„Mes visi padarėme tai, ką turėjome padaryti. Stovėti Baltijos kelyje buvo lengva, supo žaisminga nuotaika. Visi jautėsi tarsi didžiulėje šventėje. Ypač geras jausmas buvo, kai visi pakėlėme rankas ir sušukome: „Valio! Tegyvuoja laisva Lietuva!“ – savo prisiminimais apie istorinį įvykį dalijasi architektas, dainininkas Algirdas Kaušpėdas.
Su trimis draugais – prie Ukmergės
A. Kaušpėdas 1989 metų rugpjūčio 23 dieną Baltijos kelyje stovėjo su trimis draugais. Jie kartu su tautiečiais rankomis susikibo prie Ukmergės. Vaikinai konkrečios vietos, kur tą dieną sustos, nebuvo numatę, tačiau turėjo planą nuvažiuoti kuo toliau nuo Vilniaus.
Kelionė moskvičiumi nebuvo lengva, nes aplinkui buvo minios žmonių ir daug perkaitusių bei kelyje sustojusių automobilių. Vaikinai taip pat bijojo, kad jų automobilis gali bet kada sustoti dėl perkaitimo, nes eismas kelyje vyko vėžlio greičiu. Nuo Vilniaus centro iki Ukmergės, apie 70 kilometrų, jie važiavo apie penkias valandas.
„Atrodė, kad tą dieną Lietuvoje vyksta milžiniški manevrai ar masinė evakuacija. Visi suprato, kad jie turi stovėti Baltijos kelyje. Buvo kilęs tarsi visuotinis pasiutimas. Važiavome ir džiaugėmės, kad vis dar važiuojame.
Galbūt jaunesniems žmonėms šis įvykis gali neatrodyti toks didvyriškas ar reikšmingas. Tačiau būtina įvertinti kontekstą, kuriame viskas vyko.
Judėjome labai lėtai. Sustojome prie Ukmergės, nes jau buvo likę vos keliolika minučių, kai visų trijų Baltijos valstybių gyventojai turėjo susikibti rankomis“, – portalui LRT.lt pasakojo A. Kaušpėdas.
Į gyvą žmonių grandinę stoję vaikinai tuomet jautėsi labai pakiliai. Nors jie buvo apsupti nepažįstamų žmonių, su visais jautėsi labai artimi. Anot pašnekovo, važiuodami Ukmergės link jie nematė tokios vietos kelyje, kur būtų trūkę žmonių sudaryti grandinę. Priešingai – žmonės kai kuriose vietose stovėjo netgi dviem eilėmis arba susikabinę labai glaustai.
„Mes visi padarėme tai, ką turėjome padaryti. Stovėti Baltijos kelyje buvo lengva, supo žaisminga nuotaika. Visi jautėsi tarsi didžiulėje šventėje. Ypač geras jausmas buvo, kai visi pakėlėme rankas ir sušukome: „Valio! Tegyvuoja laisva Lietuva!“
Tuomet danguje pasirodė lėktuvai, iš kurių buvo mėtomos gėlės. Buvo nuostabus reginys – laisvės spektaklis“, – prisiminimais dalijosi A. Kaušpėdas.
Baltijos kelio ir „Roko maršų“ sąsajos
Legendinės roko grupės „Antis“ lyderis, o dabar grupės „KAnDIs“ narys A. Kaušpėdas sako, kad Sąjūdžio metu gimę „Roko maršo“ festivaliai buvo tai, kas vedė į Baltijos kelią.
Baltijos kelias buvo labai masyvus, teigiamas, iniciatyvus reiškinys. Tai buvo prašymas, pasiųstas tarptautinei bendruomenei, kad ir mes norime gyventi su jumis ir būti laisvi.
„Reikia teisingai suprasti to meto įvykių seką, nes be vieno negalėjo atsirasti kito. Tai buvo savotiškas laisvės algoritmas. 1987 metais buvo kalbama apie kultūrą, ekologiją, bet ne apie nepriklausomybę. Visi, kurie būtų apie tai prabilę, būtų buvę priskirti prie disidentų. Tačiau palaipsniui vienas veiksmas sukeldavo kitą“, – kalbėjo A. Kaušpėdas.
Anot jo, vykstant festivaliams „Roko maršas“, visa Lietuva buvo įtraukta į drąsinimą. Tuomet jau buvo juntamas tam tikras visuomenės pokytis, kuris apėmė visus.
„Jeigu nebūtų buvę „Roko maršų“, galbūt Baltijos kelyje nebūtų dalyvavę tiek daug žmonių. Festivalis aplink Lietuvą keliavo tris kartus ir nuveikė savo darbą. 1988 metų „Roko maršas“ buvo skirtas propaguoti Sąjūdžio idėjas, o 1989 metų – demaskuoti Molotovo–Ribentropo paktą ir kviesti dalyvauti Baltijos kelyje“, – pasakojo A. Kaušpėdas.
Baltijos kelio pakartoti nenorėtų
Pasak pašnekovo, 30 metų dar nėra pakankamas laikas, kad galėtume kitaip pradėti vertinti Baltijos kelio reikšmę. Jis dar nėra tapęs istorija, kol jį prisimena daugelis ten stovėjusių žmonių. Tačiau, A. Kaušpėdo įsitikinimu, netgi Baltijos kelyje nedalyvavęs šiandienis jaunimas gali suprasti šio įvykio prasmę.
Dažnai manęs klausia, ar norėtum dar kartą pagroti „Roko marše“, dar kartą vesti. Kažkokį reikšmingą dalyką patirti iš naujo. To, kas buvo, nebegrąžinsi.
„Galbūt jaunesniems žmonėms šis įvykis gali neatrodyti toks didvyriškas ar reikšmingas. Tačiau būtina įvertinti kontekstą, kuriame viskas vyko. Visa tai vyko realiomis okupacijos sąlygomis, kada iš tiesų galėjo būti panaudota jėga. Į visa tai galėjo būti pažiūrėta kaip į milžinišką provokaciją, prieš kurią reikia imtis realių represinių priemonių.
Rizika egzistavo iki pat 1991 metų Rusijoje įvykusio Rugpjūčio pučo. Iki to laiko visi kabėjome ant plaukelio ir viskas bet kada galėjo pasikeisti. Akivaizdu, kad 1989 metų rugpjūčio 23 dieną dar niekas nebuvo nuspręsta ir niekas nebuvo iškovota. Reikėjo ir toliau kovoti, atkreipti tarptautinės visuomenės dėmesį“, – tvirtino A. Kaušpėdas.
Jo tikinimu, Baltijos kelias turėjo labai stiprų emocinį poveikį tarptautiniu mastu.
„Baltijos kelias buvo labai masyvus, teigiamas, iniciatyvus reiškinys. Tai buvo prašymas, pasiųstas tarptautinei bendruomenei, kad ir mes norime gyventi su jumis ir būti laisvi. Pasirinkta forma labai gerai atskleidė turinį. Baltijos kelias buvo tarsi meninis performansas“, – kalbėjo A. Kaušpėdas, tarp kurio draugų ir pažįstamų nėra nė vieno, nestovėjusio Baltijos kelyje.
Aš meldžiu, kad iš tiesų daugiau nebereikėtų Baltijos kelio, nes tik tada, kai tautai iškyla egzistencinis klausimas, reikalinga tokia vienybė ir toks pasipriešinimas.
Anot jo, tuo metu nuomonių skirtumai neegzistavo – visi buvo labai vieningi. To kartais pasigendama dabartiniais laikais. Tačiau, A. Kaušpėdo nuomone, vienos nuomonės laisvoje šalyje ir negali būti.
„Laisva tauta privalo susisluoksniuoti ir joje turi atsirasti kūrybinės įtampos. Pati save tauta turi prižiūrėti, kritikuoti. Kas būtų, jeigu visi laikraščiai rašytų, kaip mes gerai gyvename. Šiandien net neįsivaizduojame, kad taip gali būti. Tačiau taip buvo prie sovietų režimo.
Dabar kai kas naiviai mano, kad vienybė yra dangaus mana. Ji reikalinga tik egzistenciniais tautai momentais, kai gresia didžiulis pavojus“, – tvirtino pašnekovas.
A. Kaušpėdas nenorėtų, kad Baltijos kelias dar kartą pasikartotų.
„Dažnai manęs klausia, ar norėtum dar kartą pagroti „Roko marše“, dar kartą vesti. Kažkokį reikšmingą dalyką patirti iš naujo. To, kas buvo, nebegrąžinsi.
Aš meldžiu, kad iš tiesų daugiau nebereikėtų Baltijos kelio, nes tik tada, kai tautai iškyla egzistencinis klausimas, reikalinga tokia vienybė ir toks pasipriešinimas“, – kalbėjo A. Kaušpėdas.
Nustebo pasveikintas per LRT TELEVIZIJĄ
Rugpjūtis A. Kaušpėdui – svarbus mėnuo, 12 dieną jis mini savo gimtadienį. Šiais metais jam sukako 66 metai. A. Kaušpėdas juokavo, kad savo gimtadienį švenčia kas dešimtmetį.
„Atsimenu, kad labai švenčiau, kai man suėjo 30, 40, 50, 60, o dabar driokstelėsiu, kai ateis 70. Eilinius gimtadienius paminiu kukliai – su šeima arba draugais pavakarieniaujame ir tiek“, – tvirtino A. Kaušpėdas.
Pašnekovas patikino, kad nuo sveikinimų antplūdžio gintis nereikia, nes pagrindiniai sveikintojai yra šeimos nariai ir artimiausi draugai. A. Kaušpėdas prisipažino, kad jis nėra aktyvus kitų sukaktuvininkų sveikintojas, todėl niekada nenusimena, jeigu ir jo kas nors nepasveikina.
A. Kaušpėdas nustebo ir jautėsi pamalonintas šiais metais gimtadienio rytą išgirdęs sveikinimą iš LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjos lūpų. Ypač malonu dėl to, jog kadaise ir pats keletą metų buvo nacionalinio transliuotojo direktorius.
Kviečiame atšvęsti Baltijos kelio 30-metį kartu su LRT. Kviečiame papuošti kardeliais savo paskyras socialiniuose tinkluose arba simbolinį gėlės žiedą įsisegti į drabužius:
Papuoškite savo profilio nuotrauką
Atnaujinkite savo „Facebook“ viršelį
Atsispausdinkite simbolinį kardelio žiedą
