Veidai

2019.08.11 18:52

Vestuvėms besiruošianti Ugnė Galadauskaitė į naują etapą žengia drąsiai: viskas – lyg sviestu patepta

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.08.11 18:52

„Nors dabar viskas einasi kaip sviestu patepta, tikiu, kad gyvenime bus akimirkų, kai reikės padirbėti. Matyt, ne veltui sakoma, kad santykiai yra darbas“, – portalui LRT.lt sako LRT laidų vedėja Ugnė Galadauskaitė. Jos laisvalaikis šiuo metu lekia šokio žingsneliu, tik repetuoja ji visai ne vestuvinį šokį.

– Į LRT nuo rudens grįžta šokių užtaisas – pagal originalų BBC formatą kuriamame projekte „Šok su žvaigžde“ ant parketo suksis dvylika porų. Šiai avantiūrai ryžotės ir jūs. Kaip sekėsi pirmosiose repeticijose?

– Mano partneriu projekte tapo profesionalus šokėjas, daugkartinis įvairių nacionalinių ir tarptautinių varžybų prizininkas Lukas Petkevičius. Ilgai nedelsėme ir vos tik susipažinome su partneriu pradėjome repetuoti.

Kadangi repeticijų buvo nedaug, pasakyti, kaip man sekasi, kol kas negaliu. Tačiau galiu patikinti, kad šokti – labai smagu! Kol kas repeticijos man teikia labai gerų emocijų, tad tikiuosi, kad taip bus ir toliau.

Trupiniai ant virtuvės stalo man infarkto nesukelia.

– Ar anksčiau esate šokusi? Galbūt mokykloje ar darželyje lankėte šokių būrelį?

– Pirmosios šokių pamokos buvo darželyje, vėliau, nuo pirmos iki dvyliktos klasės, šokau merginų šokių kolektyve. Tačiau tai buvo labiau mėgėjiška veikla, nieko bendra neturinti su pramoginiais šokiais. Tai, ko aš mokiausi, buvo tautiniai ir modernūs šokiai. Tačiau galima sakyti, kad mano, kaip šokėjos, karjera baigėsi, kai atvykau studijuoti į Vilnių, maždaug prieš dešimtmetį.

Tiesa, atvykusi į sostinę, įsivaizdavau, kad esu kiek gabesnė šokėja, nei buvau iš tiesų. Taigi sumaniau mokytis šokti pas Jurijų Smoriginą. Deja, nuėjusi į pirmą pamoką supratau, kad šiek tiek save pervertinau ir į antrą pamoką nėjau. Supratau, kad tai ne mano jėgoms.

Vis dėlto kažkur sielos kamputyje kirbėjo noras pasimokyti ir pramoginių šokių, šie mane labai žavėjo. Tik turiu pripažinti, kad prieš tai, kai mane pakvietė į projektą, nežinojau net, kaip atskirti Vienos valsą nuo lėto. Ir jei ne „Šok su žvaigžde“, tikriausiai mano svajonė taip ir nebūtų išsipildžiusi.

– Vadinasi, ilgai jūsų įtikinėti nereikėjo...

– Sulaukusi prodiuserių skambučio iškart sušukau, kad sutinku dalyvauti ir labai to trokštu. Tik vėliau pagalvojau apie treniruotes ir savo tvarkaraštį. (Juokiasi.) Žinoma, repeticijose tikrai nelengva, tačiau viskas einasi smagiai ir entuziazmo turiu per akis.

Galbūt kai pirmosios laidos filmavime pamatysiu, kaip ant parketo sekasi kitoms poros, šiek tiek galiu nusivilti. Neatmetu tokios galimybės, nors stengiuosi savo jėgas vertinti realistiškai. Vis dėlto, kad ir kaip ten viskas eisis, kad ir kaip man seksis, žinau, kad ši patirtis bus neįkainojama. Labai džiaugiuosi tokia proga, galimybe ir esu dėkinga už gaunamas pamokas.

Man santuoka atrodo labai svarbus, gražus, prasmingas ir reikalingas žingsnis.

– Prieš trylika metų LRT TELEVIZIJA jau rodė panašų projektą „Lietuvos šokių dešimtukas“. Ar žiūrėdavote?

– Žiūrėjau. Tuo metu man buvo maždaug šešiolika ir pamenu, kad buvau pagalvojusi, kaip smagu dirbti televizijoje, būti aktoriumi ar žinomu žmogumi, vien todėl, kad gali dalyvauti tokiame projekte. Pagalvodavau, kaip būtų smagu, jei ir man kada nors tokia galimybė pasitaikytų. (Juokiasi.)

Beje, tuo metu projekte kaip tik dalyvavo ir mano sužadėtinio Mariaus tėtis, aktorius Saulius Siparis. Sužinojęs, kad dalyvausiu šiame projekte, Mariaus tėtis mane įspėjo, kad lengva nebus. Kai žiūrėdavau laidas, atrodydavo, kad jiems viskas taip lengvai einasi, jie visi taip gerai šoka.

Kadangi mažai ką težinojau apie pramoginius šokius, aš tikėjau, kad jie fantastiškai šoko, ir nesuprasdavau, kodėl ta komisija kabinėjasi. Tik pradėjusi repetuoti supratau, kas yra technika, pradėjau suvokti, kad kiekviena smulkmena gali būti labai svarbi.

– Sakėte, kad kirbėjo mintis, jog būtų smagu dalyvauti tokiame projekte, o ar, pavyzdžiui, muzikiniame projekte dainuoti sutiktumėte?

– Kažkada manęs paklausė, ko niekada nedaryčiau viešai. Atsakiau, kad niekada viešai nedainuočiau. Neįsivaizduoju, kokiomis aplinkybėmis sutikčiau dalyvauti muzikiniame projekte, bent jau kol kas man atrodo, kad tai neįmanoma.

Dabar, kai ruošiuosi sukurti savo šeimą, visai kitaip pradėjau žiūrėti į šeimą, kurioje užaugau.

– O, kalbant apie šokius, galbūt jau repetuojate ir vestuvinį šokį?

– Drauge su Mariumi tokią galimybę svarstėme. Tačiau norime, kad mūsų vestuvės būtų visiems šventė ir niekas nejaustų nereikalingos įtampos. Jei kuri nors viešnia nenori dėvėti ilgos suknelės, tegul renkasi trumpą. Jei kažkam įtampą kelia mintis, kad gali tekti sakyti kalbą, tegul nesako.

Norime, kad visiems būtų smagu, kad visi jaustųsi patogiai ir geriausiai, kaip tik gali jaustis.

Pasikalbėjome, kad jei mums abiem po ceremonijos, kuri, neabejoju, bus kupina emocijų ir šiokio tokio jaudulio, dar reikės galvoti apie šokio žingsnelius, mes tikrai negalėsime atsipalaiduoti. Kokia tuomet tai bus šventė? O manau, kad mūsų šventė bus graži ir be surepetuoto šokio. Tą dieną turi karaliauti emocijos.

– Ar pagalvojus apie vestuves dar neapima jaudulys?

– Kol kas esu labai rami ir su džiugesiu laukiu tos dienos. Žinoma, tikiu, kad artėjant šventei jaudulio netrūks. Vis dėlto tai bus labai atsakinga ir viena svarbiausių akimirkų gyvenime.

– Kalbama, kad po vestuvių niekas nepasikeičia. Ar ir jūs manote, kad tai tik formalumas?

– Tikiu, kad dėl vestuvių nepasikeičia poros jausmai ar santykiai, tačiau pasikeičia moters pavardė, statusas. Kol kas nežinau, kaip ten būna, tačiau galbūt psichologinė būsena tapus žmona taip pat šiek tiek pasikeičia. Kad ir kaip ten bebūtų, man santuoka atrodo labai svarbus, gražus, prasmingas ir reikalingas žingsnis.

Likimo valiai visko palikti negalima.

– Prieš kurdamas šeimą dažnas atsigręžia į savo tėvų santykius. Vieni save įtikinėja, kad nekartos jų klaidų, kiti džiaugiasi turėję labai gražų pavyzdį. Kaip yra jums? Galbūt tėvų šeimos pavyzdys atrodo įkvepiantis?

– Tikrai taip. Dabar, kai ruošiuosi sukurti savo šeimą, visai kitaip pradėjau žiūrėti į šeimą, kurioje užaugau. Galvoju, kad tėvų santykiai, jų pasirinktas vaikų auklėjimas man yra idealios šeimos pavyzdys. Norėčiau, kad ir mano šeimoje viskas taip gražiai klostytųsi.

Labai gražiai gyveno ir mano seneliai. Beje, kai išsirinkome vestuvių datą ir apie tai pranešėme savo šeimoms, mano močiutė pasakė, kad ir jų vestuvės buvo tą pačią dieną. Tai buvo gražus atsitiktinumas ir, manau, labai geras ženklas.

– Su Mariumi kartu esate trejus metus. Galbūt jau galite sakyti, kad nugludinote tam tikrus santykių kampus?

– Žinoma, įvairių ginčų buvo, tačiau nemanau, kad buvo dalykų, kurie mane labai erzino ar prie kurių reikėjo prisitaikyti.

Pamenu, atvykusi studijuoti į Vilnių, apsigyvenau bendrabutyje su dar dviem kambario draugėmis. Vėliau nuomojausi butą su viena drauge, paskui – su kita. Ir niekada didelių problemų nebuvo. Todėl manau, kad aš apskritai esu lengvai sugyvenamo būdo. Tiesa, nežinau, ar taip pat galvoja tie, kurie su manimi gyveno.

Taip pat ir Marius. Nežinau, ar čia tas mano būdas, ar tai, kad mes su Mariumi iškart vienas kitą pajautėme, supratome, ar todėl, kad mūsų charakteriai puikiai dera, tačiau mums nuo pat pradžių sudėtinga nebuvo. Nei man, nei jam nereikėjo susitaikyti su kokiomis nors partnerio savybėmis ar įpročiais, kurių tiesiog negalėtume pakęsti.

Aišku, yra dalykų, kurie truputį erzina, tačiau tai tėra smulkmenos, kurios tik paspalvina gyvenimą. Be to, nereikia pamiršti, kad partneris turi ir labai gerų savybių, kurios visus tuos smulkius trūkumus atperka.

Ir jei ne „Šok su žvaigžde“, tikriausiai mano svajonė taip ir nebūtų išsipildžiusi.

– Minėjote, kad būsimas uošvis geranoriškai dalijasi patarimais apie šokių projektą, o kaip sutariate su būsima anyta? Žmonės pusiau juokais sako, kad anytos – velnio pramanytos...

– Kaip ir su Mariaus tėčiu, taip ir su mama sutariame labai gerai. Visa Mariaus šeima labai šilta, visi gražiai sutariame, drauge švenčiame gimtadienius ir kitas šventes. Labai džiaugiuosi, kad puikiai sutariu su būsimo vyro šeima, o jis gražiai bendrauja su mano artimaisiais. Taigi su jokiais stereotipais nesusiduriame.

– Svarstote, kokia bus jūsų šeima, ar apie tai negalvojate ir viską paliekate likimo valiai – kaip bus, taip?

– Likimo valiai visko palikti negalima. Galbūt ne be reikalo žmonės sako, kad santykiai yra darbas. Nors dabar viskas sekasi lengvai ir einasi it sviestu patepta, tikiu, kad bus akimirkų, kai reikės ieškoti kompromisų. Tikiu, kad reikės ir padirbėti, kad viskas eitųsi sklandžiai ir gerai. Žinau, kad ir Marius taip galvoja, esame apie tai kalbėję. Džiaugiuosi, kad mūsų požiūriai sutampa.

Veikiausiai svarbiausia kalbėtis ir ieškoti kompromisų. Galbūt taip lengvai ir sėkmingai sugyvename, nes abu galime leistis į kompromisus.

– Nors jus neretai pavadina ugninga moterimi, atrodo, kad iš tiesų iš pusiausvyros jus išmušti sunku, o ir smulkmenų per daug nesureikšminate...

– Išties, iš pusiausvyros mane išmušti ne taip jau lengva, o ir trupiniai ant virtuvės stalo man infarkto nesukelia. Tačiau ir Marius į problemas moka pasižiūrėti labai paprastai. Štai visai neseniai pasiskundžiau, kad namus siurbiu tik aš.

Kitą dieną Marius namo sugrįžo su siurbliu robotu ir pasakė: „Nuo šiol siurbsiu aš, brangioji.“ Pasirodo, visos problemos yra lengvai išsprendžiamos. Ir duok Dieve, kad tik tokios bėdos būtų.

Taip pat skaitykite

Gyvenimas. Ugnė Galadauskaitė ir Marius Siparis