Veidai

2019.08.03 11:44

Idilės apsupti Jūratė ir Česlovas Norvaišos: mes ne žvaigždės, o legendos

Audinga Satkūnaitė, LRT.lt2019.08.03 11:44

Jūratei ir Česlovui Norvaišoms ranką spaudė žymiausi politikai, šokėjai, tačiau jie ir toliau išlieka paprasti. „Kartais mus pavadina žvaigždėmis, o mes sakome, kad mes – ne žvaigždės, o legendos. O legendos yra užgesusios žvaigždės“, – portalui LRT.lt sakė Česlovas Norvaiša.

Su sportinių šokių šokėjais ir treneriais, pirmaisiais Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos šokių čempionais, gydytojais J. ir Č. Norvaišomis susitikome jų šokių klube „Sūkurys“. Nors jau buvo vėlyvas vakaras, šokių klube vis dar sukosi šokėjų poros. Norvaišos į susitikimo vietą atvyko iš namų. Kol jie pasiekė ketvirtame Kauno kultūros centro aukšte esantį šokių klubą, visą laiką girdėjosi Norvaišų klegesys, tarsi jie ką tik būtų susitikę.

– Ant jūsų šokių studijos sienų begalė nuotraukų, kurios turbūt kelia daug prisiminimų. Ar kada nors bandėte suskaičiuoti, kiek jau esate išleidę mokinių?

Jūratė: Oi, ne. O ant studijos sienų kabo tik dalies mūsų mokinių nuotraukos. Čia kabo šokėjų Editos Daniūtės ir Arūno Bižoko fotografijos.

Česlovas: Laikui bėgant, nuotraukos ant sienų keitėsi ne kartą.

– Jūs ir dabar aktyviai sukatės šokių pasaulyje, organizuojate tarptautines sportinių šokių varžybas „Gintarinė pora“. Tačiau jūs žinomi ne tik kaip šokėjai, bet ir kaip medikai. Ar jums kada nors teko rinktis: medicina ar šokiai?

Jūratė: Ne, mums rinktis niekada nereikėjo. Česlovas pradžioje chirurgu dirbo Kauno onkologijos dispanseryje. Jis turėjo labai geras rankas. Tačiau psichologiškai tai buvo labai sudėtingas darbas.

Aš turėjau visai kitokią svajonę. Baigęs mokyklą labiausiai norėjau tapti lakūnu ir tam labai ruošiausi.

O aš pati dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universitete dėsčiau socialinę higieną. Todėl galėdavau išvykti į sportinių šokių varžybas.

Česlovas: Taip, man morališkai buvo labai sunku, nors būti chirurgu labai norėjau. Turbūt nebuvau pasiruošęs tokiam dideliam skaičiui žmonių netekčių.

O kai pasiūlė tapti Kauno radijo gamyklos sanatorijos „Banga“ vyriausiuoju gydytoju, tai ir sutikau. Ten ilgą laiką ir dirbau. Mūsų darbas visiškai nevaržė.

– Jeigu būtų tekę rinktis: medicina ar šokiai, ką būtumėte pasirinkę?

Jūratė: Aš tikrai būčiau pasirinkusi mediciną. Studijuodama mediciną, mokiausi ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, ten baigiau vokalo studijas. Būnant penktame medicinos kurse, man pasiūlė mecosoprano partiją Georges Bizet operoje „Carmen“. Tuomet turėjau rinktis teatrą arba mediciną. O čia tai buvo sunkus pasirinkimas.

Česlovas: Aš turėjau visai kitokią svajonę. Baigęs mokyklą labiausiai norėjau tapti lakūnu ir tam labai ruošiausi. Tarybiniais metais lietuviams neleido būti karo lakūnais, todėl šitą svajonę jau buvau palaidojęs. Tačiau po Stalino mirties paskelbė, kad renka lakūnų kursą, ir pradėjau ruoštis. Aš buvau vienas iš dešimties, kurį atrinko, ir mes buvome išsiųsti į Dnepropetrovsko srityje esančią karo mokyklą.

Ten būnant man prasidėjo problemos su dantimis ir mane išbrokavo, todėl turėjau grįžti. Siūlė rinktis kokią nors kitą specialybę, kurios nebuvo susijusios su lėktuvo pilotavimu.

Mes į šokius atėjome iš gimnastikos, todėl mūsų koordinacija buvo labai gera. Juk mes šokti pradėjome, kai mums buvo 28 metai.

Jūratė: Kiek žinome, dalis ten likusių lietuvių žuvo bandydami lėktuvus.

Česlovas: Gyvenimo keliai yra nežinomi. Galbūt man buvo nulemta susitikti su Jūrate (šypsosi).

– Taigi kaip šiaulietis atsidūrė Kaune ir susitiko su gražuole kauniete Jūrate?

Česlovas: Kai atvykau į Kauną, visi jau buvo pradėję studijas, o aš buvau praleidęs jau pusę metų. Tada buvo ieškojimo metas: bandžiau įstoti vienur, kitur.

Tuomet mano tėvelis susirgo vėžiu ir aš pagalvojau, kad gal man pavyktų surasti jam vaistus nuo šios ligos ar kaip nors kitaip padėti. Taigi įstojau į Kauno medicinos institutą ir sutikau savo damą. Buvome viename kurse.

– Jūs turėjote tiek daug pasirinkimų, tačiau vis tik šokiai buvo ta sritis, kuri jus užvaldė ir nebepaleido.

Jūratė: Mes išbandėme daug sričių. Tais laikais galėjome bandyti, ką tik norim, ir niekas nekainavo. Turėjome begalę galimybių. Netgi galvojau užsiimti plaukimu, tačiau kai panėriau, supratau, kad man tai nepatinka. Iki šokių esame išbandę labai daug veiklų. Tai yra labai gerai, nes įgijome patirties.

Česlovas: Mes į šokius atėjome iš gimnastikos, todėl mūsų koordinacija buvo labai gera. Juk mes šokti pradėjome, kai mums buvo 28 metai. Jau netgi dukrą turėjome. Dabar vaikus pradeda mokyti šokti nuo 4 metų. Mes aštuonerius metus iš eilės buvome Sovietų Sąjungos čempionai.

Mano tėvelis susirgo vėžiu ir aš pagalvojau, kad gal man pavyktų surasti jam vaistus nuo šios ligos ar kaip nors kitaip padėti.

– O tas pergalės skonis buvo saldus visais kartais, ar jis ypatingas buvo tik pirmą kartą?

Česlovas: Apskritai tuomet pergalės skonis buvo kitoks nei dabar. Šokiai jau yra tapę sportu, nes šokėjai yra skirstomi pagal vietas, jiems išdalijamos taurės. Tada šokėjai negalvojo apie jokią finansinę paramą ar prizus.

– Šeima, šokiai, darbas. Atrodytų, visko tiek daug vienam žmogui. Kaip jums viską pavyko sėkmingai suderinti? Galbūt atradote kokį slaptą receptą?

Česlovas: Jūratė yra tokia, kuri vienu metu gali dirbti šešis darbus. Aš daugiausia galiu du. O ji gali žiūrėti televizorių, rašyti straipsnį, gerti kavą, skaityti laikraštį ir dar megzti arba siūti.

Jūratė: Man visada viskas buvo įdomu. Mes niekada nedarėme to, kas mums nepatiko. Aš netgi labai mėgau skaityti paskaitas, į kurias susirinkdavo pilnos auditorijos. Šokti mums irgi patiko. Netgi galvojome, kad tai svarbi mūsų kultūrinio auklėjimosi dalis. Mes pirmiausia šokti ir atėjome dėl bendro išsilavinimo.

Česlovas: Manėme, kad mes, kaip medikai, turime mokėti šokti. Norėjome pasimokyti, kad atėję į kavinę kitiems parodytume, ką mokame.

– Ką jūs šiandien įvardytumėte kaip didžiausią savo gyvenimo pergalę?

Jūratė (pamąsčiusi): Draugystė.

Česlovas: Gyvenimą apibūdinti yra labai sudėtinga. Tačiau aš pasakyčiau, kad tai laikas nuo gimimo iki mirties. Žmonės skirtingai keliauja per gyvenimą. Vieniems jis baigiasi anksčiau, kitiems – vėliau, su didesnėmis ar mažesnėmis kliūtimis. Mes su Jūrate esame mistikai ir iš savo patirties žinome, kad viskas gyvenime yra užprogramuota.

Jūratė: Mes šventai tikime likimu.

– Ar iš kitų žmonių nejausdavote pavydo, kad daugiau pasiekėte ar kažko daugiau turite?

Jūratė: Visokių kalbų girdėdavome. Tačiau mes galvojame, kad tai yra jų problemos. Jiems dėl to tik sunkiau gyventi. Juk jie save apkrauna negerais jausmais ir sau trumpina gyvenimą.

Česlovas: Mene, sporte visada yra konkurencija. Jeigu jos nebus, tai nebus ir varomosios jėgos. Todėl noras būti geresniam yra svarbus. O pavydas šeimoje yra ypač didelė rakštis. Jeigu vyras pavydi žmonai ar atvirkščiai, tuomet reikia skirtis iš karto.

– Ar jūsų aplinkoje yra daug iširusių šeimų?

Jūratė: Daug, ypač šokėjų. Pradžioje mes netgi piršliaudavome, paskui nustojome tą daryti. Jeigu žmonės išsiskiria, tai galbūt blogi piršliai (juokiasi).

Česlovas: Anksčiau žmonės negalėjo gyventi nesusituokę. Tai buvo laikoma nepadoriu dalyku.

Jūratė: Aš manau, kad dabar tikrai yra labai gerai, kad žmonės gali gyventi nesusituokę. Visai nebūtina pase užsidėti antspaudą tik tam, kad sužinotum, ką tu išsirinkai. Nereikia pirkti katės maiše. Žmogų reikia įvertinti įvairiose situacijose ir pajusti, ar jis gali būti tavo draugas. Pirmiausia vyras ar žmona turi būti draugas.

Anksčiau žmonės negalėjo gyventi nesusituokę. Tai buvo laikoma nepadoriu dalyku.

– Jūsų poros santykiai galėtų būti pavyzdys kitiems. Ar tikrai nebuvo ištikusi jokia krizė?

Jūratė: Tikrai ne.

– Tikiu, kad nuolat sukatės tarp jaunų žmonių, šokėjų. Kaip sekasi rasti bendrą kalbą su bendraamžiais?

Jūratė: Kartais susitinku su savo bendraamžėmis ir man jos sako, kaip aš gerai atrodau, sveikai. O turėjau ir dvi stuburo, kelių operacijas ir kitų sveikatos problemų. Kaip save norėsi parodyti, taip ir bus. Galų gale kam yra įdomu, kad tau kažką skauda.

Česlovas: Mes mažai bendraujame su savo amžininkais, nes su jais reikia kalbėti apie ligas, laidotuves. Labai daug negatyvo, nuo kurio visada stengiamės atsiriboti.

Jūratė: O iš jaunų žmonių mes tarsi pasikrauname. Mes į šokių studiją įvedėme tradiciją ir išeidami vieni su kitais apsikabiname, pasakome gerą žodį. Mes tikrai nekomplikuojame sau gyvenimo.

– Jūratė ne kartą yra išbandžiusi televizijos projektų teisėjos kėdę. Tikiu, Česlovai, kad ir jus kvietė užimti vietą šalia žmonos. Kodėl jūs nesutikote? Vengiate viešumos?

Jūratė: Aišku, kad jį kvietė, tik jis niekada nesutiko. Jis už mane truputį kuklesnis. Manau, kad jis šiek tiek vengia viešumos.

Česlovas: Jūratė turi pedagogo mąstymą, todėl ji moka įvertinti šokį. Aš visada būnu šalia jos.