Veidai

2019.07.30 20:46

Kristina Kazlauskaitė: galbūt savo auklėjimu sūnų būčiau nuvariusi į pūdymus

LRT TELEVIZIJOS laida „Beatos virtuvė“, LRT.lt2019.07.30 20:46

„Norėjau būti viskuo, kuo tik įmanoma, tai ir atspindi šitą profesiją. Labai daug kuo tenka pabūti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ sako aktorė Kristina Kazlauskaitė. Nuo teatro ji tikina buvusi priklausoma, dėl to kentėdavo ir jos sūnus. „Atrodo, kad vaiko auklėjime nedalyvauji, bet gal aš jį būčiau pagadinusi, jeigu būčiau kišusis“, – kalba ji.

Koks gi tas viso gyvenimo šlovės ir žinomumo skonis? „Būna ir džiugu, ir malonu – visaip. Bet kartais nuo to pavargsti. Pasitaiko, suerzina. Man atrodo, užtenka, kad į tave žiūri scenoje, televizijoje, kine. Nulipus nuo scenos taip norisi užsidėti kapišoną, pačiai žiūrėti į gyvenimą pro krūmelius“, – sako aktorė.

K. Kazlauskaitės sėkmę „užminė“ jos tėtis, kuris augo tarp brolių ir kuriam santuokose gimė vien sūnūs. Nenuostabu, kad jis visą gyvenimą troško dukters.

„Tais laikais rodydavo prieškarinius filmus, [jis buvo] nusižiūrėjęs vokiečių aktorę, vardu Kristina. Kai mama laukėsi, tėtis ir pasakė: ji bus aktorė ir ji bus Kristina. Taškas. Kitų temų namie negvildenome: aš galėjau svajoti, lekioti, lakstyti po būrelius, galvoti, kuo būsiu. Norėjau būti viskuo, kuo tik įmanoma, tai ir atspindi šitą profesiją. Labai daug kuo tenka pabūti“, – pasakoja ji.

Pasak K. Kazlauskaitės, tėtis su ja vyko ir į konservatoriją, į stojamuosius egzaminus, iš kurių ji norėjo pabėgti, tačiau buvo sulaikyta tėčio.

„Aš bijojau prieštarauti. Konservatorijoje buvo problemų, buvau ir išėjusi. Žinojau, kad jei grįšiu namo, tai tėvas numirs, gaus infarktą arba mane priplos. Grįžau ir toliau mokiausi“, – atsimena ji.

Kai neturi laiko ir esi pervargęs, netenki kantrybės, dėl to kenčia ir vaikas.

Tad mokslus aktorė baigė dėl tėčio, o jam išėjus anapilin, ji teatrą paliko, nors ir nesako, jog taip nutiko tik dėl tėčio netekties. Iš mamos ji sako perėmusi pedantiškumą, kuris ją kamuoja visą gyvenimą. Tiesa, su tuo tvarkytis jau šiek tiek lengviau.

„Dabar, kai jau turiu laiko ir galėčiau tik blizginti ir tvarkyti, to daryti nebenoriu. Nes tai dariau neturėdama laiko. Naktį grįžusi iš gastrolių turėdavau viską sutvarkyti ir viskas turėdavo spindėti. Tai atėmė labai daug laiko, sveikatos ir nervų. Namiškiai turbūt kentėjo. Bet užauginau tvarkingą sūnų. Dabar ne gėda“, – kalba pašnekovė.

Sūnui skirdavo mažai dėmesio

Paklausta, kokia ji mama, K. Kazlauskaitė teigia, jog to reikėtų klausti jos sūnaus: „Aš atsimenu nuodėmes. Man gėda, kaistu, nes amžinai neturėjau laiko. Kai neturi laiko ir esi pervargęs, kai diena susimaišiusi su naktimi, žmogus netenka kantrybės, nervai pašlyja, vaikas dėl to kenčia. Atsiprašau, sūnau, bet taip buvo.“

Ji sako negalėdavusi nueiti net į mokyklos susirinkimus – visą laiką gastrolės arba spektakliai.

„Visi tėvai renkasi po darbo, o tu išeini į darbą. Atrodo, kad vaiko auklėjime nedalyvauji. Telefonu kartais paklausi, kaip vaikui sekasi. Ačiū Dievui, kad visą laiką pasakydavo, jog gerai. Atrodo siaubingai, bet gal aš jį būčiau pagadinusi, jeigu būčiau kišusis. Savo auklėjimu gali nuvaryti į pūdymus“, – svarsto pašnekovė.

Jos manymu, duota laisvė suteikė sūnui savarankiškumo, ir jis pats atsirinko, kas jam įdomu. Sūnų ji aplankanti ne itin dažnai – sako, nenori savęs užkrauti.

Jeigu galiu ko nors nedaryti, tikrai nedarysiu. Visą gyvenimą nebuvo klausimo – reikia, ir taškas. Nuo to žodžio mane jau purto.

„Yra reikalas, bėda, problema, džiaugsmas – tuomet bendrauji daugiau. Skambinamės kone kas dieną, bet man smagiau, kai jie pas mane atvažiuoja“, – pažymi K. Kazlauskaitė.

Tad ji iš tų žmonių, kurie nesistengia gyventi kitų gyvenimo. Moteris įsitikinusi – pirmiausia reikia susitvarkyti su savo gyvenimu, nors ir tada kištis į kitų nereikėtų.

Paliko teatrą, nes buvo priklausoma

Gali atrodyti, juk taip nebūna, kad žmogus visą gyvenimą būtų pedantiškas, o staiga pradėtų tingėti tvarkytis. Tačiau K. Kazlauskaitė tikina, kad dabar viskas pasikeitę.

„Jeigu galiu ko nors nedaryti, tikrai nedarysiu. Visą gyvenimą nebuvo klausimo – reikia, ir taškas. Nesvarbu, kelinta valanda, koks metų laikas, kaip jautiesi – visą laiką buvo vienas žodis „reikia“. Nuo to žodžio mane jau purto“, – mintimis dalijasi ji.

Atsisakyti šios savybės privertė, kaip pati sako, beprotiškas nuovargis nuo visko, kai reikėdavo net šypsotis per jėgą.

„Nepakenčiu netikrumo. Todėl ir turėjau išeiti iš teatro, nes buvau priklausoma. Supratau, kad galiu niekam nepriklausyti. Jeigu niekam nepriklausau, galiu ir įkvėpti kada noriu, ir iškvėpti, kada panorėjusi juoktis ir verkti. Galiu eiti, galiu ir neiti“, – kalba žinoma aktorė.

Tai laimingiausias pensijos laikotarpis, tikina ji, nors ir nemano, jog žmogus turi nieko nedaryti. Tačiau ateina laikas, kai norisi skaityti knygas, žiūrėti filmus ir dėliotis laiką taip, kaip norisi pačiam.

Galvoju, kaip gerai, šiandien niekur nereikia eiti. Ir man nušvinta saulė.

„Jeigu netingėčiau, norėčiau dalyvauti ten, kur šoka pagyvenę žmonės. Labai mėgstu šokti, bet sakoma – neatsivesi partnerio, tai visiems būsi kaip rakštis vienoje vietoje.

Aš ir į bažnyčios chorą eičiau dainuoti, bet nepažįstu natų. Tingisi iš savo mylimų namų kur nors išeiti. Galvoju, kaip gerai, šiandien niekur nereikia eiti. Ir man nušvinta saulė“, – apie šiandienos džiaugsmus pasakoja pašnekovė.

Darbais džiaugiasi, bet nori ramybės

O veiklos namuose – apstu. Juose nuolat kas nors kalba – televizorius arba radijas, kartais skamba muzika.

„Labai mėgstu detektyvus. Jeigu rodo detektyvą, progos nepraleisiu. Dar knygos: vieną perskaitei, kitą. Daugiausia skaitau vakare. Tai pamezgu, apsitvarkau kokį nors kampelį.

Labai patinka galvoti, ką valgysiu. Ypač, kai nusprendžiu – į krautuvę nevažiuosiu. [Gaminsiu] iš to, kas yra, ir prasideda kūryba. Man daug kas sako – tu netingi sau daryti valgyti? Netingiu, man patinka, tai kūrybinis procesas“, – pasakoja ji.

Reikia rasti, ką gyvenime praleidai, ko nesuspėjai, kam neturėjai laiko, apie ką visą laiką svajojai. Galbūt dabar tavo laikas tai padaryti.

Ir nors kasdienių darbų mažiau, ji džiaugiasi galimybe kur nors suvaidinti, pasidalyti patirtimi su studentais ar kvietimu priklausyti kokiai nors komisijai. Tačiau po darbų norisi ramybės.

„Aš išėjau, pabuvau, padirbau, prasiblaškiau ir man norisi sakyti – palikite mane ramybėje“, – pažymi ji.

Tiems, kas neturi, kur savęs padėti, neturi ir anūkų ar panašių dalykų, turbūt sunku, tačiau jiems K. Kazlauskaitė negaili patarimų: „Reikia rasti, ką gyvenime praleidai, ko nesuspėjai, kam neturėjai laiko, apie ką visą laiką svajojai. Galbūt dabar tavo laikas tai padaryti.“

Visas pokalbis – laidos įraše (nuo 36.06 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Beatos virtuvė 63 laida