Veidai

2019.08.13 06:37

Leonidą Donskį prisimenant: genialios jo mintys sklando iki šiol

LRT.lt2019.08.13 06:37

Laikui bėgant jo idėjos skambės tik dar garsiau, aiškiau suprasime, ko netekome. Taip apie prieš trejus metus išėjusį filosofą, eseistą, profesorių, pedagogą ir visuomenės veikėją Leonidą Donskį kalba jo bičiuliai bei kolegos. Šių metų rugpjūčio 13-ąją L. Donskis būtų šventęs 57-ąjį gimtadienį.

Rugpjūčio 13-ąją minimos 57-osios L. Donskio gimimo metinės. Prieš trejus metus oro uoste belaukiant skrydžio jam sustojo širdis.

„Leonido atvejis yra toks, apie kurį, kad ir įžengiant banalybės sritį, kas nors pasakys – gerieji išeina pirmieji. Leonidas iš tikrųjų buvo unikalus savo darbštumu, savo intelektualinės kūrybos įtampa. Jo reikšmės, įžvalgos, kaip dažnai būna pasitraukus autoriui, turės tik stipriau skambėti“, – prieš trejus metus LRT RADIJUI sakė istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius.

Ir iš tiesų, L. Donskio idėjos skamba iki šiol. Klaipėdoje gimęs L. Donskis viename interviu yra sakęs, kad uostamiestis jam labai brangus, nes jis be galo myli Baltijos jūrą. „Klaipėda man daug davė peizažo suvokimo, vaizduotės požiūriu. Tačiau augi, bręsti, ateina kitos vietos ir patirtys. Galbūt jau sunkiai save įsivaizduočiau Klaipėdoje“, – pora mėnesių prieš savo mirtį svarstė L. Donskis.

Tačiau LRT RADIJUI jis yra pasakojęs ir apie tai, kad už grožį yra įsimylėjęs ir sostinę:„ Jeigu man reikėtų pasakyti, ką girdžiu Vilniuje, pasakyčiau, kad girdžiu visiškai fantastišką dermę barokinio miesto, labai gražaus itališko barokinio miesto, reto grožio miesto. Iš tikro esu įsimylėjęs Vilnių tiesiog už jo grožį. Jis be galo gražus miestas. Ir tai yra džiazo, labai modernios muzikos, miestas.“

Vis dėlto, gyveno L. Donskis Kaune ir šis miestas jam buvo labai brangus. „Akademinės klajonės buvo tikrai įdomios, tačiau pabodo gyvenimas su keturiais lagaminais. Vytauto Didžiojo universitetas pakvietė Leonidą dėstyti. Tada net neįsivaizdavome, kad tapsime kauniečiais, – LRT laidai „Maistas ir aistros“ pasakojo psichologė, filosofo žmona Jolanta Donskienė. – 2002-aisiais atvykę į Kauną įsimylėjome šį miestą. Dėl žmonių.“

Ne viename savo interviu jis pasakojo, kad kiekvienas žmogus per gyvenimą turėtų perskaityti Bibliją, Miguelio de Cervanteso „Don Kichotą“, Jonathano Swifto „Guliverio keliones“ ir, žinoma, Williamo Shakespeare`o kūrinių, pvz., „Hamletą“ ar „Karalių Lyrą“.

Istorikas E. Aleksandravičius prisiminė ir L. Donskio mėgtą 66-ąją Williamo Shakespeare`o sonetą: „Aš pavargau žiūrėt, kaip menkysta ant karžygio lavono puotą kelia“. „Tai buvo Leonido mėgstamas Shakespeare`as. [...] Leonidas perėmė iš savo mokytojo Aleksandro Štromo tą mintį, kad šiandien politika kuria technologiją, o mums reikia grįžti prie politikos kaip kultūros ir dvasios reiškinio, prie šekspyriškosios politikos.

Jis buvo tas, kuris galėjo dėstyti geriausiai iš visų šiandien gyvųjų politiką, kaip meną, gyvenimo meną, kultūros reiškinį, Shakespearo politiką. Jis ir išėjo su tokia Shakespearo politika“, – prieš trejus metus tvirtino istorikas.

Kai 2018-aisiais LRT TELEVIZIJOS eteryje buvo rengiamas projektas „Laisvės vėliavnešiai“, humoristas ir laidos „Dviračio žinios“ kūrėjas Haroldas Mackevičius sakė, norėjęs padėkoti savo bičiuliui L. Donskiui.

„Man asmeniškai jo labai trūksta, jo trūksta ir šaliai. Kai nebeliko jo rašinių, neliko ramaus protingo kalbėjimo, jo dar labiau trūksta. Trūksta jo žodžio. Jo įžvalgos būdavo su didele išliekamąja verte. Iki šiol skaitau jo knygas, jo straipsnius. Laikui bėgant tik dar labiau suprasime, ko netekome“, – praėjus metams po netekties kalbėjo H. Mackevičius.

Tą kartą savo vyrą prisiminė ir J. Donskienė. „Susituokėme daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Mūsų šeimoje buvo tokia taisyklė – naktį nė vienas nedirba, naktį reikia ilsėtis. Ir šios taisyklės mes laikėmės. Kad ir kur keliavome, kad ir kaip intensyviai jis dirbdavo, jis geriau atsikeldavo 6 ryto ir iki vidurdienio jis galėdavo parašyti du tekstus. Jo stalas visada buvo tvarkingas. Sunku apie tai kalbėti, nes man visada atrodė, kad taip buvo, yra ir bus. Tačiau...“, – praėjus metams po netekties kalbėjo J. Donskienė.

Be pykčio
Be pykčio
Be pykčio
Be pykčio
Be pykčio
Be pykčio
Be pykčio.