Veidai

2019.08.21 06:51

Fotografė Žaneta Paunksnė: noriu ne šokti į aukštį, o galvoti apie dabartinės veiklos gilumą

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.08.21 06:51

„Nuėjusi tikrai nelengvą kelią ir pasiekusi vieną iš savo viršūnių, supratau, kad galiu daryti ir pasiekti bet ką“, – portalui LRT.lt sako Žaneta Paunksnė, prieš penketą metų akademikės karjerą iškeitusi į širdžiai mielesnę veiklą – fotografiją. Dabar didžiausias iššūkis penkis vaikus auginančiai kūrėjai – kaip surasti laiko sau.

– Esate socialinių mokslų daktarė, dėstėte universitete, kaip nutiko, kad prieš penkerius metus nusprendėte pakeisti karjeros kelią ir tapote fotografe? Veikiausiai reikėjo ir ryžto, ir drąsos...

– Iš viso dvylika metų studijavau, siekiau mokslininkės ir dėstytojos karjeros, ėjau labai sunkiu keliu link galutinio tikslo – darbo universitete. Nors dėstymas man labai miela veikla, nuėjusi tikrai nelengvą kelią ir pasiekusi vieną iš savo viršūnių, aš supratau, kad galiu daryti ir pasiekti bet ką bei rinktis darbą, dar artimesnį širdžiai.

Taigi nusprendžiau, kad vienas mano gyvenimo etapas baigėsi ir reikia bandyti kažką kito. Nors prieš tai nemaniau, kad galima savo hobį paversti darbu ir dar iš to uždirbti, apsistojau prie fotografijos, kuri nuo jaunystės buvo mano hobis ir užimdavo visą laisvą laiką. Ėmiausi verslo, finansinių įsipareigojimų, kad pasiūlyčiau rinkai savo, kaip fotografės, paslaugą. Ir manau, kad man gerai sekasi.

– Ar iš pradžių tas pokytis buvo sunkus? Juk ir klientai kažkaip turėjo jus atrasti.

– Dvylika metų studijavau ir gilinausi į rinkodaros, vartotojų elgsenos subtilybes, turiu žinių ir nuojautą, todėl labai sunku nebuvo. Galbūt teko daugiau pasidomėti kai kuriais smulkiojo verslo niuansais, bet viskas ėjosi ganėtinai sklandžiai ir gana sparčiai įsitvirtinau.

Vis dėlto jausmas, kad sieji savo darbą su pomėgiu, – labai geras, būna, kad pavargstu nuo verslo, administracinės pusės, bet fotografija man vis dar yra poilsis, o tai labai džiugina.

Dažnai girdžiu, kad moterys įsisuka į buitį, taisyklių laikymąsi, aš esu laisvesnė, liberalesnė.

– Tačiau kai poilsis tampa darbu, atsiranda rizika tapti darboholiku...

– Aš tokia ir esu. Aplinkiniai žino, kad nuolat dirbu. Po penkerių metų darbo studijoje mano kito penkmečio planas ir iššūkis – išmokti skirti laiko poilsiui ir sau.

Pamenu, kai fotografija buvo mano hobis, jai skirdavau visus laisvadienius ir vakarus. Šis įprotis išliko iki šiol. Nors kurdama ilsiuosi, kai su įsipareigojimais prasideda žvilgčiojimas į kalendorių, jis užsipildo ir nebelieka laiko kitoms veikloms.

– Vis dėlto veikiausiai kartais tenka – turite didelę šeimą...

– Užauginome ir dar auginame penkis vaikus. Mano vyriausias sūnus ir dvi šaunios vyro dukros jau suaugę, o namuose – du bendri paaugliai, kuriems jau penkiolika ir septyniolika metų. Taigi stabtelėti tenka. Nemažai laiko skiriu šeimai, mes kartu keliaujame, kažką drauge veikiame, tačiau darbas vis tiek užima didelę dalį laiko.

Žinoma, tada nelieka laiko sau, laiko pabūti vienai ar paskaityti knygą, susitikti su draugėmis. Net asmeniniai pasilepinimai, rodos, tampa trukdžiais kalendoriuje. Ir kai reikia kažką iš darbotvarkės išbraukti, dažniausiai tai būna mano asmeniniai reikalai, kuriuos paaukoju dėl kokio nors darbo.

– Tačiau net ir psichologai šiais laikais pataria išmokti nieko neveikti. Bėda ta, kad daugelį nieko neveikiant graužia sąžinė...

– Aš turiu savotišką gelbėjimosi ratą – Vipassanos meditaciją. Tai tokia praktika, kuri labai stipriai nuramina, subalansuoja ir leidžia palaikyti tokį didelį tempą. Jei ne ji, tikriausiai savo veiklą jau būčiau metusi. Kadangi kasdien medituoju, tai padeda, esu produktyvesnė, ramesnė ir nepalūžtu.

Kiekvienas papildomas portretas tik sumažina prieš tai buvusio vertę.

– Nemažai keliaujate. Galbūt ir tai puiki išeitis, būdas atitrūkti nuo darbo – išvykstate už daugybės kilometrų ir negalite užsukti į savo studiją.

– Keliauju, bet nebe tiek daug, kiek anksčiau. Žinoma, turime tradicines šeimos keliones, netikėtai atsirandančias galimybes, būna ir išvykos su draugėmis. Tai labai smagu, tačiau savęs nepavadinčiau kelionių kolekcioniere. Buvo etapas, kai nemažai pakeliavome, buvo ir itin egzotinių kraštų, ir unikalių gamtos objektų, skirtingų kultūrų. Tačiau, kaip ir sakiau, kelionės nebėra pagrindinis potyrių šaltinis.

– Galbūt tiek šalių aplankėte, tiek visko pamatėte, kad jus tiesiog sunku nustebinti?

– Nesunku! Šiemet pirmąkart nuvažiavau į Veneciją ir mane pribloškė toks įdomus miesto formatas, jo unikalumas. Taigi nustebinti nesunku, tik prioritetai kiti. Dabar dažniau važinėju į įvairius mokymus, fotografijos dirbtuves. Šiemet vykstu į konferenciją JAV, kur mano mėgstami fotografai Peteris Lindberghas, Markas Seligeris skaitys paskaitas. Nekantrauju.

– Vis paminite fotografiją, o ar nieko nepasiilgstate iš ankstesnių laikų, kai dar neturėjote savo studijos?

– Labai pasiilgstu studentų ir dėstymo. Tikriausiai man labai patinka dalytis. Paskaitos, bendravimas su studentais, jų darbų kuravimas man būdavo tikra atgaiva.

Kadangi kasdien medituoju, tai padeda, esu produktyvesnė, ramesnė ir nepalūžtu.

– Atrodo, kad nuolat keliate sau iššūkius, o jų pasiekusi galvojate apie naujus. Tiesa?

– Tikiu, kad visi randame kažką, kas paskatina mūsų asmenybės augimą, tobulėjimą. Turbūt kažkuriame etape man reikėjo drastiškesnių iššūkių, dabar man labiau reikia tam tikro gylio ir turinio. Galbūt ir tai iššūkis. Tačiau kai esi penkių vaikų šeimos mama, kai turi asmeninį gyvenimą, tu balansuoji.

Kai jau keičiasi vaikų amžius, ateina kitoks etapas. Galbūt atrasiu tą asmeninio laiko ir darbo pusiausvyrą ir daugiau laiko skirsiu sau asmeniškai, bet dabar noriu ne šokti į aukštį, o galvoti apie dabartinės veiklos kokybę, gilumą.

– Yra moterų, kurios turėdamos vieną vaiką sako, kad joms daugiau niekam neužtenka laiko. Jūs turite penkis vaikus, savą verslą ir, nors stengiatės atrasti tą pusiausvyrą, rodos, suspėjate visur. Galbūt viskas dažniau yra požiūrio reikalas?

– Turiu gerą sutuoktinį, puikų partnerį. Kai reikia, jis viską paima ant savo pečių, kai reikia, aš perimu. Labai padeda mano mama. Žinoma, viskas yra požiūrio klausimas. Dažnai girdžiu, kad moterys įsisuka į buitį, taisyklių laikymąsi, aš esu laisvesnė, liberalesnė.

Daugiau mano šeimos laiko užima pokalbiai su vaikais ir tam tikri dvasiniai dalykai, sprendimai. Man norisi, kad vaikai būtų psichologiškai tvirtesni, o į buitį žiūriu labai paprastai. Kadangi jauniausiai mūsų atžalai jau penkiolika, mes su vyru vis dažniau liekame dviese. Tai jau savotiškas pokytis. Beliko man atrasti pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Nors ką gali žinoti, galbūt tik dar labiau panirsiu į darbus. (Juokiasi.)

Kai reikia kažką iš darbotvarkės išbraukti, dažniausiai tai būna mano asmeniniai reikalai, kuriuos paaukoju dėl kokio nors darbo.

– Sugrįžtant prie fotografijos, dažniausiai jūsų objektas – moteris, kodėl?

– Iš pradžių, norėdama paeksperimentuoti, ką nors pabandyti, fotografuodavau drauges. Dažnai ir pati pagalvodavau, kaip būtų smagu, jei mane kas nors taip fotografuotų, galėčiau persirengti, pakeisti įvaizdį. Įkūrusi portretų studiją, pradėjau daugiau domėtis tuo, kas tai yra, kokios tendencijos vyrauja šioje srityje.

Pastebėjau, kad fotografijos paslaugų siūloma daug, tačiau nėra akcentuojama aplinkos, privatumo, saugios oazės, kur galėtum ateiti, atsipalaiduoti, paeksperimentuoti ir gauti paslaugą nuo A iki Ž, aspektas.

Žinoma, tarp mano klientų yra ir šeimų, ir vyrų, bet visada norėjau prisikviesti moterį ir parodyti jai, kokia ji graži. Juk moteriai susitaikymo su savo išvaizda ir jos suvokimo klausimas aktualesnis nei vyrui.

– Išties, jos visuomet labai griežtai vertina savo trūkumus...

– O taip, vidinis kritikas situaciją tik pablogina. Aš matau jas gražesnes, nei jos pačios mato save, tad fotografuodama siekiu parodyti, kokios iš tiesų jos nuostabios, noriu parodyti, kad taip, kaip yra, – yra gražu, harmoninga ir dalykai, kurie kliūva, yra privalumas, o ne trūkumas. Unikalumas ir yra grožis, čia standartų nėra.

Taip aš žiūriu į moteris, taip aš komunikuoju su jomis ir neretai tai padeda joms pačioms į save pažiūrėti ne taip kritiškai, atsiskleisti. Tik tos akimirkos reikia sulaukti, kantriai išbūti. Norint padaryti gerą portretą reikia ir kantrybės, ir šiek tiek psichologijos.

Po penkerių metų darbo studijoje mano kito penkmečio planas ir iššūkis – išmokti skirti laiko poilsiui ir sau.

– Stilistės pasakoja, kad moterys spintą tvarkytis sumano po tam tikro gyvenimo lūžio. Panašių istorijų papasakoja ir kirpėjos ar kosmetologės. Galbūt ir į portretų studiją moterys ateina vykstant tam tikriems pokyčiams?

– Labai dažnai pas mane užsuka moterys, kurioms per trisdešimt, per keturiasdešimt. Tikriausiai natūralu, kad tokiame amžiuje būna tam tikrų asmeninių ar profesinių atradimų, užauga vaikai ir pan. Neretai būna, kad moterys dovanoja portretą sau, ir tai labai smagu.

Manau, kad kai kurie tų portretų netinkami feisbukui, nes yra labai nuoširdūs, tokie, kokių galbūt net nereikia rodyti viešai. Pastebiu amžiaus momentą. Puikiai žinau, kaip jos jaučiasi, kai užaugina vaikus, kai sulaukia keturiasdešimties ir gyvenime vyksta tam tikri pokyčiai. Žinau, ko jos gali norėti. Galbūt todėl traukiu tokias moteris.

Nusprendžiau, kad vienas mano gyvenimo etapas baigėsi ir reikia bandyti kažką kito.

– Kai fotografuoja kiekvienas telefonas, o socialiniuose tinkluose pasirodo daugybė nuotraukų, jos nebeatrodo tokios vertingos kaip tada, kai žmonės fotografuodavo juostiniais fotoaparatais ir skaičiuodavo bei vertindavo kiekvieną kadrą. Kaip suteikti tai nuotraukai ypatingą vertę?

– Sutinku, dabar fotografija prieinama kiekvienam ir fiksuojame viską, kai tik netingime. Galbūt mano filosofija ir idėja tokia, kad tai, ką fotografuoju, nėra vien tik kadras. Noriu suteikti tam tikrą patirtį, kad tai portretui suteiktų turinį. Be to, tam, kad atsirastų portretas, aš įdedu daug emocinių ir techninių pastangų, laiko. Tai ne atsitiktinė akimirka, o kūrybos vaisius.

Todėl moterims visada sakau, kad nenorėtų daugybės nuotraukų. Turėkite kelis portretus, kurie bus vertingi prisiminimai. Kiekvienas papildomas portretas tik sumažina prieš tai buvusio vertę.

Beje, tik atrodo, kad fotografija neturi vertės, nes kiekvienas gali fotografuoti telefonu. Fotografija reikalauja didžiulių investicijų, susidedančių iš įsigytos technikos, įdėto laiko, žinių, patirties, bendravimo su klientu, dėmesio, fotografavimo, nuotraukų apdorojimo ir daugybės kitų dalykų. Prieš paspaudžiant mygtuką, reikia nemažai nuveikti.

Taip pat skaitykite