Veidai

2019.08.07 07:16

Alvydas Unikauskas: kartais paleidžiu vadžias, tačiau tenka grįžti į realybę

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.08.07 07:16

Namuose apie mediciną Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Alvydas Unikauskas nekalba, nors ir jo žmona Marina – taip pat medikė. Tačiau jis prisipažįsta, kad atsiplėšti nuo medicinos būna sunku. Dėl to prieš žmoną neretai jaučiasi kaltas. „Tik mūsų amžius toks, kad tai nėra taip skausminga, kaip būtų, jei mums būtų po 30 metų“, – pastebi jis.

– Nuo rudens LRT TELEVIZIJOS eteryje – 7-asis laidos „Klauskite daktaro“ sezonas. Praėję metai buvo ganėtinai intensyvūs – pristatėte knygą „Klauskite daktaro“ , savaitgaliais filmuodavote laidas, šiokiadieniais darbuodavotės universitete... Ar spėjote pailsėti ir grįžtate su naujomis jėgomis?

– Turėjau porą mėnesių atostogų, tačiau tik po poros savaičių nuo jų pradžios pradėjau jausti, kad ilsiuosi. Tačiau jau pailsėjau.

– Vėl laukia daugybė darbų, kaip pailsite, kai turite tiek mažai laisvalaikio. Tik nesakykite, kad ir laisvu metu skaitote medicininę literatūrą...

– Skaitau. Jau esu susirgęs. (Juokiasi.) Būna taip, kad jau atrodo galiu nieko neveikti, tačiau kirba mintis, kad kokia nors tema norisi daugiau pasidomėti, daugiau paskaityti. Kartais jau net pačiam savęs gaila darosi. O juk geriausias poilsis ir yra tada, kai pailsi galva.

Jei mums dabar būtų po trisdešimt metų, mano darbai tikriausiai būtų didesnė problema.

– Kaip pailsinti galvą? Jau grybai ima dygti, galbūt grybauti einate?

– Aš grybų nepažįstu, tad mano rinktų grybų geriau nevalgyti. Poilsiu gali būti ir susitikimas ar pokalbis su kuo nors, fizinė veikla. Aš labiausiai mėgstu didelio intensyvumo intervalinę treniruotę. Ji trunka vos dešimt minučių ir yra ganėtinai intensyvi. Tačiau turiu prisipažinti, kad mankštintis taip pat tenka prisiversti.

– Laidose esame įpratę jus matyti racionaliai dėstantį mintis, o ar gyvenime vadovaujatės nuojauta?

– Neturiu supratimo. Žinau tik tiek, kad iš prigimties esu tinginys, tad viską stengiuosi daryti mažiausio pasipriešinimo būdu ir nesukeldamas sau didžiulio diskomforto. Jei tik yra tokia galimybė. Žinoma, gyvenime visko būna, kartais tenka intensyviai ir daug dirbti.

– Keista, kai tingiu save vadina tiek daug veiklos turintis žmogus.

– Veiklų daug, bet jei yra galimybė viską stengiuosi padaryti kuo paprasčiau.

Per septynerius metus televizijoje puikiai supratau, kad gyvenimas incognito yra didžiulis privalumas.

– Vis dėl to, vienokį jus matome televizijoje, o koks esate namuose?

– Turiu draugų, kurie išliko dar nuo mokyklos laikų. Mes susitinkame kelis kartus per metus ir jie sako, kad eteryje esu toks pats, koks esu gyvenime.

– Vis dėlto, kai turite tiek veiklos, žmona Marina nesiskundžia, kad tiek daug laiko praleidžiate darbuose ir galbūt mažokai namuose?

– Išties, namuose norėčiau praleisti daugiau laiko ir prieš žmoną jaučiuosi ganėtinai kaltas. Tačiau manau, kad mūsų toks amžius, kai tai neturi tokių pasekmių, kokių galbūt turėtų, jei būtume jaunesni.

Jei mums dabar būtų po trisdešimt metų, mano darbai tikriausiai būtų didesnė problema, dar ir vaikus reikėtų auginti. Mūsų amžiuje tai jau nėra taip skausminga. Žinoma, tenka pripažinti, kad taip nenorom skriaudžiu savo žmoną.

– Jūsų žmona taip pat medikė, tiksliau – ginekologė. Ar namuose kalbatės apie mediciną?

– Nekalbame, nebent labai retai, kai nusprendžiame, kad sužinojome kokios nors labai įdomios informacijos, kuria verta pasidalyti.

Iš prigimties esu tinginys, tad viską stengiuosi daryti nesukeldamas sau didžiulio diskomforto.

– Turite devynis anūkus, ar įmanoma jus pamatyti dūkstantį su jais?

– Be abejo. Dažniausiai drauge žaidžiame įvairiausius stalo žaidimus. Yra vienas labai linksmas, kuriame nykštukai piktadariai lenktyniauja su geraisiais, kurie pirmieji prisikas prie aukso.

Man labiausiai patinka žaidimas, kai per minutę anūkai turi mintinai atlikti kokius nors aritmetinius skaičiavimus, pavyzdžiui, triženklį skaičių padauginti iš dviženklio ar pan. Ir jiems visai neblogai sekasi.

– Ir savo laidose, ir knygoje kalbate apie cukraus žalą. Anūkams saldainių neperkate?

– Anksčiau pirkdavau, bet jau nebe. Dabar nuperku ledų. Tai savotiškas nusikaltimas, tačiau kitaip jie manęs nesuprastų. Tačiau jei nuo kūdikystės vaikas auginamas neduodant jam cukraus, jis užaugęs tai priima kaip absoliučiai natūralų dalyką.

Žinoma, jei vaikui kas nors duos saldainių darželyje, grįžęs namo jis tikriausiai tėvų nebesupras, nebent jo suvokimo normos, kaip reikia maitintis yra tvirtai suformuotos ir išvesti iš kelio jį yra sunkiau. Tačiau dažnai įtakos turi ir bendra aplinka.

– Anūkams padarote šiokių tokių išimčių, kartais galbūt ir pačiam nepavyksta laikytis visų principų, kuriuos aprašote?

– Stengiuosi, tačiau tai tikrai nereiškia, kad man visada pavyksta. Esu normalus žmogus. Galbūt per atostogas labiau paleidžiu vadžias, tačiau anksčiau ar vėliau tenka grįžti į realybę ir daryti tai, ką reikia. Vis dėlto, taip norisi gerai jaustis. Tačiau iš tiesų, tai ir nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Tarkime, atsisakius saldumynų, sunkiau bus iš pradžių ir tai natūralu.

– Esate pasakojęs, kad parduotuvėje ar gatvėje sutikti žmonės klausia jūsų patarimų, neerzina?

– Viskas priklauso nuo mano nuotaikos ir savijautos. Kartais man džiugu, kad galiu padėti, o kartais būnu toks pavargęs, kad noriu tik grįžti namo ir pailsėti. Tokiomis akimirkomis žmonių klausimai gali ir truputį suerzinti. Tačiau jei būnu pailsėjęs, kodėl gi ne?

Vis dėlto, per septynerius metus televizijoje puikiai supratau, kad gyvenimas incognito yra didžiulis privalumas. Tai nuostabu. Tačiau, žinomumas, kaip ir visa kita gyvenime turi ir savų privalumų, ir savų trūkumų. Juk niekas gyvenime nebūna tik gerai ar tik blogai.

Populiariausi