Pirmąsias taupymo pamokas ekonomistė Rūta Vainienė gavo dar vaikystėje. Kad pinigų daugėtų, ji ragina apie juos ne tik daugiau kalbėti, bet ir juos skaičiuoti. Be to, anot lektorės ir publicistės, ekonomiką skatina ne vartojimas, o buvimas taupiam: „Tada ištekliai panaudojami ten, kur labiausiai apsimoka.“
R. Vainienė sako nuolat sulaukianti tokių klausimų, kaip: kodėl viskas taip brangu, kodėl tiek mažai uždirbame, kaip susitaupyti, kur investuoti, jeigu negauname labai didelių pajamų?
„Tai dažniausi klausimai, bet ir sunkiausi. Taupymas, manau, kaip gyvenimo būdas, turėtų būti lyg genas kiekviename žmoguje. Kam pirkti brangiai, jeigu gali įsigyti pigiau? Žmonės tai daro dėl skirtingų priežasčių. Vieni nori turėti finansinį rezervą, kiti – visai kitais sumetimais, jiems rūpi ekologija. Tai šio laikmečio mada“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ mintimis dalijasi pašnekovė.
Tai, pasak jos, ekonomikos širdis – ne besaikis vartojimas, bet ko nors nesuvartojimas iš ribotų išteklių, atidėjimas kitai dienai ar investavimas.
„Jeigu mūsų elgesys būtų toks, kad pareiname namo ir ištuštiname visas savo spinteles, kitą dieną vėl turėtume pradėti nuo nulio. Būtent dėl taupaus, ekonomiško elgesio atsiranda ekonomikos augimas. Ne dėl to, kad daugiau suvartojame, o dėl to, kad ko nors nesuvartojame“, – aiškina R. Vainienė.
Ribą turi brėžti dirbtinai: vaikui gali duoti viską, ko jis pageidauja, bet turi tai stabdyti. Ne vaiką – save.
Tad buvimas taupiam ar netgi šykščiam ekonominiu požiūriu – vertybė: „Jūs ne stabdote ekonomikos augimą, o prie to prisidedate todėl, kad tada ištekliai panaudojami ten, kur labiausiai apsimoka.“
Paklausta, kaip išmokyti vaikus, jog pinigai ant medžių neauga, R. Vainienė teigia, jog būtina pirmiausia nubrėžti ribas tėvams, norintiems vaikus aprūpinti viskuo, kuo įmanoma.
„Turi laikytis savotiškos bado dietos. Ribą turi brėžti dirbtinai: vaikui gali duoti viską, ko jis pageidauja, prašo, bet turi tai stabdyti. Ne vaiką – save“, – kalba laidos viešnia.
Taupyti išmokė nelengva vaikystė
Pati R. Vainienė tikina esanti taupi ir nieko ypatingo dėl to nedaranti – visų pirma, tiesiog stengiasi neprisipirkti visokiausių niekų.
„Kai keliaujame su draugėmis, aš būnu ta finansininkė, kuri joms neleidžia išleisti pinigų tam, kas, man atrodo, per brangiai kainuoja“, – teigia ekonomistė.
Tačiau su šiais dalykais R. Vainienei teko susidurti dar labai anksti – moteris atskleidžia, jog jos vaikystė nebuvo lengva, ir taupiai teko tapti dėl nepritekliaus.
„Istorija liūdnoka. Mano vaikystė buvo sudėtinga. Mamytė mirė labai anksti, paskui gyvenau viena. Pajamų nebuvo, reikėjo viską skaičiuoti, ogi visko norėjosi. Mokykloje pietums skirtų pinigų neišleidi, bet nueini į kiną. Ne taip žmogus turėtų išsiugdyti taupumą“, – atvirauja moteris.
Tačiau dabar ji sako nebijanti likti be pinigų – negalėdama įsigyti, pavyzdžiui, papuošalų, tikrai galėtų be jų gyventi. Anot ekonomistės, tai ypač svarbu suprasti ir įmonėms.
Svarbu iš karto daikto nepirkti. Didžiausias išlaidavimas, kai perki spontaniškai, kaip kad alkanas žmogus eina į parduotuvę.
„Jeigu įmonė yra situacijoje, kai reikia labai susispausti, ir paskui vėl ateina pakilimas, ji jaučiasi ramiau, nes žino, kad, kai bus kita krizė, galės greičiau prisitaikyti“, – sako pašnekovė.
Ir Lietuvai jau niekas nebebaisu – kaip sako R. Vainienė, po 2008–2011 m. krizės geriau pasiruošę ir gyventojai, ir valdžia.
Laidos viešnia savo laisvalaikį mėgsta leisti aktyviai, keliauti, tačiau dalykų, kuriems visai nebūtų gaila pinigų, pasak pašnekovės, nėra. Moteris teigia puikiai suprantanti, kokia kaina jau yra per didelė, ir neleidžianti sau išlaidauti. Tačiau neslepia, kad paslydimų būna, nors kokios nors manijos, pavyzdžiui, pirkti batelius, ir neturi.
„Būna, kai nusiperku kažką per brangiai. Svarbu iš karto daikto nepirkti, palaukti, pernakvoti su ta mintimi ir kitą dieną viskas atrodys kitaip. Galbūt ir nebelabai reikia, galbūt yra kitų prioritetų. Ko gero, didžiausias išlaidavimas, kai perki spontaniškai, kaip kad alkanas žmogus eina į parduotuvę“, – teigia ekonomistė.
Paprašė paslaugėlės? Pasakykite, kiek ji kainuoja
R. Vainienė įsitikinusi – laimė slypi tikrai ne piniguose: „Yra daugybė pavyzdžių, kai labai turtingi žmonės būna ir labai nelaimingi, išvargę, išsekinti konkurencijos ir darbo krūvių. Aplinkoje matau pavyzdžių, kai žmonės turi nedaug, bet jaučiasi labai gerai, komfortiškai. Laimė yra tavo lūkestis minus realios galimybės.“
Tačiau apie ateitį galvoti reikia – ir tai reikia pradėti daryti tada, kai pradedi dirbti. Pavyzdžiui, apie pensiją.
Jeigu kas paprašo paslaugėlės, pasakykite, kiek tai kainuoja. Tada nutilkite ir stebėkite reakciją. Bus tokių, kurie sakys, kad plėšikauji.
„Galvoti apie tai reikia, bet tai nereiškia, kad yra tik vienas būdas pasirūpinti savo senatve. Dirbti ilgiau irgi yra planas. Jeigu sveikata leidžia, dirbti vyresniame amžiuje net rekomenduojama. Galbūt investuoti – svarbu pinigus įdarbinti. Arba juos „sudaiktinti“ daiktuose, kurie nepraranda vertės“, – teigia pašnekovė.
Lietuviai apie pinigus kalba nedrąsiai net savo šeimose – tai, pasak R. Vainienės, savotiškas nepilnavertiškumo kompleksas: mes už savo darbą neišdrįstame paprašyti adekvataus atlygio, nes kažkodėl nesijaučiame esantys jo verti. Tačiau ekonomistė ragina treniruotis ir bandyti.
„Jeigu kas nors paprašo nemokamos paslaugėlės ar ko nors kito, pasakyti, kiek tai kainuoja. Tada nutilti ir stebėti žmogaus reakciją. Bus tokių, kurie sakys, kad plėšikauji. Bet dalis žmonių, tokių daugėja, supras, nes jie patys nori gauti už savo darbą atlygį“, – kalba laidos viešnia.
Ji net pasidalijo „Vainienės dėsniu“ – anot ekonomistės, skaičiuojant pinigus ir apie juos šnekant jų daugėja.
Visas pokalbis – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
