauju. Kartais temas renkamės patys sąmoningai, o kartais ir nepastebim, kaip pačios temos pasirenka mus.

Atrodo, kodėl kalbame apie vienus ar kitus dalykus? Reaguoti į aplink tave vykstančius įvykius yra prigimtinis dalykas.

Dažnas galvoje yra susikūręs visai ne tokį savo psichologinį portretą, koks jis yra iš tikrųjų.

– Populiariausių bibliotekose autorių ir knygų praėjusiais metais reitinguose – jūsų knygos „Optimizmo genas“ ir „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“, tapusios skaitomiausiomis mokslinės ir populiariosios dalykinės literatūros knygomis. Kodėl, jūsų manymu, jos iki šiol tokios populiarios?

– Manau, mano knygos populiarios ir tapo bestseleriais, nes jose gvildenu kiekvienai moteriai (neretai ir vyrui) aktualius dalykus.

Visos mes esame drėbtos iš to paties molio, nepaisant mūsų amžiaus skirtumo, socialinio statuso, profesijos ar išvaizdos.

Mums rūpi susidraugauti su savimi plačiausiais aspektais – nuo išorinių dalykų iki sielos gelmių.

Tas menamas romanas su savimi reikalingas tam, kad pavyktų kuo harmoningiau gyventi.

– Kokie išgyvenimai ir patirtys paskatino jus ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos aptariate savo knygose? Kada ir kodėl ėmėte ieškoti optimizmo geno savyje?

– Optimizmo geno ieškoti savyje pradėjau, nes optimizmas man nėra savaime suprantamas dalykas. Mano dienos nėra nesibaigiantis linksmybių atrakcionas, kuriame nuolat sukasi grojanti karuselė ir parduodami saldainiai. Manęs neaplenkia išgyvenimai, sunkumai ir kitos nelengvos patirtys, bet juk keliesi ir eini.

– Atrodo, kad nuolat esame nepatenkinti, norime būti lieknesni, gražesni, vairuoti vis geresnį automobilį ar gyventi didesniame name. Ir dažnai apie tą nepasitenkinimą kalbama kaip apie tam tikrą trūkumą, bet ar tikrai tai trūkumas? Gal tai variklis, skatinantis siekti daugiau?

– Mes esame įpratę nuolat prašyti ir norėti daugiau, o ne džiaugtis ir dėkoti už tai, ką turime ir kas esame. Koncentruojamės į tai, kaip gauti daugiau – tiek materialių, tiek emocinių dalykų, nes vis atrodo negana.

Yra net toks anekdotas, kad danguje yra du kambariai: ant vieno durų užrašyta „Prašymai“, ant kito – „Padėkos“. Pravėrus pirmąsias – kambarys tirštas nuo plušančių angelų, kurie skrebena, nespėja užrašinėti plūstančių žmonių prašymų. Pravėrus antrąsias – ramiai sėdi du angeliukai su plonyčiais bloknotais, retkarčiais kažką juose pažymėdami.

Kasdien mokausi gyventi taip, kad tiems dviem tektų šiek tiek daugiau darbo. Nors prisipažinsiu, nelengva keisti savo mąstymą, požiūrio kampą. Bet labai verta.

Visos mes esam drėbtos iš to paties molio, nepaisant mūsų amžiaus skirtumo, socialinio statuso, profesijos ar išvaizdos.

– Ar pavadintumėte save perfekcioniste, ar maksimaliste?

– Nuoširdžiai kratausi etikečių, tiek kalbėdama apie save, tiek apie kitus. Todėl nesėdžiu ir nesvarstau, į kokius gi šablonus save įsprausti: maksimalistė, perfekcionistė, tinginė ar dar kas nors.

– Esate sakiusi, kad vienintelis įmanomas romanas, kuris truktų visą gyvenimą, yra su pačia savimi. Ar tam, kad tas romanas tęstųsi, nereikia būti šiek tiek egoistiškai? Galbūt stokojame šios savybės, todėl taip dažnai apie save ir nepagalvojame?

– Posakį apie romaną su savimi pasiskolinau iš rašytojo Oscaro Wilde`o. Mums trūksta ne egoizmo, o meilės sau. Mums neretai sunku priimti ne tik savo išvaizdą, bet ir emocijas, pažinti save, kas esame iš tikrųjų. Pasirodo, dažnas galvoje yra susikūręs visai ne tokį savo psichologinį portretą, koks jis yra iš tikrųjų.

Ir kai vidinė branda ar aplink vykstantys įvykiai pradeda nuo mūsų nulupinėti visus tuos sluoksnius, kuriuos laikėme savo būdo savybėmis, labiausiai išsigąsta visai ne aplinkiniai, o mes patys. O čia ir ateina momentas pamilti save tokį, „nuogesnį“ nei anksčiau. Pasidaro baisu ir nelengva.

Tada tampa viskas nemiela aplinkui – nuo žmonių iki darbų. Tam ir reikalingas tas menamas romanas su savimi, kad pavyktų kuo harmoningiau tiesiog gyventi.

– Kaip jūs įkraunate baterijas ir vėl įgaunate jėgų?

– Poilsis man yra paprasti, nieko nekainuojantys dalykai – gamta, grynas oras, pasivaikščiojimai, pabuvimas vienai arba su man mielais žmonėmis.

Taip pat skaitykite