Veidai

2019.08.22 06:40

Vidas Petkevičius: galvojau, kad aktoriais gali būti tiktai antžmogiai

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2019.08.22 06:40

Vidas Petkevičius kadaise net nedrįso svajoti, kad taps aktoriumi, o dabar tikina – net jei galėtų rinktis iš naujo, pasirinktų tą patį. Didžiausią įtaką jo karjerai padarė režisierius Eimuntas Nekrošius. „Užduodavo begalinį aukštį. Jeigu pasieki jo pusę, tai labai geras vaidmuo“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ kalba pašnekovas.

Ramiame vienkiemyje Anykščių rajone šiltuoju metų laiku aktorius V. Petkevičius su žmona, dažnai ir su dukrų šeimomis leidžia beveik visą nuo darbų ir repeticijų likusį laisvą laiką. Tiesa, laisvalaikio neseniai septyniasdešimtmetį atšventusiam aktoriui vis dar lieka ne tiek ir daug.

„Pasiūlymų [vaidinti] turiu labai daug, bet gerokai filtruoju. Ypač serialus, net vaidybinius filmus. Nenoriu daryti to paties, o daryti, kad darytum, visai neįdomu“, – atvirauja jis.

V. Petkevičius sako žinantis, kiek turi jėgų, ir nenorintis persitempti: „Esu sirgęs įvairiomis ligomis, apie kurias nenorėčiau kalbėti. Reikia save pasaugoti geresniems darbams.“

Pripažinimo sulaukęs ir gausybę vaidmenų kine, teatre bei televizijos serialuose atlikęs vyras apie aktorystę jaunystėje net nesvajojo. Labai domėjosi muzika ir tikina rimtai ketinęs siekti dainininko karjeros.

„Galvojau, kad aktoriais gali būti tiktai antžmogiai. Net nedrįsau svajoti. Mama labai norėjo, kad būčiau inžinierius. Man patiko radioelektronika, įstojau į Politechnikos institutą, bet antrame kurse pajutau, kad tai visiškai ne mano“, – tikina pašnekovas.

Tuo metu metusieji studijas būdavo išsiunčiami į sovietų armiją. Po dvejų metų grįžęs į Lietuvą V. Petkevičius nusprendė stoti į konservatoriją.

„Juozas Rudzinskas, žinomas režisierius, sako, tu gal ir dainuoji, bet aš matau, kad turi aktorinių gabumų, gal tu stok į aktorinį“, – kalba jis.

Taip V. Petkevičius tapo garsiojo Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko auklėtiniu ir ištikimu Vilniaus jaunimo teatro aktoriumi. Ir nors kurį laiką jam pavyko ir vaidinti, ir nepaleisti savo meilės – muzikos, galiausiai teko rinktis, ir jis pasirinko aktorystę.

„Tamulevičiūtė pasakė: arba atsidedame teatrui, arba rinkis muziką – kaip nori. Aš pasirinkau teatrą“, – teigia pašnekovas.

Aktorystės pradžioje – akistata su savimi

Priėmus sprendimą lengviau nebuvo – aktorystės pradžią V. Petkevičius prisimena kaip sunkų ir daug vidinių jėgų pareikalavusį laikotarpį.

„Aš buvau beprotiškai kuklus. Galėdavau nekalbėti, net neatsakinėti, visiškai užsidaręs, žmogus futliare. Tas ir buvo sunkiausia. Turėjau susipažinti su aplinka, kad galėčiau į ją įeiti. Su drovumu ir kuklumu reikėjo visą laiką kovoti.

Žvelgiant iš šono nebuvau panašus į aktorių, man daug kas sakydavo – tai ne aktorius. Bet tai man – didžiausias komplimentas. Esu užėmęs tokią poziciją: geriau būti kamputyje, stebėti gyvenimą, rinkti, kaupti, nes visada tau prireiks vienokio ar kitokio personažo“, – mintimis dalijasi žinomas aktorius.

Dabar ir valgo, ir krapštosi, o anksčiau būdavo tokia tyla! Su tavimi, atrodo, žmogus tarė žodį. Tai nepaaiškinamas jausmas, kai visi tavo pusėje.

V. Petkevičius tikina pradžioje susidūręs ir su kitais sunkumais – jis net nežinojo, kas yra etiudas, ir paprašytas jį suvaidinti sako ėmęs klausinėti, kas tai: „Mačiau, kad mano kurso draugai už mane žymiai geresni. Reikėjo keleto metų, kad pradėčiau atsiverti, tapti lengvesniu žmogumi.“

Didelį vaidmenį jo gyvenime suvaidino režisierius E. Nekrošius, kurio dėka V. Petkevičius už vaidmenį spektaklyje „Katė už durų“ buvo apdovanotas respublikine premija – jam pavyko save perlipti.

„Nekrošius man padarė didžiausią įtaką visomis prasmėmis. Jis rėmėsi pačiais fundamentaliausiais dalykais. Viską pradėdavo daryti nuo paprastų dalykų, kurie visada žmogui svarbiausi. Jis matydavo manyje tokių savybių, kurių joks kitas režisierius nematė. Dėl to aš jam esu dėkingas labiausiai“, – tikina aktorius.

Daug aktoriaus vaidmenų E. Nekrošiaus spektakliuose tapę šedevrais ir įėję į Lietuvos teatro istoriją. V. Petkevičius šypsosi pasakodamas, kaip pasaulinio garso sulaukę ir apdovanojimų pelnę genialiojo režisieriaus darbai buvo laistomi visų juose vaidinusių aktorių prakaitu. Tačiau čia pat jis pripažįsta, jog tuomečio gylio dabar jau nebelikę.

„Nekrošius užkraudavo tokį krūvį, kad atrodo nepakeliama. Mes net juokaudavom. Kartais būdavo dubleriai, sakydavom, o tai kas vaidins? Kas liks gyvas, tas ir vaidins. Jis užduodavo begalinį aukštį. Jeigu tu pasieki jo pusę, tai tikrai labai geras vaidmuo“, – sako pašnekovas.

Visi trokšta gyventi bent antrą kartą, o aš galėjau ir 10-tą ir 100-tąjį kartą gyventi.

Jis sako būdavęs sukaupęs tiek energijos, kad darydavo viską, siekdamas jos atsikratyti: „Tiesiog eidavo žiežirbos. Atrodo, ištiesi ranką ir sudeginsi kitą žmogų. Lendi po dušu, po vandeniu, plauni rankas, kad energija sumažėtų, nueitų kažkur į žemę. Jei nestabilios psichikos, gali pridaryti labai negerų dalykų.“

O dabar, teigia V. Petkevičius, viskas paviršiukais – greitai kaip makdonalde; garsiai šauki, tu jau žvaigždė, o tie, kurie, nors ir gerai dirba, bet apie save nešaukia, ir lieka užmarštyje.

Aktorius turi kritikos ir žiūrovams: „Dabar ir valgo, ir krapštosi, o anksčiau būdavo tokia tyla! Su tavimi, atrodo, žmogus tarė žodį. Tai nepaaiškinamas jausmas, kai visi tavo pusėje.“

Pirmoji žmona – aktorė Kristina Kazlauskaitė

V. Petkevičius įsitikinęs – šioje profesijoje sukurti tikrą meną gali tik su dideliu atsidavimu ir alinančiu darbu. Tačiau jeigu reikėtų profesiją rinktis iš naujo, sako, nedvejodamas ir vėl suktų tuo pačiu keliu. „Visi trokšta gyventi bent antrą kartą, o aš galėjau ir 10-tą ir 100-tąjį kartą gyventi“, – teigia jis.

Visą devintojo dešimtmečio Jaunimo teatro sėkmę jis įvardija kaip patį įsimintiniausią profesinį laikotarpį. Aktorių lydėjo šlovė, gastrolės, apdovanojimai ir žiūrovų antplūdžiai salėse. Kita vertus, iššūkių tuomet netrūko ir aktoriaus asmeniniame gyvenime.

Jauni, karšti, neatlaidūs vienas kitam. Labai greitai ta meilė perdega...

V. Petkevičius linksmai prisimena, kad noras kurti šeimą buvo daug stipresnis už kurso vadovės nustatytus draudimus, kuriems jaunas aktorius išdrįso nepaklusti. Tačiau slaptos vedybos su kurso drauge, aktore Kristina Kazlauskaite, deja, truko neilgai.

„Jauni, karšti, neatlaidūs vienas kitam. Labai greitai ta meilė perdega… Svarbu, kad neliko jokių piktų nuosėdų. Kad ir toliau galėjome teatre kartu dirbti ir mūsų kūrybinių santykių tie dalykai nepaveikė“, – pasakoja jis.

Įspūdingu kine ir teatre suvaidintų vaidmenų bagažu kuklaus būdo aktorius pernelyg nesididžiuoja ir neskirsto jų į mėgstamus ar nemėgstamus. Apdovanojimus priima su džiaugsmu ir jam būdingu santūrumu, o svajonių vaidmens, sako, jau senokai nebesivaiko.

Per daugiau kaip keturis dešimtmečius V. Petkevičiaus sukaupta patirtis – įspūdinga. Tačiau didžiausiomis vertybėmis aktorius laiko ne darbą, o meilę ir šeimą. Labiausiai jis dėkingas žmonai Violetai, kuriai, kaip sako pats pašnekovas, reikėtų užkabinti medalį už visus jo pasiekimus.

„Sakydavo, su mumis kalbi piktai kaip tas personažas. Aš net nejaučiu, kad piktai, bet, matyt, taip yra. Viskas žmoguje pasikeičia – ir fizinis, ir psichinis stovis. Dėl to artimiesiems būti šalia, kai ruošiu vaidmenį, labai sunku.

Svarbiausia – meilė. Bet tai reikia įsisąmoninti. Ypač mūsų profesijoje labai daug kas mėgsta demonstruoti išorinę meilę – aš jus visus myliu! Tai ne meilė. Tai yra blefas“, – kalba aktorius V. Petkevičius.

Visas pokalbis – laidos įraše (nuo 30.30 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Stilius. Vidas Petkevičius: Dievas mus paleido, kad atrastume savo stilių