Veidai

2019.08.06 08:12

Dar vieną šansą santuokai davusi Ieva Zasimauskaitė: mūsų su Mariumi santykiai buvo viena didelė krizė

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.08.06 08:12

Kaip parodyti, kad tave myliu, ką galiu dėl tavęs padaryti? To pastaruoju metu vienas kito klausia atlikėja Ieva Zasimauskaitė ir jos vyras Marius. „Man patinka, kai man pagamina valgyti, tada jaučiuosi mylima“, – portalui LRT.lt pasakoja Ieva ir patikina, kad net ir didžiausias santykių krizes gali įveikti kasdienės smulkmenos, tereikia jas išgirsti.

– Kai žiniasklaidoje daugėja pranešimų apie žinomų porų skyrybas, jūs atvirai prabilote apie santykių krizes ir papasakojote, kad su vyru sumanėte savotišką santuokos projektą.

– Krizės tikriausiai ištinka kiekvienus santykius. Man netgi atrodo, kad mūsų su Mariumi santykiai buvo viena didelė krizė. Tiesiog atėjo laikas, kai teko apsispręsti, ar toliau eiti su šiuo žmogumi per gyvenimą, ar sukti skirtingais keliais. Tačiau nusprendžiau neskubėti, elgtis racionaliai ir pabandyti dar kartą.

Sutarėme, kad metus laiko stengsimės. Kalbėsimės, bandysime suprasti vienas kito poreikius. Juk dažnai būna, kad susipykę mes net negirdime, ką mums sako artimas žmogus, – mes manome, kad tik mes esame nelaimingi, tik mes esame teisūs ir panašiai.

Su vyru pasikalbėję nusprendėme, kad jei skirsimės, tai turėtume išsiskirti draugiškai, bendru susitarimu ir sudėję visas pastangas išlikti kartu. Tas mūsų projektas apie tai.

Žmonės, nuolat skleidžiantys negatyvą, tikriausiai jaučiasi blogai, galbūt kažko bijo.

– Kaip veikia tas savotiškas jūsų projektas? Stebinate vienas kitą, vyras gėles dovanoja ar pan.?

– Manau, kad svarbiausia nuoširdus pokalbis. Vyrai dažnai yra labai uždari, jiems sunku atverti širdį. Ypač jei kažkada buvo neišklausyti ar sulaukė kokių nors neigiamų partnerės pastebėjimų. Moterys neretai paneigia tai, ką sako jų vyrai.

Labai svarbu vienam kitą išgirsti. Ir šis principas galioja ne tik vyro ir moters santykiams. Šiais laikais mes dažnai bėgame, skubame, susirašome veideliais telefone ir negirdime aplinkinių.

Savo partneriui reikia pasakyti, kaip jautiesi, kokių turi poreikių. Jei tuo metu nenori kalbėtis apie tai, taip pat reikia pasakyti. Nenuoširdumas žudo santykius. Žmonės nėra aiškiaregiai ir negali suprasti, kas dedasi kito žmogaus mintyse.

Taigi daug kalbamės, dažnai vienas kito klausiame: „Kaip aš galėčiau parodyti, kad tave myliu? Ką galėčiau dėl tavęs padaryti?“ Ir tai paprastai būna labai mieli atsakymai.

Pavyzdžiui, man patinka, kai man pagamina vakarienę, tada aš jaučiuosi mylima. Mariui patinka, kai aš išlyginu kokį nors jo drabužį arba, kai jam būna „olos“ nuotaika, nelendu jam į akis, o priimu jo nuotaiką ir esu šalia bet kokiu atveju.

Smulkmenos, tačiau jos padeda. Juk dažnai galvojame, kad jei mes kažko norime, to paties nori ir kitas. Jei, pavyzdžiui, aš noriu kalbėtis, kai man liūdna, tai dar nereiškia, kad ir mano partneris būdamas slogios nuotaikos nori išsipasakoti. Kai šiuos paprastus principus supranti, pasidaro tūkstantį kartų lengviau.

Nekovojame su savo liūdesiu, o tiesiog nuo jo slepiamės ir jį auginame.

– Vadinamasis santykių projektas jau trunka porą mėnesių, ar jūsų sumanymas veikia?

– Žinoma! Mūsų susitarimas tikrai yra naudingas ir veiksmingas. Pastebiu, kad sąmoningai esame čia ir dabar, nebesigręžiojame į praeitį ir nebeprisimename senų nuoskaudų. Priekaištauti kitam už tai, kas nutiko seniai, yra didelė klaida.

Manau, kad žmonės keičiasi, keičiasi jų būdas, jie galbūt jau nėra tokie patys, kokie buvo prieš penkerius metus, tad be reikalo jiems primename dalykus, kurie jau seniausiai praėjo. Teko pamiršti senas nuoskaudas, nes šiuo susitarimu tarsi pradėjome santykius iš naujo.

Žinoma, labai svarbu, kad abu žmonės siektų to paties, juk santykiai nėra tik vieno žmogaus atsakomybė.

– Manote, kad kiekviena pora gali išgelbėti savo santykius?

– Tikrai žinau porų, kurios tikrai negali būti kartu, o jų santykiai yra visiška destrukcija. Nors tikiu, kad vis tiek reikia bandyti. Ir man buvo tokių dienų, kai atrodė, kad neįmanoma nieko pakeisti...

– Ištekėjote būdama dvidešimties, ar negalvojote, kad galbūt buvote per jauna santuokai? Juk šiais laikais įprasta santuoką kurti, kai tau maždaug trisdešimt...

– Tuokėmės po penkerių metų draugystės, nors iki santuokos kartu negyvenome. Man tuo metu atrodė, kad jei jau būni su tuo žmogumi, reikėtų susituokti. Jei nenori tuoktis, kam tuomet būti kartu? Manau žmonėms apskritai sutuoktinio statusas reiškia daugiau nei draugo statusas.

Nesigailiu dėl to, kad ištekėjau jauna, nors šiandien esu visiškai kitoks žmogus, nei buvau prieš šešerius metus. Jei ne tos žinios, kurias sukaupiau, tikriausiai būtume išsiskyrę per pirmus santuokos metus. Manau, santuoka mums padėjo ir vis dar padeda išlaikyti tai, kad susituokę pradėjome domėtis dvasiniais dalykais, pakeitėme savo gyvenimo būdą.

Žmonės nėra aiškiaregiai ir negali suprasti, kas dedasi kito žmogaus mintyse.

– Populiarus posakis, kad, norint nuoširdžiai pamilti kitą, pirmiausia reikia pamilti save.

– O ką reiškia mylėti save? Ar tai reiškia, kad aš tik save myliu ir man kiti nerūpi? Ar tai reiškia, kad aš rūpinuosi kitais ir taip išreiškiu meilę sau?

Žinau ir kitą posakį, kad meilė atsiranda tik tada, kai mes meilę duodame, o ne tada, kai tik norime ją gauti. Jei neturime meilės savyje, jei neturime, ką duoti kitiems, tos meilės niekada ir nepajausime.

Ne veltui sakoma, kad mamos meilė vaikui yra besąlygiška. Jai nerūpi niekas ir ji yra visiškai atsidavusi savo vaikui. Manau, kad kai nesavanaudiškai nori duoti, tada ir jauti tikrąją meilę sau. Kai tu duodi, tada gauni su kaupu. Tave myli, tavimi rūpinasi, nes visi tiesiog nori prie tokio žmogaus būti.

Žinoma, nereikia savęs pamiršti, reikia pagalvoti, ar esi pailsėjusi, ar esi soti. Moteriai tokie dalykai yra labai svarbūs. Būdamas pervargęs, nieko dėl kito nepadarysi. Čia, kaip ir visur, reikia išlaikyti pusiausvyrą.

– Kaip atrodo jūsų laikas sau?

– Pagrindiniai dalykai – meditacija ir apsilankymas šventykloje, kur aš prisipildau energijos, kurią galiu dalyti kitiems. Labai svarbu turėti vidinio laiko sau. Žinoma, smagu ir į masažus nueiti ar pabendrauti su kitomis. Tačiau vargu ar norėsi bendrauti, kai tau yra labai liūdna ir tu net nenori kalbėtis. Todėl labai svarbu prisipildyti dvasinės energijos.

– Beje, liepos 2-ąją šventėte 26-ąjį gimtadienį. Ta proga nusprendėte apdovanoti savo svečius ir stebinote juos siurprizais?

– Pagal vedų filosofiją, kuria domiuosi, per savo gimtadienį dovanas dovanoja jubiliatas, o jas teikdamas jis gauna kokį nors palaiminimą. Tai labai graži tradicija. Per savo gimtadienį užsakiau magą Tomą, kuris taip pat dalijasi savo sukaupta energija.

Meilė atsiranda tik tada, kai mes meilę duodame, o ne tada, kai tik norime ją gauti.

– Dažnai kitus vertiname pagal tam tikrus standartus, klišes, nusistovėjusias normas. Ar dėl to, kad kartais laikotės nebūtinai mums įprastų tradicijų ar standartų, jūsų nepavadina keistuole?

– Dažnai pavadina. Ir dėl mano pasirinkto tikėjimo, ir dėl mitybos įpročių, ir dėl aprangos, ir dėl to, kad per dažnai juokiuosi ar būnu linksma, dėl to, kad per daug kalbu ir pan. Tik aš per daug to į galvą neimu, nes kitaip būtų labai sunku gyventi.

Gal žiauriai nuskambės, tačiau nelabai žinau, kaip kitaip tai iliustruoti. Įsivaizduokite, kad važiuojate dviračiu ir jus vejasi nedidelis lojantis šunytis. Juk nemesime dviračio ir nepradėsime loti ant to šuniuko. Tiesiog supranti, kad jis mažas, galbūt jam labai baisu, tad bandydamas apsiginti jis tave aplojo.

Galvoju, kad žmonės, nuolat skleidžiantys negatyvą, tikriausiai jaučiasi blogai, galbūt kažko bijo. Tokiems žmonėms reikėtų palinkėti laimės, kad ir jie pasidarytų stiprūs ir laimingi. Kai kuriems galbūt reikėtų nustoti lieti pyktį, kad ir, pavyzdžiui, socialinėje erdvėje, ir pradėti gyventi. Nuo piktų komentarų dažniausiai ne man būna blogai, o patiems komentatoriams.

– Pakalbėkime apie erdvę ir socialinius tinklus. Šie pastaruoju metu mus visus labai įtraukia, ar pačiai lengva jiems atsispirti?

– Ir aš naršydama praleisdavau ten nemažai laiko, bet pastaruoju metu stengiuosi ten užsukti tik darbo reikalais. Pastebėjau, kad sutaupau labai daug laiko. Tikriausiai dažnas skundžiasi, kad neturi laiko, nes net nepastebi, kiek daug jo praleidžia naršydamas.

Tai natūralu, nes visi turime daug minčių ir norime atsipalaiduoti. Anksčiau žmonės eidavo pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiu ar pan., dabar atsipalaiduoja ir užsimiršta internete. Nors iš tiesų taip mes ne atsipalaiduojame, o tik dar labiau pavargstame.

Manau, kad tai viena iš priežasčių, kodėl daugėja kenčiančių nuo depresijos ar panikos priepuolių. Todėl kad mes nekovojame su savo liūdesiu, o tiesiog nuo jo slepiamės ir jį auginame.

Esame čia ir dabar, nebesigręžiojame į praeitį ir nebeprisimename senų nuoskaudų.

Kai man buvo septyniolika ar aštuoniolika metų, man buvo depresija. Tai buvo labai baisus gyvenimo etapas, lankiausi pas psichologus, išsikapstyti padėjo dvasiniai dalykai. Kai įveiki tą etapą, užsiaugini didelius sparnus. Vis dėlto tai labai gili gyvenimo patirtis.

Taip pat skaitykite

– Kai kurie depresiją vadina problema žmonių, kurie neturėdami veiklos prisigalvoja sau ligų, neva jei jie turėtų rimtų bėdų, neturėtų laiko depresijai. Ar, turint skaudžios patirties, nepykdo toks skeptiškas požiūris?

– Manau, kad žmonės taip kalba iš baimės. Manau, kad taip dažnai kalba tie, kurie jaučia liūdesį, tačiau nori nuo jo pabėgti. Tokie žmonės nenori pripažinti, kad yra tokia problema ir save ramindami jie garsiai pradeda dalytis įvairiausiomis įžvalgomis.

Joks sveikas ir laimingas žmogus taip nepasakytų. Laimingas žmogus greičiau pagalvotų, kaip padėti, o ne pakritikuoti. Kritikuojantieji, raginantieji pralinksmėti tiesiog bėga nuo savo problemų.

Šiais laikais mes dažnai bėgame, skubame, susirašome veideliais telefone ir negirdime aplinkinių.

– Veikiausiai ne tik bėgame nuo savo problemų, bet ir nebemokame džiaugtis. Ar, pavyzdžiui, jūsų, kaip atlikėjos, neliūdina tai, kad į jūsų koncertus atėję žmonės vis dažniau pamiršta pasidžiaugti jūsų atliekama muzika ir viską skuba užfiksuoti bei įkelti į socialinį tinklą?

– Pastebiu, nors galiu pasidžiaugti, kad mano koncertinio turo metu žmonės klausėsi ir aplink save nemačiau telefonų. Buvo „Instagrame“ nemažai vaizdo įrašų, ypač dainos „Kol myliu“, tačiau atrodo, kad žmonės išlaukė koncerto pabaigos ir tik tada ištraukė mobiliuosius.

Tačiau sunku pasiginčyti, kad žmonės daugelį dalykų stengiasi nufilmuoti ar nufotografuoti. Net ir save esu prigavusi su telefonu rankoje. Nors iš karto susimąsčiau, kodėl aš filmuoju (juk vargu, ar tą įrašą dar kada nors įsijungsiu), kodėl nesimėgauju čia ir dabar.

Taigi stengiuosi išmokti pasidžiaugti ir koncertais, ir kelionėmis. Suprantu, kad arba tu gyveni čia, arba socialiniuose tinkluose. Ir čia, kaip bet kur kitur gyvenime, labai svarbi pusiausvyra.

Ieva bus ir muzikinio pokalbių šou „Vakarėja su Martynu Starkumi“ viešnia. Laidas žiūrėkite penktadieniais 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Taip pat skaitykite