Veidai

2019.08.14 07:09

Su sunkia liga kovojantis Stano nesupranta, kaip galima porą valandų tiesiog gerti kavą

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.08.14 07:09

„Geriausiai atsipalaiduoju būdamas vienas, bendravimas mane vargina ir beveik neteikia malonumo. Aplinkinius tai piktina, tačiau nesuprantu, kaip galima porą valandų tiesiog kalbėtis apie orą ir gerti kavą“, – portalui LRT.lt sako atlikėjas Stanislavas Stavickis-Stano. Jis patikina, kad liga gyvenimo aukštyn kojomis nepaverčia ir susirgus nebūtina važiuoti į Himalajus medituoti.

– Kaip bėga jūsų vasara? Nuolat dalijatės koncertų nuotraukomis, atostogaujate...

– Iš tiesų vasarą mano tvarkaraštis nelabai pasikeičia. Nors vyresnysis sūnus Ričardas atostogauja ir neina į mokyklą, jaunesnysis Adomas vis tiek lanko darželį, tad iki devintos valandos reikia jį nuvežti. Vis dėlto, džiaugiuosi, kad vasarą galiu bent valanda ilgiau pamiegoti, juk prasidėjus mokslo metams vėl teks keltis anksčiau. Žiemą jau buvau pagalvojęs, kaip man pabodo keltis prieš septynias, o ta neišvengiamybė laukia ir rytoj, ir poryt...

– Rutina meniškos prigimties žmonėms tikriausiai atrodo it peilis po kaklu.

– Taip galvojau iki 27-erių, tačiau gimus vaikui viskas pasikeitė. Supratau, kad iš tiesų laisvė yra it peilis po kaklu. Rutina vis dėlto padaro tvarką gyvenime. O kai yra tvarka, tada ir suspėji daugiau.

Nors jau nelabai pamenu, kaip gyvenau tada, kai dar nebuvau tėtis, pamenu viena – kad tais laikais mano geri draugai ir draugės buvo picerijos darbuotojai, priimantys užsakymus telefonu. Nuolat skambindavau užsisakyti picos maždaug antrą nakties, nes tik tada grįždavau namo iš studijos. Jie jau žinodavo, kad čia aš skambinu ir pasakodavo apie savo gyvenimą, problemas ir džiaugsmus.

Mano kūnas yra kaip gitara, kurią reikia suderinti, nes ji greitai išsiderina.

– Prieš metus prabilote apie tai, kad sergate vėžiu. Kas tris mėnesius jums atliekami planiniai patikrinimai. Prieš porą mėnesių taip pat dalijotės įrašu savo socialiniame tinkle apie tai, kad su baime laukėte tyrimų rezultatų ir džiaugėtės gavęs „dar tris mėnesius, o atrodo dar vieną gyvenimą“. Ko ši patirtis išmokė?

– Išmokau nebeplanuoti savo gyvenimo dešimtmečiui į priekį. Ir tai sakau veikiau su šypsena nei su giliu liūdesiu. Tiesiog anksčiau pagalvodavau, kad kažką darysiu ar kažkur investuosiu tam, kad po penkių ar penkiolikos metų geriau gyvenčiau. Dabar tai atrodo juokinga – supratau, koks trapus tas gyvenimas. Aukoti šiandieną vardan neaiškios rytdienos dabar man atrodo neprotinga.

– Tačiau natūralu, kad mes dažnai norime uždirbti daugiau pinigų, galvojame, kad būtinai turime rasti laiko susitikti su bičiuliu ar pažįstamu, net jei kartais jaučiamės pavargę...

– Tik mano atveju liga čia niekuo dėta. Aš ir prieš tai nesivaikiau kiekvieno cento, kiekvieno koncerto. Neturėjau šios problemos. Galbūt tiesiog žmonėms dažnai atrodo, kad susirgus vėžiu apsiverčia gyvenimas. Rodos, turi išvykti į Himalajus ir pradėti medituoti. Taip nėra.

Jei gyveni normalų, standartinį gyvenimą, tai niekas taip kardinaliai nesikeičia.

Drastiškai pasikeičia tik požiūris į save. Iki tol tu gyveni ir galvoji, kad esi nemirtingas, kad senatvė ir ligos yra ne apie tave ir kad tai bus aktualu mažiausiai už poros dešimtmečių ar kai artės pensija. Tada reikės pradėti sportuoti, sveikai maitintis ir galvoti apie save. O dabar aš labai aiškiai suprantu, kad pagalvoti apie save reikėjo jau prieš dešimt metų. Jau tada reikėjo pradėti sportuoti ar sveikai maitintis.

Dabar suvokiu, kad esu ne amžinas, o mano kūnas yra kaip gitara, kurią reikia suderinti, nes ji greitai išsiderina. Dabar kavinėje prieš užsisakydamas kokius nors šonkauliukus pagalvoju, kad gal geriau rinktis salotas.

Linkiu visiems labiau rūpintis savimi. Nors, suprantu, kad mano žodžiai nepadės. Aš ir pats kažkada skaitydavau straipsnius apie žmones, kurie dalijasi panašia patirtimi, bet kol pačiam per galvą niekas neduoda, tol niekas nepasikeičia.

Galbūt jei ne vėžys, po dvidešimties metų kentėčiau nuo per didelio cholesterolio ir man grėstų infarktas. Dabar, panašu, kad nuo infarkto nemirsiu, yra rimtesnių bėdų. Tikiuosi, kad išsikapstysiu ir iš to bent jau bus teigiamų pasekmių.

Kiek tenka girdėti, pagrindinė mano savybė, kuri neįtinka, yra tai, kad nelabai mėgstu bendrauti.

– Kaip atitrūkstate nuo darbų? Galbūt turite kokių nors pomėgių?

– Aš esu visiškai atviras. Man įdomu ir tai, ko nesu išbandęs. Žiemą su vienu pažįstamu norėtume kelioms savaitėms važiuoti į patį šiauriausią Norvegijos tašką su kemperiu. Tai būtų ganėtinai ekstremali kelionė, didžiąją kelio dalį reikėtų važiuoti per sniegą su grandinėmis ant ratų. To tikrai dar nesu daręs.

Tačiau mano mėgstamiausias ir įprasčiausias pomėgis – knygos arba filmai. Tik kai į juos įninku, žmona priekaištauja, kad per mažai laiko ar dėmesio skiriu šeimai. Taigi bandau surasti pusiausvyrą. Tačiau iš tiesų geriausiai atsipalaiduoju būdamas vienas.

– Galbūt natūralu, kad norite pabūti vienas. Juk jūsų darbas susijęs su žmonėmis ir bendravimu...

– Žmona taip pat galvoja, kad dieną aš prisibendrauju, todėl man norisi pabūti vienam. Tačiau jei galėčiau, su aplinkiniais bendraučiau labai mažai. Nuo bendravimo aš greitai pavargstu ir jis man dažniausiai neteikia džiaugsmo.

Darbas, kuris susijęs su bendravimu, man ir yra darbas. Daliju interviu, einu į filmavimus, nors vietoj to tikrai mielai laiką leisčiau studijoje ir ką nors kurčiau arba namuose skaityčiau knygą.

– Tačiau pasirinkus tokią profesiją buvo galima nuspėti, kad bendravimo tikrai netrūks, net ir nepažįstami žmonės galbūt jus užkalbins, norės nusifotografuoti...

– Mano darbas, talentas ir stiprioji pusė, mano manymu, tikrai nėra dainavimas ir buvimas atlikėju. Aš esu atlikėjas, tik dėl tam tikrų atsitiktinumų ir sutapimų sekos.

Iš tiesų man daug smagiau kurti dainas kitiems ir matyti, kaip jie jas atlieka, kaip realizuoja mano mintis ir jas pagerina. Net jeigu atlieku savo paties sukurtą dainą, dažniausiai galvoju, kad ji skambėtų daug geriau atliekama kito dainininko.

– Kaip dažniau būna, kuriate konkretiems atlikėjams ar sukuriate dainą ir tada koks nors dainininkas ar grupė ją atranda?

– Visaip būna. Būna, kad į mane kreipiasi atlikėjas ir paprašo dainos, su juo pabendraujame, pasikalbame, aptariame, kuo jis gyvena, kokios dainos norėtų. Tačiau galiausiai vis tiek daina gaunasi apie mane. Po kelių metų pasiklausęs savo sukurtos dainos, galiu prisiminti, kas ten buvo – ar kažkas suerzino, ar su kažkuo susipykau, ar kažkas nudžiugino.

Aš esu atlikėjas, tik dėl tam tikrų atsitiktinumų ir sutapimų sekos.

– Atrodo, kad visos jūsų dainos ganėtinai romantiškos. Sunku patikėti, kad jose gali suskambėti susierzinimas ar pyktis.

– Tie, kurie su manimi gyvena ar artimai bendrauja, su tuo nesutiktų. Jie veikiausiai apie mano būdą, charakterį turėtų savo nuomonę.

– Kodėl tas jūsų būdas toks jau sudėtingas?

– Kiek tenka girdėti, pagrindinė mano savybė, kuri neįtinka, yra tai, kad nelabai mėgstu bendrauti. Yra žmonės, kurie man labai patinka, tačiau jų nėra daug.

Pavyzdžiui, kad ir kiek bemąstyčiau, man iš tiesų sunku suprasti, kaip galima tiesiog susitikti kavos. Kaip galima praleisti porą valandų tiesiog geriant kavą? Kaip tai įmanoma? Apie ką tai? Kodėl žmonės taip elgiasi? Aš tikriausiai tas porą valandų sėdėčiau ir kankinčiausi galvodamas, kad laikas eina, galėčiau kažką kito nuveikti. Tiesiog sėdėti ir kalbėtis apie orą ar batus man atrodo nesuvokiama.

Aukoti šiandieną vardan neaiškios rytdienos dabar man atrodo neprotinga.

– Nejaugi nenorite išsipasakoti, o kartais galbūt išklausyti bičiulio?

– Kai man reikia išsilieti, aš kuriu dainas, tekstus. Aš suprantu, kad galbūt tai nėra visiškai normalu. Žmonės, kurie piktinasi dėl tokio mano būdo, yra teisūs. Tai suprantama ir kiek tai įmanoma, stengiuosi keisti tokį savo požiūrį.

– Galbūt kūrėjams galima atleisti, juk dažnai kalbama, kad jie yra saviti ir turi savų keistenybių.

– Kūrėjui labai lengva atleisti, kai stebi jį iš šono, klausaisi jo dainų, tačiau su juo negyveni. Tačiau kūrėjas kažkam yra gyvenimo dalis – vyras, tėvas, brolis, sūnus. Tikiu, kad mano artimieji stengiasi mane pakeisti ir tegul. Aš lengvai nepasiduosiu (Juokiasi.)

S. Stavickis-Stano bus ir muzikinio pokalbių šou „Vakarėja su Martynu Starkumi“ švečias. Žiūrėkite penktadieniais 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Taip pat skaitykite