Veidai

2019.07.28 21:47

Marius Čepulis: įstatymai turėtų drausti tuoktis jaunesniems nei trisdešimties vyrams

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.07.28 21:47

„Kai esi subrendęs ir nebekvailas visai kitaip pradedi žiūrėti ir į vaikų auklėjimą, ir į santykius“, – portalui LRT.lt sako gamtos fotografas Marius Čepulis. Jis džiaugiasi, kad pasinaudojo galimybe išeiti tėvystės atostogų ir gailisi tik vieno – kad to nepadarė, kai augo vyresnės dukros ir sūnus.

– Iš šono atrodo, kad gamtos fotografavimas – pagrindinė jūsų veikla. Ar tikrai taip yra? Gal fotografija tėra pabėgimas nuo kasdienybės, poilsis?

– Turiu ir kitą darbą, be to, viena iš pagrindinių mano veiklų – dukros priežiūra. Anksčiau į gamtą galėdavau pabėgti kur kas dažniau, maždaug tris ar keturis kartus per savaitę, dabar ištrūkti per savaitę pavyksta vos porą kartų. Tai palyginti nedaug.

Sakau, kad geras fotografas turėtų bent šimtą dienų per metus praleisti gamtoje, dar geriau 150. Tiek reikia, kad pajaustum miško ar kokios nors kitos vietos pulsą. Kitaip didžiąją išvykos dalį praleisi žvalgydamasis, stebėdamas, kokie paukščiai ten lankosi, kokie žvėrys užsuka.

Fotografuoti gali tik turėdamas pakankamai žinių. Nors esu baigęs zoologiją, o tiksliau turiu ornitologijos magistro diplomą, teorinės žinios nepadeda daug sužinoti apie gyvūnų elgesį ar tikslias vietas, kur juos aptikti.

Juk paprastai mokslinėje knygoje galite surasti informaciją apie tai, kokio ilgio yra paukščio sparnas ar kiek sveria jo kiaušinis. Kam tai įdomu? Tik tam, kuris matavo. Taigi visą reikalingą informaciją tenka po trupinėlį surinkti pačiam.

Stovime ant katastrofos slenksčio, tačiau vis dar yra daugybė žmonių, kuriems tai nelabai rūpi.

– Galbūt esate intravertas ir bėgdamas į gamtą stengiatės pabėgti nuo žmonių?

– Galbūt šiek tiek. Visada malonu būti gamtoje, visiškai atitrūkti nuo kasdienybės. Kai nori nufotografuoti gyvūną, stengiesi prie jo patyliukais prislinkti, stebi kiekvieną jo ausies krustelėjimą ar žvilgsnį, atrodo, kad kažkur pradingsti ir tavęs nelieka. Apie nieką daugiau negalvoji, niekas daugiau nerūpi. Tai labai geras poilsis.

– Vis dėlto, sakėte, kad viena iš pagrindinių jūsų veiklų – dukros priežiūra.

– Taip, tai rimčiausia konkurencija mano hobiui, gamtos fotografijai. Mano jauniausiai dukrai Austėjai jau kiek daugiau nei dveji. Dviem metams buvau išėjęs tėvystės atostogų ir kaip tik šią vasarą jos baigėsi.

– Tėvystė tikrai veža?

– Labai! Mūsų šalies įstatymai tai leidžia, tad manau, kad visi tėčiai turėtų pasinaudoti šia galimybe, žinoma, jei tam yra sąlygos. Kvailas aš, ir gailiuosi kad nebuvau tėvystės atostogose, kai augo mano vyresnės dukros bei sūnus.

– Skamba smagiai, nors motinystės atostogų išėjusios moterys dažnai sako, jog vaiko priežiūra – labai sunkus darbas.

– Tai ir yra sunkus darbas. Dažnai sunkesnis už bet kurį kitą. Ir dažnai sunkesnis, nei laukti pasirodančio šerno. Daug kas priklauso nuo vaiko, jo amžiaus. Vaikui augant atsiranda vis naujų iššūkių. Austėjos priežiūrą dalijamės su jos mama, tad man nėra taip jau ir sudėtinga. Tikriausiai būtų velniškai sunku, tačiau esu tikras, kad jei reikėtų, vaiką galėčiau užauginti ir visiškai vienas.

Tai ir be galo sunkus, ir be galo malonus dalykas. Pamenu, buvo laikas, kai tik aš galėdavau užmigdyti Austėją. Matyt, jai labai patinka išgalvotos mano sekamos pasakos. Jose viskas kaip turi būti – ne vilkas suvalgo Raudonkepuraitę, o atvirkščiai. (Juokiasi.)

– Vyriausiems jūsų vaikams jau per dvidešimt, taip pat turite devynerių metų dukrą, Austėjai dar tik dveji su trupučiu. Ar pamenate, koks buvote tėtis, kuomet augo jūsų vyriausieji? Ar su amžiumi keičiasi požiūris į vaikų auginimą?

– Be abejonės, labai skiriasi. Kai esi subrendęs ir nebekvailas, visai kitaip pradedi žiūrėti ir į vaikų auklėjimą, ir į santykius... Įstatymai turėtų drausti tuoktis vyrams jaunesniems nei trisdešimties. Būdami tokio amžiaus, apie gyvenimą jie mažai ką tesupranta, o į protą ateina maždaug sulaukę 35-erių. Todėl būna ir daug klaidų padaryta, ir skyrybų aplink tiek daug. Žinoma, kalbu iš savo patirties, tačiau manau, kad maždaug 80 proc. vyrų yra tokie patys.

Baisiausias žvėris yra žmogus, tad gyvūnų bijoti nereikia.

– Vaikus pasiimate į gamtą, ar ten jūsų teritorija?

– Pasiimu ir šeimą. Drauge su sūnumi esame netgi kartu važiavę fotografuoti, stengėmės užfiksuoti meškas. Beje, jis ir vienas, pasilikęs Tatruose „gaudė“ mešką. Vaikštinėjant su dukromis, visuomet joms pasakoju apie sutiktus gyvius. Juokauju, kad joms tenka išklausyti visą biologijos kursą. Tačiau kartais jos jau atskiria paukščius vien pagal jų balsus, atpažįsta įvairius vabalus.

– Atrodo, kad labai mylite gamtą, o šiandien visi daug kalba apie grėsmes aplinkai, stengiamės atsisakyti vienkartinio plastiko ir pan. Ar jūs taip pat galvojate, kaip galite prisidėti prie pokyčių?

– Visa tai ir man labai rūpi, suprantu, kad žmonės per daug atsipalaidavę. Stovime ant katastrofos slenksčio, tačiau vis dar yra daugybė žmonių, kuriems tai nelabai rūpi, atsiranda netgi manančių, kad anglies dioksido kiekis atmosferoje padidėja nebūtinai dėl žmogaus veiklos. Žemė liks, jai nesvarbu, kad joje gyvens tik skruzdėlės, tačiau jei norime išlikti mes, žmonės, turime susiimti.

Aš stengiuosi sumažinti vienkartinio plastiko naudojimą ir panašiai, tačiau tai, kad žmonės nenaudoja vienkartinių šiaudelių ar rūšiuoja yra palyginti niekis, vaikų žaidimai. Tai galbūt padeda kiekvienam pasijausti geriau, tačiau didelių pokyčių nebus kol šalių vyriausybės nepradės šios problemos spręsti bendrai ir globaliai.

Taigi geriausia ką galime padaryti, išsirinkti valdžią, kuriai rūpi planetos likimas. Taip pat labai svarbu šviesti žmones, kad jie žinotų, kokių pasekmių gali turėti jų veikla, kodėl atsiranda grėsmė.

– Kalbant apie šiukšles, ar labai daug jų pamatote keliaudamas per Lietuvą? Veikiausiai smagiai laiką leidžiantys stovyklautojai ne visada susitvarko vykdami namo...

– Kartais tenka nuvykus kur nors toliau rinkti ir šiukšles, tačiau palyginti su pietų šalimis, esame sterili šalis. Žinoma, žmonės vis dar lengva ranka meta, pavyzdžiui, nuorūkas ant žemės ir net nesusimąsto, kiek šios lieka dirvožemyje ar kaip teršia vandenis. Gamtoje turime elgtis kaip svečiuose. O geriausi svečiai tie, kurie laiku išeina, o kartais ir neužsuka.

Važiuodamas namo, vietą gamtoje stengiuosi palikti tokią, kokią radau. Stengiuosi net savo kvapo nepalikti, kad tai nesutrikdytų vietos žvėrių ar paukščių gyvenimo ritmo.

Gamtoje turime elgtis kaip svečiuose,o geriausi svečiai tie, kurie laiku išeina, o kartais ir neužsuka.

– Dėl gero kadro kartais tenka vienoje vietoje tenka laukti kelias valandas ar daugiau. Ką tuo metu veikiate? Darbus planuojate?

– Jei jau tenka kelias valandas laukti, žaidžiu mobiliuoju telefonu, skaitau straipsnius, naršau feisbuke... Darbų paprastai neplanuoju, nebent galvoju apie ką parašyti tekstą portalui LRT.lt. (Juokiasi.) Jei būna sąlygos, kartais tiesiog miegu. Kartais nusnausti tenka net ir atsisėdus.

– Vis dėlto, kas jums svarbiau – rezultatas, nuotrauka ar pats procesas – žinių rinkimas, laukimas?

– Visi Lietuvos fotografai fotografuoja tuos pačius gyvius. O ir tų gyvių Lietuvoje palyginti nedaug – apie 70 žinduolių, beveik 400 paukščių ir kiek daugiau vabzdžių rūšių. Nieko naujo neišrasi. Ir nors norisi pavykusios nuotraukos, jei tik ji būtų svarbi, galėtum nesukdamas galvos važiuoti ten, kur užfiksuoti gyvūną galima žymiai paprasčiau.

Pavyzdžiui, galite keliauti į Suomiją, kur sumokėjus 200 eurų galėsite fotografuoti mešką. Galite važiuoti į Baltarusiją, kur laksto prijaukinti vilkai ir galite juos fotografuoti kaip tik išmanote. Jau ir Lietuvoje įrengtos slaptavietės, kuriose įsikūrę galite fotografuoti erelius. Kartais ir aš pasinaudoju panašiomis paslaugomis, tačiau man daug įdomiau ir maloniau pačiam surinkti reikiamas žinias ir sulaukti atėjusio gyvūno.

– Kiek ilgiausiai galite išbūti gamtoje?

– Apie tris dienas. Vėliau išsikrauna elementai ir tenka grįžti. (Juokiasi.) Iš tiesų esu paprastas žmogus, pasiilgstu šeimos, noriu sugrįžti į minkštą lovą, kur negelia akliai ar uodai, ir gerai išsimiegoti.

– Ar galėtumėte savaitę išbūti laukinėse džiunglėse?

– Nebent Varėnos džiunglėse, ir tai tik kol nėra šalnų. Laukinėse džiunglėse, kaip ir bet kuris kitas, ten išsiųstas žmogus, tikriausiai mirčiau. Kad ten galėtum išgyventi, labai gerai viską apie jas reikia žinoti.

Kvailas aš, ir gailiuosi kad nebuvau tėvystės atostogose, kai augo mano vyresnės dukros bei sūnus.

– Sakėte, kad gamtą fotografuojate apie 30 metų, iš jų dešimtmetį tai darote rimtai. Sunku patikėti, kad nieko nebijote. Nebūna nejauku pasilikus vienam naktį miške? Nejaugi neišgąsdintų link jūsų artėjanti lūšis.

– Jei link manęs artėtų lūšis, labai apsidžiaugčiau. Galbūt esu pajutęs nerimą, kuomet šliaužiau link miegančių stumbrų ir likus vos keliems metrams sunerimau – nežinojau sustoti ar šliaužti toliau. Akimirką nerimo kibirkštėlė buvo, tačiau viską apie stumbrus žinau ir baimės nejaučiu.

Kartą ant manęs norėjo užšokti elnias ir tik todėl, kad supainiojo mane su savo konkurentu. Supratęs, kad ten aš, elnias pabėgo. Kai pažįsti gamtą, kai žinai, kaip skamba ežio žingsniai ar lapės spiegimas, miškas negąsdina. Sakau, kad baisiausias žvėris yra žmogus, tad gyvūnų bijoti nereikia.

Man daug baisiau naktį apgraibomis einant išsidurti akį. Be to, esu skendęs pelkėje ir puikiai žinau, ką reiškia, kai pelkė traukia žemyn. Gamtoje yra pavojingesnių dalykų nei gyvūnai, kurie dažnai net neprieina.

– Vis dėlto, iš šono atrodo, kad labai rizikuojate. Kiek toji jūsų rizika pasverta?

– Yra puikus posakis, kad atsargų ir Dievas saugo. Manau, kad ir aš rizikuoju su protu. Tarkime, esu pasiskiepijęs, tad dėl erkių nesuku galvos. Žinoma, yra pavojų, nuo kurių skiepai neapsaugos, tačiau stengiuosi būti atsargus.

– Kalbant apie visokiausius gyvius ir prastas oro sąlygas, dėl geros fotografijos tikriausiai ne kartą tapote uodų taikiniu ir mirkote po lietumi...

– Būna visko, tenka ir sušlapti, ir kentėti beprotiškas aklių atakas. Visko būna, tačiau vos tik sugrįžti į civilizaciją, supranti, kad be to negali.