„Porų santykiai nesikeičia – įsimylėjėliai susituokia, gyvena svajonėse ir tik vėliau sugrįžta į realybę“, – mintimis dalijasi LRT RADIJO departamento vadovas Giedrius Masalskis. Nors šiuo metu vis daugiau žinomų porų suka skirtingais keliais, pasak Giedriaus, skyrybos yra ne 21 amžiaus rykštė, o sprendimo būdas, kuriuo anksčiau nebuvo galima lengvai pasinaudoti.
– Šiuo metu išgyvenate naują karjeros etapą – vadovaujate LRT RADIJO departamentui, o pramogų pasaulyje sukatės daugiau nei 26-erius metus. Kokį patarimą galėtumėte duoti jaunuoliui, kuris prieš tiek metų pirmą kartą žengė į radiją?
– Vieną patarimą jaunajam Giedriui duoti sunku, tačiau tam vaikinui tikrai palinkėčiau dirbti daugiau ir į gyvenimą pažvelgti plačiau. Taip pat jam pasiūlyčiau neužsisėdėti vienoje vietoje ir įsisavinti visas gyvenimo patirtis – nepraleisti jų pro pirštus, o vertinti kaip gyvenimo pamokas.
– Dar karjeros pradžioje subūrėte gausų gerbėjų ratą, tapote žinomas. Viename iš interviu esate minėjęs, kad dėl gerbėjų rodomo dėmesio bijodavote išlipti iš automobilio. Ar dėl to leidote sau sužvaigždėti?
– Atsimenu, su populiariu radijo projektu važinėjome po Lietuvos miestus ir miestelius, nuo Panevėžio iki Palangos. Tas laikas išties buvo kosminis, ir į parduotuvę negalėdavau ramiai nueiti. Tačiau visuomet vertinau savo vardą, kaip jis skamba visuomenės lūpose, niekada neleidau sau sužvaigždėti, jaustis geresniam už kitus.
– Neretai žinomų žmonių gyvenimo palydovais tampa ne tik nuolatinis visuomenės dėmesys, bet ir įvairūs renginiai, vakarėliai, užsitęsiantys iki paryčių. Ar nebuvote susiviliojęs tokiu naktiniu gyvenimu?
– Dažnai užduodu sau klausimą, ar vakarėliai ir naktinis gyvenimas neturės įtakos 26-erius metus kurtam mano įvaizdžiui, pagrindiniam pragyvenimo šaltiniui. Šiuo atveju finansiniai sumetimai gelbsti nuo naktinio gyvenimo pinklių, o darbas tampa prioritetu.
Tačiau jei ir noriu kurį nors vakarą praleisti linksmai, darau tai ten, kur mažiau svetimų akių ir kreivų žvilgsnių. Tik artimų draugų rate galiu jaustis savimi.
Pamenu laiką, kai radijuje leisdavome bemieges naktis kurdami naujas programas. Tada ir imdavome garsiausiai svarstyti, kad, tiek dirbdami, kokioje Amerikoje jau seniai būtume užsidirbę kalną pinigų padoriai senatvei.
– Laikote save darboholiku?
– Pastaruoju metu jaučiu, kad keičiuosi. Net kartais imu sau sakyti: žiūrėk, Giedriau, tu dabar sėdi prie darbo stalo ir nieko neveiki. Tai gal neapsimetinėk nei prieš save, nei prieš kitus ir dink iš čia. Kadangi dabar man nereikia prieš nieką vaidinti, aš atsistoju ir išeinu iš darbo kokiai valandai, pravalau mintis. Tačiau po tokios pertraukos visuomet į darbus grįžtu su dviguba jėga ir šviežiomis idėjomis. O kartais dirbu ir iki vėlaus vakaro.
Klaidinga manyti, kad nuosavas restoranas taps ta vieta, į kurią užsukęs galėsi tik klausytis savo mėgstamos muzikos ir nemokamai pavalgyti.
Leidžiu sau kartais ir pavėluoti į kokį nors susitikimą arba jį išvis pamiršti, tačiau taip nutinka tikrai ne iš blogos valios. Kaip buriuotojai, mėgstu sakyti, kad pas mus viskas nutinka laiku arba truputį vėliau. Todėl dabar save imu vadinti strateguojančiu menininku.
Tačiau jei prisimintume karjeros pradžią, tada buvau visa galva pasinėręs į darbus. Pamenu laiką, kai radijuje leisdavome bemieges naktis kurdami naujas programas. Tada ir imdavome garsiausiai svarstyti, kad, tiek dirbdami, kokioje Amerikoje jau seniai būtume užsidirbę kalną pinigų padoriai senatvei.
– Turbūt panašių minčių vedinas nutarėte išmėginti save ir visiškai kitoje srityje bei įkurti visuomeninio maitinimo verslą?
– Restoranų verslas – jaukas, ant kurio užkimba ne vienas garsus žmogus ir ne tik. Tačiau klaidinga manyti, kad nuosavas restoranas taps ta vieta, į kurią užsukęs galėsi tik klausytis savo mėgstamos muzikos ir nemokamai pavalgyti.
Deja, tačiau tai daug jėgų reikalaujantis darbas. Ačiū, restorano nebenoriu. Labiausiai gaila, kad dėl šios įmonės bankroto darbo neteko apie 150 žmonių. O visas kitas pasekmes teko priimti kaip dar vieną gyvenimo pamoką.
Tiesa, vienas žymus krepšininkas neseniai klausė mano nuomonės apie visuomeninio maitinimo verslą, teigė turintis pakankamai pinigų, kuriuos norėtų investuoti, pavyzdžiui, į restoranų tinklą Lietuvoje. Išgirdęs tokias jo mintis, aš nuoširdžiai patariau į šią sritį neinvestuoti, nes tai taps akmeniu jam po kaklu.
– Dar kurdamas radijo projektus bei vesdamas televizijos laidas, suradote laiko ir pirmai autorinei laidai „Aukselis“, kuri ekrane pasirodė prieš daugiau nei 15 metų. Jos metu gatvės praeiviams už tam tikrą pinigų sumą siūlėte atlikti drąsos reikalaujančias užduotis. Kurios iš jų buvo pačios įžūliausios?
– Dabar aš gailiuosi, kad nesugebėjau sugalvoti tokios užduoties, kurios lietuviai nebūtų įveikę. Tiesa, vasaros metu filmuojant laidą aš paprašiau vienos praeivės merginos, kad ji už marškinėlių užsikištų varlę. Kitas įsimintinas atvejis, kai pasiūlėme praeiviui išgerti vandens su gyva žuvele jame.
Tačiau įžūliausia „Aukselio“ užduotis – žiemą nukirpti vyrui kelnes. O pasirodo, jos dar ir naujos buvo. Tačiau užduotį įvykdęs vaikinukas net nepaprašė už tai atlygio, matyt, jam pakako ir suteiktos galimybės pasirodyti televizijos ekrane.
– Šių dienų visuomenėje, kaip niekada anksčiau, sekama kiekviena vieša žinutė, nuotrauka ar vaizdo įrašas, kuriame – galimai tyčiojamasi iš asmens. „Aukselio“ laidos užduotys taip pat buvo gana įžūlios. Ar panašus projektas galėtų egzistuoti ir šiandien?
– Jei užduoties idėja skambėtų įdomiai, ir pats sutikčiau dalyvauti tokioje laidoje. Tiesa, ir tuo metu, kai buvo filmuojamas „Aukselis“, sulaukėme ne vieno žmogaus pasipiktinimo, teigiančio, kad laida yra nieko verta, o mes tik tyčiojamės iš žmonių.
Tačiau į laidą mes netempėme nė vieno per prievartą. Visi jos dalyviai – savanoriai, kurie laisva valia pasirinkdavo, vykdyti užduotis ar ne. Tarkime, mes pasiūlėme paragauti kačių ėdalo. Ar tai yra pasityčiojimas? Nemanau. Vienam tai gali skambėti šlykščiai ir jis nesutiks su pasiūlymu, o kitam tai taps smagiu gyvenimo iššūkiu. Kiekvienas turime teisę dalyvauti ten, kur norime. Todėl manau, kad ir dabar toks projektas galėtų gyvuoti, tik tai sukeltų nemažai šurmulio.
Įžūliausia „Aukselio“ užduotis – žiemą nukirpti vyrui kelnes. O pasirodo, jos dar ir naujos buvo.
– LRT TELEVIZIJOS laidoje „Aš – laidos vedėjas“ susipažinote su jaunąja vedėjų karta. Kuo ji skiriasi nuo jūsų kartos televizijos veidų ir radijo balsų?
– Džiugu, kad jaunimas turi to alkanumo, noro ir fantazijos, kaip ir mūsų karta, tačiau rezultatų už savo entuziazmą jie nori čia ir dabar. O pamatę, kad dalykai taip greitai nesidaro, neretai viską meta.
Kad pasiekčiau tam tikrą Masalskio brenduką, aš dirbau ištisus 26 metus. Ir tai ne 26 minutės šlovės, o ištisi metai darbo, be kurio sunku pasiekti ilgalaikių rezultatų.
Visada šią taisyklę kartoju ir savo sūnums: tai, ką jūs išvystate „Youtube“, kad kažkoks paprastas vaikinukas „žiauriai fainai“ groja gitara ir už tai surenka milijonus peržiūrų, tėra jo sunkaus darbo rezultatas, o darbo užkulisius viešoje erdvėje retai kada išvysime.
Neretai už to, tarsi paprasto, vaikinuko nugaros stovi visa prodiuserių komanda, kuri stengiasi sukurti tam tikrą jaunojo atlikėjo įvaizdį ir tuo pat metu padeda jam kurti muziką. Nė viena žvaigždė nenukrenta tiesiai iš dangaus, tam reikia įdirbio.
– Ar sūnūs Emilis ir Danielius taip pat svajoja sekti tėvų pėdomis ir tapti žinomais televizijos projektų veidais?
– Jaunėlis Danielius savo laisvalaikį leidžia grodamas gitara. O vyresnėlis Emilis nemažai laiko skiria sportui, domisi programavimu, o dabar dar ir nutarė įstoti į Vilniaus licėjų. Tokį atžalų iniciatyvumą, savarankiškumą aš ypač skatinu ir palaikau. Laidų vedėjų karjera kol kas čia tikrai nekvepia.
– Žinomumas ir aplinkinių dėmesys dažnai veikia ne tik garsių žmonių, bet ir jų atžalų gyvenimą. Ar į jūsų namus sugrįžę bei vasaros metu ten gyvenantys sūnūs nesiskundžia, kad sulaukia bendraamžių pastabų dėl tam tikro viešo tėvų elgesio?
– Dabar jie susiduria su įvairiais gyvenimo iššūkiais ir turi išmokti, kaip su jais susidoroti. Vienas iš tokių atvejų – kaip atsirinkti tikrus draugus nuo tų, kurie su tavimi bendrauja tik dėl to, kad tavo tėvai žinomi. Tačiau mano sūnūs protingi, jie atsirinko patikimų draugų ratą, su kuriais gali būti atviri.
– Savo feisbuko paskyroje neretai esate atviras ir nuoširdus. Čia paskelbėte ir žinutę apie skyrybas su Asta Stašaityte. Ar atvirumas apsaugojo jūsų šeimą nuo nepagrįstų aplinkinių spėlionių, dėl ko visgi išsiskyrė tobula laikyta pora?
– Žinoma, dėl skyrybų fakto nėra verta rengti kokių nors spaudos pranešimų, tačiau, turėdamas teisę pasinaudoti tribūna, kad ir kokia maža ji būtų, pranešiau apie susiklosčiusius gyvenimo pokyčius. Norėjau sustabdyti žmonių spėliones ir interpretacijas apie mūsų šeimą.
Blogiausia, kai žmonės, nieko nežinodami, ima kurti įvairiausias istorijas šeimai jautria tema. Tada nelieka nieko kita, kaip tik imti ir nutraukti šį spėliojimų vakarėlį, pačiam pranešus tikrąją tiesą. Manau, kad tai mus apsaugojo nuo melagingų pranešimų.
Ir mes su Asta stengėmės išsaugoti santuoką, nemetėme visko pačią pirmą dieną, kai pajutome, kad kažkas negerai. Lankėmės pas psichologus, su specialistais kalbėjomės apie mūsų šeimą ištikusią krizę, kūrėme įvairius šios situacijos sprendimo scenarijus.
– Šiuo metu vis daugiau žinomų porų nutaria pasukti skirtingais keliais. Ar skyrybos tampa 21 amžiaus rykšte, o gal kaip tik sprendimo būdu, kuriuo žmonės negalėjo laisvai pasinaudoti anksčiau?
– Nepaisant skirtingų dešimtmečių, santykių esmė nesikeičia – įsimylėjėliai susituokia, gyvena meilėje, po to dar svajonėse, o vėliau sugrįžta į realybę. Ir tik tada pamato, ar išties sutampa su savo antrąja puse, ar ne.
Tačiau anksčiau sutuoktiniai patirdavo didelį spaudimą iš valdžios, bažnyčios, senelių, tėvų ir panašiai, sakančių, kad tu privalai sutapti su išsirinktu sutuoktiniu, kito kelio nebuvo.
Šiuo metu mes tiesiog suliberalėjome ir, ačiū Dievui, daugelis lietuvių suprato, kad tas gyvenimas dėl vaizdo neatneša nieko gero. Tokiame santykyje tu imi pūliuoti, gadindamas ne tik savo, bet ir partnerio, vaikų gyvenimą. Tai yra visiška nesąmonė. Dėl to su Asta pasirinkome eiti tiesos keliu.
Dėl skyrybų fakto nėra verta rengti kokių nors spaudos pranešimų, tačiau, turėdamas teisę pasinaudoti tribūna, kad ir kokia maža ji būtų, pranešiau apie susiklosčiusius gyvenimo pokyčius.
– Kaip manote, ar šių dienų pramogų pasaulyje įmanoma išsaugoti iki mirties trunkančią santuoką?
– Aš nemanau, kad žmonių santykiams įtaką daro žinomumas arba nežinomumas. Jei žmonės tinka vienas kitam, jų pora gali būti ir labai labai žinoma, tačiau jiems tai netrukdo kartu nugyventi iki gyvenimo galo.
Tačiau sutinku ir su kita nuomone, kad žinomos poros yra įrašytos į didesnės rizikos grupę. Mes esame priversti dalyvauti daugybėje renginių, kuriuose gerbėjai rodo vienokį ar kitokį dėmesį, kalbina ir siekia to paties dėmesio ir iš tavęs.
Prie viso to prisideda naktinis gyvenimas, vakarėliai. Poroms nėra paprasta tai išgyventi ar prie to prisitaikyti. Tvirčiausios partnerystės geba atsispirti pramogų pasaulio pagundoms, na, o kitos suklumpa.
Po truputį imu justi, kad manyje bręsta kažkas naujo.
Ir mes su Asta stengėmės išsaugoti santuoką, nemetėme visko pačią pirmą dieną, kai pajutome, kad kažkas negerai. Lankėmės pas psichologus, su specialistais kalbėjomės apie mūsų šeimą ištikusią krizę, kūrėme įvairius šios situacijos sprendimo scenarijus.
Deja, bet mūsų atveju skyrybos tapo neišvengiamos. Matant, kad ir stengiantis išsaugoti šeimą susigyventi visgi nepavyksta, toliau tęsti idealios poros spektaklį yra beprasmiška.
– Ar sunku pakelti vienatvę, o galbūt jos išvis nejaučiate?
– Dabar esu prisigalvojęs daugybę veiklų, kurias noriu išbandyti. Po truputį imu justi, kad manyje bręsta kažkas naujo. Nors tai gali būti ir neišsipildžiusios svajonės, kurių negalėjau įgyvendinti anksčiau. Pavyzdžiui, vasarą nuvykti į kalnus, pasivažinėti su dviračiais ar motociklu po Alpes.
