Veidai

2019.08.09 06:28

Algis Ramanauskas: nuo to, nuo ko aš kentėjau, stengiuosi visomis išgalėmis apsaugoti sūnų

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.08.09 06:28

„Laimingas esu nuo tada, kai sutikau savo dabartinę žmoną“, – portalui LRT.lt sako televizijos ir radijo laidų vedėjas, visuomenės veikėjas Algis Ramanauskas. Galbūt, kaip pats svarsto, žmonės jo prisibijo dėl ukrainietiškų antakių ar pikto žvilgsnio, tačiau pabendravęs su juo dažnas maloniai nustemba.

– Rudenį LRT TELEVIZIJOS eteryje bus rodoma laida „Visi kalba“, kurią vesite drauge su Lavija Šurnaite. Dažnai esate vadinamas aštrialiežuviu, kartais akiplėšišku. Ar nebaisu, kad kai kuriuos pašnekovus tai gali atbaidyti?

– Darbo radijuje patirtis kužda, kad niekas nieko nebijos.

– Iš tiesų, jus galima pamatyti ir mandagiai kalbinant pašnekovą, ir žarstant aštrias pastabas. Kaip manote, kodėl vis dėlto daugiau žmonių tiki, kad esate neitin malonus žmogus?

– Nežinau, tiesiog esu toks, koks esu. Jei man kas nors nepatinka, visada pasakau. Gal kartais per drastiškai, bet kartais tam, kad tai būtų išgirsta, reikia sakyti drastiškai.

– Kartais net labai drastiškai. Jūsų socialinio tinklo įrašuose net ir vieną kitą keiksmažodį galima rasti.

– Stiprus žodis dar nėra keiksmažodis. Jau keletą metų nei gyvenime, nei feisbuke nevartoju keiksmažodžių, ypač rusiškų. Matyt, atėjo laikas, kai jau užteks. Apskritai, kai atsirado socialiniai tinklai, mes nemokėjome su jais elgtis ir nežinojome, kaip jie veikia.

Galėjome tik įtarti. Kaip ten viskas iš tikrųjų vyksta, koks gali būti rezonansas, mes nežinojome ir mokėmės. Drįstu manyti, kad aš savo pamoką išmokau.

– Tikriausiai. Šiuo metu feisbuke turite per 100 tūkst. sekėjų. Tie skaičiai jums ką nors reiškia?

– Be abejo. Esu patenkintas, kad tokia nemaža Lietuvos žmonių dalis mane seka feisbuke. Man tai svarbu ir naudinga.

Konfliktai, kurie būtų labai garsiai nuskambėję ir virtę į muštynes Graikijoje, Lietuvoje yra neįmanomi.

– Ar daug žmonių esate užblokavęs?

– Daug. Neseniai paskaičiavau, kad virš dešimties tūkstančių. Aš feisbuke esu maždaug devynerius metus, taigi galima paskaičiuoti, kiek žmonių kasdien užblokuojama.

– Nemažai. Galbūt lengvai įsižeidžiate?

– Iš tų dešimties tūkstančių koks ketvirtadalis užblokuoti už įžeidimus. Jie įžeidinėja net neišprovokuoti, o tiesiog lygioje vietoje. Jiems nepatinka koks nors mano įrašas, aš jų net neliečiu, bet jie ateina į mano paskyrą ir įžeidinėja. Tokius blokuoju.

Dar trys ketvirtadaliai užblokuotų – žmonės, kurie man nepatinka. Pamatau, kad jie rašo kokias nors nesąmones kažkur, ir juos blokuoju. Pamatau, kad žmogus paskyros nuotraukoje su ūsais, didelė tikimybė, kad vien už tai jį blokuosiu. Matau, kad ateina kokia nors gėlėmis apsikarsčiusi senė ir peza, kad nereikia nuimti Cvirkos. Aš ją blokuoju.

Manau, kad feisbukas yra labai ilgam. Feisbukas, manau, yra tokia pati revoliucija, kokia buvo televizija ar radijas. Todėl aš taip stropiai prižiūriu savo daržą. Reikia ravėti piktžoles.

– Žinomumas dažnai paveikia ne tik garsių žmonių, bet ir jų artimųjų gyvenimą. Iš mokyklos grįžęs sūnus nesiskundžia, kad kažkas jam pažeria pastabų dėl tėvo pasisakymų?

– Taip nėra buvę. Arba sūnus man visko nesako. Mokykla, kurią jis lanko, man daro gerą įspūdį. Ten dirbantys mokytojai taip pat. Tiesa, ne visi. Yra vienas mokytojas, su kuriuo buvome susikirtę feisbuke, todėl sūnui pasakiau, kad jeigu jis bus piktybiškai engiamas, man praneštų. Bet kol kas viskas gerai.

– Žmona taip pat nesiskundžia?

– Ne. Mes gyvename nedidelėje šalyje, tai turi ir savų pliusų, ir minusų. Gyvename ne tik mažoje, bet ir ganėtinai flegmatiškoje šalyje. Nors mes karštesni už estus, esame flegmatiškesni už Vidurio ar Pietų Europos gyventojus. Taip pat esame gana neblogai išauklėti.

Konfliktai, kurie būtų labai garsiai nuskambėję ir virtę į muštynes Graikijoje, Lietuvoje yra neįmanomi. Tai yra gerai. Todėl minėtos problemos neiškyla.

Jei žmogus atsiprašo ir nuoširdžiai apgailestauja, aš atleidžiu tą pačią sekundę.

– Sūnui esate griežtas tėtis ar veikiau draugas?

– Drįstu manyti, kad esu protingas kompromisas tarp vieno ir kito. Kadangi esu gimęs 70-aisiais, esu ragavęs oldschool‘o blogąja prasme. Nesakau, kad mano tėvai buvo blogi, ne, bet jie buvo oldschool‘as.

Viso to blogo, ką aš patyriau, atkentėjo dauguma mano kartos. Nuo to, nuo ko kentėjau aš, stengiuosi visomis išgalėmis apsaugoti savo sūnų. Pavyzdžiui, kad reikia suvalgyti viską, kas įdėta į lėkštę. Mano vaikui taip niekada nebuvo sakoma. Niekada. Aš labai vertinu jo laisvę ir nuo pat jo mažumės aš visada pasibelsdavau prieš ateidamas į jo kambarį.

– Nors dabar dažniau prabylama apie tai, kad galbūt vaiko pažymiai nėra svarbiausias dalykas, lemiantis jo ateitį, visais laikais tėvai pažymių knygelėje norėjo pamatyti kuo daugiau dešimtukų. O jūs?

– Yra kas tuo rūpinasi. Mano žmona – diplomuota specialiosios pedagogikos specialistė. Pažymių aspektą palikome jai.

– Vadinasi, ji jūsų šeimoje griežtesnė?

– Ji griežtesnė. Ji moka ir su manimi griežtai kalbėti. Tačiau dėl mano visuomeninės veiklos niekada nieko nesako. Sulaukiu tik jos palaikymo. Niekada dėl to nepriekaištauja.

– Dėl ko priekaištauja?

– Jei aš, kaip ir bet kuris vidutinio amžiaus vyras, naktį užsimanau valgyti ir pavalgęs nesutvarkau stalo, gaunu velnių. Bet aš visada turiu pasiteisinimą, kad stalo netvarkiau, nes nenorėjau triukšmauti ir jos pažadinti.

Laimingas esu nuo tada, kai sutikau savo dabartinę žmoną. Iki tol buvo visaip.

– Kalbate daugybe aktualių temų. Šiandien viena tokių temų – ekologija, aplinkosauga, planetos ateitis. O ar jūs, kaip dabar populiaru, atsisakote vienkartinių puodelių, plastiko maišelių?

– Aš nesirūpinu aplinka, man tai neįdomu. Tačiau čia reikia paaiškinimo. Aš esu už ekologiją ir žalią, švarią planetą, bet tuo nesirūpinu, nes galvoju, kad yra daugybė nacionalinių ir tarptautinių institucijų, kurios tuo rūpinasi.

Aš su mielu noru naudoju plastiką ar plastikinius butelius, nekeliu problemų, jei man kas nors atveža maistą plastikiniame maišelyje. Aš jį tiesiog išmetu ir tikiuosi, kad jis, pagal įstatymus ir nustatytas procedūras, patenka ten, kur jam reikia, o ne kažkur ant žolės.

Man atmetimo ir nesupratimo reakciją sukelia ir medžių vajus. Kažkas netgi pastebėjo, kad tai yra naujasis patvorys ir naujasis violetinis judėjimas. Reikia žmonėms kažko, ant ko galėtų nuleisti garą. Yra statistika.

Aš domėjausi, Lietuvoje tūriu medienos daugėja. Kitaip sakant, medžių ir miškų daugėja. Jie yra tvariai prižiūrimi, yra atsodinama. Yra specialistų, kurie tuo užsiima. Krūva rėksnių, tarp kurių matai ir protingų žmonių, pasiduoda tai isterijai, rėkia, nors visą teisybę gali banaliai susirasti internete. Bet jiems patogiau rėkti.

Pavyzdžiui, kažkas nupjovė kažkokias liepas mieste. Rėkia ir nepagalvoja, kad gal jas reikėjo nupjauti, gal jos buvo per senos ir kėlė pavojų. Gal tiesiog reikėjo pasiaiškinti, kodėl jos buvo nupjautos, užuot rėkavus feisbuke. Nuo tokios ekologijos mane purto, atsiranda atmetimo reakcija ir aš įtariai žiūriu.

Nuo to, nuo ko kentėjau aš, stengiuosi visomis išgalėmis apsaugoti savo sūnų.

– Ar dažnai su jumis susipažinę ar pabendravę žmonės sako, kad visai kitaip jus įsivaizdavo ir lieka maloniai nustebinti?

– Visą mano gyvenimą taip yra. Matyt, manęs prisibijo dėl tų mano ukrainietiškų antakių ar turbūt pikto žvilgsnio, bet ilgainiui žmonės pamato, kad aš šiltas ir mane galima prisiglausti prie pieno liaukų.

– Tikiu, kad turite daug pažįstamų, bet ar turite daug tikrų draugų?

– Aš manau, kad kokie penki žmonės yra mano geri draugai. Tai yra daug.

– Ar mokate atleisti?

– Jei žmogus atsiprašo ir nuoširdžiai apgailestauja, aš atleidžiu tą pačią sekundę. Man patinka, kai žmogus pripažįsta ir atsiprašo. Aš pats toks esu, visada atsiprašau. Tik aš retai klystu, todėl netenka dažnai atsiprašinėti.

– Ar esate laimingas?

– Taip. Laimingas esu nuo tada, kai sutikau savo dabartinę žmoną. Iki tol buvo visaip. Iki tol trūko laimės. Buvo laimingų momentų, buvo nelaimingų momentų, bet buvau vienišas ir man trūko mylimo žmogaus, o dabar netrūksta.

Taip pat skaitykite