Veidai

2019.08.02 07:05

Sustabdžiusi verslą Julija Janus daro viską, kad nereikėtų stoti į akistatą su savimi

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.08.02 07:05

„Tiek sukūrus, viską išardyti savo rankomis – nemenkas asmeninis iššūkis. Savo liūdesį išverkdavau namuose, lankiausi pas psichologą, vis dėlto transformaciją įveikiu ganėtinai sėkmingai“, – portalui LRT.lt sako dizainerė Julia Janus, užvertusi vieną gyvenimo puslapį. Dabar ji naujais drabužiais perrenginėja miestą.

– Ne kartą minėjote, kad nuo birželio pradedate naują etapą, koks jis?

– Kai birželio viduryje buvo uždaryta paskutinė „Julia Janus“ parduotuvė, atverčiau naują puslapį. Dabar plečiu savo horizontą. Šiais metais baigiau ekonomikos studijas, mano magistro baigiamasis darbas buvo susijęs su rinkodara ir vietos pavertimu patrauklia erdve, esu neseniai susikūrusios asociacijos „Miesto kvartalas“ pirmininkė ir bendruomenės iniciatyvos „Stiklo kvartalas“ koncepcijos autorė.

Dirbu tam, kad per sostinės Stiklių, Gaono, Žydų ir M. Antokolskio gatves besidriekiantį kvartalą iš naujo atrastų vilniečiai bei sostinės svečiai. Tai labai jauki sostinės vieta, turinti unikaliai turtingą istoriją.

Šioje vietoje 15 a. įsikūrė auksakalių kaimelis, 16 a. – stiklo manufaktūros, o 17 a. čia įkurtas pirmasis žydų getas, dėl jo kvartalas 200 metų buvo aktyviausia miesto prekyvietė. Galvoju, kad savo patirtį ir žinias galėsiu panaudoti tam, kad ir daugiau sostinės kvartalų būtų atrasti iš naujo.

Greitosios mados gigantai, kuriuos esame įpratę peikti, pirmieji sukurs kokį nors pokytį, nes jų ištekliai tai leidžia.

– O kaipgi mada? Jūs buvote viena garsiausiai kalbančių apie tai, kad mada turi tikti ir aukštiems, ir žemiems, ir apkūnesniems, ir vyresniems... Visiems, kurie neatitinka tam tikrų mados pasaulio kuriamų standartų.

– Dabar kitu drabužiu perrenginėju miestą. Tai taip pat mada. O kalbant apie drabužius, šiuo metu noriu pamąstyti ir suprasti, kaip prisidėti prie pokyčio, vykstančio ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tarša, kurią sukuria mados pramonė, sparčiai didėja. Noriu prisidėti prie pasiūlymų, kurie pakeistų mūsų požiūrį į vartojimą.

Kol kas tas sprendimas neaiškus. Domiuosi, ką daro žinomi žmonės, dirbantys ir daugiausiai pasiekę mados tvarumo klausimu, todėl galima sakyti, kad kol kas esu kelyje, mokausi.

Žinoma, mielai pakartočiau savo jau sukurtus modelius ar kurčiau naujus, tačiau nebegaliu dalyvauti lenktynėse, kuriose sukuriamas drabužis, pagaminamas ir pirkėjai laukia nuolaidų, o jų sulaukę skuba pirkti. Kūrėjas iš to neuždirba. Kažkas čia ne taip.

Tad pavargau kovoti ir supratau, kad metas sustoti bei palaukti. „Julia Janus“ parduotuvės buvo uždarytos ne dėl bankroto – nutraukti gamybą ir uždaryti parduotuves buvo sąmoningas sprendimas.

– Vis dėlto labai skausmingas sprendimas. Kas padėjo nepalūžti?

– Tiek daug sukūrus, priimti sprendimą viską savo rankomis išardyti ir uždaryti man buvo nemenkas asmeninis iššūkis. Lankiausi pas psichologą. Tačiau manau, kad šią transformaciją įveikiu ganėtinai sėkmingai – užsimiršti padeda naujos veiklos.

Visos mano mintys dabar ten. Turiu nemažai kūrybinės energijos, kurią galiu panaudoti kine, teatre ir pan., taip pat mąstau, kaip kurti tvarią madą.

– Skaudžios patirtys neretai vadinamos pamokomis. Praėję metai buvo pamoka?

– Sakau, kad tai trečiasis mano baigtas universitetas. Sugebėjau priimti sprendimą sustabdyti tai, kas man atrodė viso gyvenimo svajonė, savirealizacija, ugdymasis ir viską išardžiau.

Kito dešimtmečio mada ir prabangos ženklas – galėjimas nepirkti.

– Tikriausiai vadovaujant verslui labai daug laiko ir energijos reikia skirti jam. Galbūt dabar turite daugiau laiko ir galite ne tik pagalvoti apie tvarią madą, bet ir, kaip dabar populiaru, geriau pažinti save.

– Kad tik nereikėtų susipažinti su savimi, darau viską: žiūriu serialus, skaitau knygas, prisigalvoju įvairios veiklos, kuriu... Žinoma, kartais patenku į savotiškus spąstus, neturiu kitos išeities ir tenka stoti į akistatą su savimi.

Neseniai atostogavau vienoje Graikijos saloje, įsikūrėme namelyje vienkiemyje ant uolos. Lauke – 32 laipsniai karščio. Tokios temperatūros mano organizmas nepakelia. Taigi, kai visa bičiulių kompanija iškeliavo, aš nusprendžiau viena pasilikti namuke su dušu ir ventiliatoriumi.

Pasilikau ir labai greitai pasigailėjau – negaliu net apsakyti, kokia panika apėmė. Nežinodama, kaip sutramdyti emocijas, sėdau rašyti dienoraščio. Tai man padėjo nusiraminti. Tądien būčiau padariusi bet ką, kad tik būčiau galėjusi pabėgti nuo savęs, tačiau kitą dieną buvau labai laiminga, kad vis dėlto ta akistata įvyko.

– Rašote dienoraštį?

– Labai retai, kartą per metus ar pusmetį, kai atsiranda poreikis.

– Moterys dažnai skuba skambinti draugei ir nori išsipasakoti, o jūs mintis liejate ant popieriaus, galbūt esate intravertė?

– Sakyčiau, kad dviem trečdaliais esu intravertė, o tai labai daug.

– Nejaugi nesinori išsipasakoti? Minėjote, kad, nusprendusi uždaryti savo parduotuves, lankėtės pas psichologę, tačiau ar nesinorėjo išsipasakoti ir bičiuliams, šeimai?

– Priėmusi sprendimą nutraukti veiklą, labai liūdėjau, o savo liūdesį išverkdavau grįžusi namo. Man labai patiko visi, su kuriais dirbau, tad norėjau su jais išsiskirti teigiamoje vibracijoje. Norėjau, kad kolegos išsineštų tik labai gražias mintis ir galbūt ateityje vėl galėčiau su jais dirbti. Taigi mano liūdesio liudininkas – vyras, ačiū jam, kad ištvėrė.

Protingiausia daryti tai, ką gali, ir nepulti daryti to, kas ne tavo jėgoms.

– Tikriausiai buvo tokių, kurie nesuprato tokio jūsų sprendimo ir ragino neskubėti...

– Buvo. Iki šiol socialiniuose tinkluose sulaukiu žinučių iš klientų, apgailestaujančių, kad nebeliko „Julia Janus“ kuriamų drabužių, kad tenka sukti galvą, kur apsipirkti.

Tačiau šventa vieta ilgai tuščia nebūna. Manau, kad greitosios mados gigantai, kuriuos esame įpratę peikti, pirmieji sukurs kokį nors pokytį, nes jų ištekliai tai leidžia. Jie užpildys ir tą poreikį, kuris atsirado po to, kai neliko „Julia Janus“ parduotuvių. Nesakau, kad tai bus tas pats, tačiau alternatyvų galima rasti.

– O ar pati apsiperkate greitosios mados parduotuvėse?

– Nedažnai. Dažniausiai man nepatinka ten esančių drabužių audinio sudėtis, bet yra dalykų, kurių kitur pirkti neverta.

Pavyzdžiui, medvilninių kojinaičių kokybė visose parduotuvėse labai panaši ir vos po kelių skalbimų jos sudyla. Nematau prasmės mokėti brangiau už daiktą, kuris greitai susidėvės. Kartais atrodo, kad pirkėjas nelabai turi pasirinkimo – arba jis turi pirkti greitai susidėvinčias kojines, arba išvis turėtų jų nemūvėti. Taigi tampame primetamo vartojimo įkaitais.

Panašiai yra ir, pavyzdžiui, su plastikiniais maišeliais. Pirkinius galima sudėti į medžiaginį maišelį, o kur dėti šiukšles ar šuniukų išmatas? Nelabai turime alternatyvų.

– Pastaruoju metu populiarėja gyvenimo būdas, susijęs su minimalizmu. Ar apie tai nepagalvojate?

– Tai yra kitas mano žingsnis. Pirmiausia galvoju išvalyti savo spintą. Pasitelkdama vaizduotę, perkursiu tai, ką turiu, ir sukursiu idealų drabužių komplektą: drabužiai bus lengvai derinami tarpusavyje, tinkami skirtingoms progoms ir orams, nieko netrūks.

– Mėgstate detaliai planuoti savo gyvenimą ir apgalvoti savo žingsnius?

– Veikiau esu analitikė. Manau, kad protingiausia daryti tai, ką gali, ir nepulti daryti to, kas ne tavo jėgoms. Tam reikia analizės.

– Vis dėlto kalbėdami apie naują etapą neretai patiriame tam tikras džiugias emocijas, tarsi kuriame kažką iš naujo. Jaučiate tai?

– Išgyvenu naujo lapo emociją. Durys uždarytos ir aš pasiduodu lėtesnei tėkmei. Buvau pripratusi prie didelio tempo, daug atsakomybės, darbų ir užduočių. Dabar dozuoju tas užduotis ir bandau pagyventi lėtą gyvenimą.

Man reikia suprasti, kas man suteikė katarsį kūryboje ir vėl į tą fazę sugrįžti. Tikrai žinau, kad tai buvo ne verslo veikla, o kūryba. Tik man, kaip analitikei, reikia sau atsakyti, dėl ko tai darau.

Kad tik nereikėtų susipažinti su savimi, darau viską: žiūriu serialus, skaitau knygas, prisigalvoju įvairios veiklos, kuriu...

– Beje, apie jus pirmiausia sužinojome kaip apie Juliją Žilėnienę. Ši pavardė taip pat jau buvo tapusi žinomu prekės ženklu. Kaip šis virto „Julia Janus“?

– Tie pokyčiai susiję ne su verslu, o su asmenybe. Kai išsiskyriau su vyru ir pakeičiau pavardę, man reikėjo prekės ženklo, atitinkančio tuometinę mane. Taip atsirado Julia Janus, tikrasis mano aš. Tai ne vien tik prekės ženklas, kurį galima įvertinti komerciškai.

Net ir uždarius parduotuves, Julia Janus liko. Šiuo vardu pasirašau savo tapytus paveikslus ar pan. Julia Janus – mano, kaip kuriančio žmogaus, prekės ženklas. Ir iš tiesų manau, kad kiekvienas esame savo paties prekės ženklas.

– Tiesa, ypač laikais, kai socialiniai tinklai tapo tokie populiarūs. Tik ar neatrodo, kad dažnas savo prekės ženklu naudojasi nelabai atsakingai. Jūs galvojate, kaip kurti tvarią madą, o, pavyzdžiui, influenceriai sutinka reklamuoti kone bet ką ir nesusimąsto, kad skatina vartotojiškumą.

– Kai kam rūpi tai, kad dėl žmogaus veiklos nyksta gyvūnų ar augalų rūšys, ant uolienų formuojasi sintetinės poliesterio apnašos, kyla temperatūra. Tačiau daugumai apie tai galvoti paprasčiausiai nepatogu. Tikriausiai retas pagalvoja, kas bus, kai jų vaikai augins savo vaikus.

Be to, daugelis vis dar galvoja, kad dėvėti garsių dizainerių drabužius yra turtingumo ir tam tikro statuso visuomenėje požymis, tačiau manau, kad kito dešimtmečio mada ir prabangos ženklas – galėjimas nepirkti.

– Ką turite omenyje?

– Visai neseniai mano mama sumanė man atiduoti savo sodo skėtį. Skėčio rėmas labai kokybiškas, tačiau audinys susidėvėjęs. Kreipiausi į žmones, galinčius padėti pasiūti reikiamas skėčio dalis ir paaiškėjo, kad įsigyti naują skėtį būtų pustrečio karto pigiau nei atnaujinti seną. Taigi tik turtingi žmonės galės sau leisti ne pirkti, o atnaujinti.

Beje, norint atnaujinti daiktą, reikia sugaišti nemažai laiko. „Julios Janus“ biure buvo 12 kėdžių, įsigytų vienoje skandinavų tinklo parduotuvėje. Nors pačios kėdės buvo geros būklės, jų ratukai susidėvėjo labai greitai.

Parduotuvėje, kurioje pirktos kėdės, tinkamais ratukais neprekiauja ir niekuo mums padėti negalėjo. Pirma mintis – išmesti kėdes ir įsigyti naujas. Tačiau užsispyriau ir galiausiai tinkamus ratukus gavau, bet tai pareikalavo nemažai laiko ir pastangų. Ar kiekvienas norės tiek vargintis, domėtis, ieškoti?

– Baldus atnaujinate, galvojate, kaip perkurti drabužius spintoje. O ar, pavyzdžiui, naudojatės medžiaginiu maišeliu pirkiniams, bambukiniu dantų šepetėliu ar pan.? Atrodo, kad taip daugelis šiandien stengiasi kovoti su vienkartiniu plastiku.

– Išties, žmonės naudoja bambukinį šepetėlį ar medžiaginį maišelį, tačiau be sąžinės graužimo išmeta biuro kėdę ar dešimtis greitosios mados tinkle pirktų marškinėlių, susidėvėjusių po kelių skalbimų.

Beje, daugumos marškinėlių sudėtyje yra poliesterio. Šis nedidelėmis dalelėmis patenka į vandenį, kurį geriame, padengia uolienas, patenka į gyvūnų virškinimo traktą. Taigi, nedideli žingsneliai nėra blogai, tačiau bambukinis dantų šepetėlis veikiau yra sėkmingas komercinis projektas nei svarus pokytis.