Veidai

2019.07.21 08:52

Legendinės diktorės Laima Kybartienė ir Sigita Stankevičiūtė: nesam draugės, kurios kavą geria kiekvieną dieną

Buvo laikas, kai LRT TELEVIZIJA be diktorių Laimos Kybartienės ir Sigitos Stankevičiūtės, buvo sunkiai įsivaizduojama. Jų draugystė užsimezgė darbe, vėliau persikėlė už jo ribų ir tęsiasi iki šiol. Moterys prisipažįsta, kad nėra draugės, kurios kiekvieną dieną susitinka išgerti kavos, tačiau jas sieja nuoširdus draugystės siūlas.

Konkurencijos nejautė

LRT TELEVIZIJOS etapas, kai eteryje buvo galima išvysti diktorius, baigėsi kartu su L. Kybartiene, S. Stankevičiūte, Angele Kiliuviene ir Saule Gedrimaite. Pasak S. Stankevičiūtės, nuo 1957 metų ilgą laiką televizija be diktorių buvo neįsivaizduojama.

„Po mūsų diktorių jau nebebuvo. Mes, paskutinės keturios diktorės, buvome labai geranoriškos viena kitai. Tarp mūsų nebuvo jokių intrigų. Draugišką ir šiltą santykį išlaikėme iki dabar“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ kalbėjo S. Stankevičiūtė.

Jai antrino L. Kybartienė sakydama, kad jų tarpusavio santykiai yra nuoširdus, o ne suvaidinti.

L. Kybartienė ir S. Stankevičiūtė tikino susitinkančios maždaug kas pusę metų. Tuomet jos tarpusavyje pasidalina asmeninio gyvenimo detalėmis, pakalba apie šeimą, vaikus.

„Mes kalbame apie tai, apie ką kalba draugės. Šiek tiek atviriau nei mes galėtume pasakyti eteryje. Tarp mūsų yra ir pasitikėjimas. Pavyzdžiui, mes viena kitai galime pasakyti: „Ne, aš negaliu dabar susitikti“, – sakė L. Kybartienė.

S. Stankevičiūtės teigimu, jos nėra tokios draugės, kurios kiekvieną dieną geria kavą, tačiau susitikusios niekada nejaučia, kad jos nesimatė ilgesnį laiką.

„Mus sieja labai geras draugystės siūlas. Mūsų draugystės šaknys siekia tuos laikus, kai kartu dirbome. Mes niekada nebuvome konkurentės. Jeigu dirbdamos eteryje būtume konkuravusios, dabar tikrai nesusitikinėtume“, – atviravo S. Stankevičiūtė.

Kai ėjau čia darbintis, net neklausiau, kokį atlyginimą man mokės, nes buvau pasiruošusi net primokėti, kad tik mane priimtų dirbti į televiziją.

Į diktorių atranką – su Zitos Kelmickaitės drabužiais

Kartu dirbusios moterys pasakojo, kad darbo vietoje joms susitikti būdavo sudėtinga, nes jos viena kitą nuolat keisdavo.

„Atsimenu, kad po ilgesnio laiko susitikome per režisierės Ingos Tamulevičienės gimtadienį. Tuomet visos nusprendėme susitikti kavinukėje ir ją pasveikinti. Diktorėmis tada jau nedirbome. Sigita buvo užsiėmusi savo darbais, aš – savo. Viskas buvo taip šaunu, klegėjome gal kokias tris valandas. Tada pagalvojau, kad reikia taip susitikti nuolat. Tą ir darome kas pusę metų“, – kalbėjo L. Kybartienė.

L. Kybartienė ir S. Stankevičiūtė juokavo, kad pastaraisiais metais vis suveda jubiliejai.

S. Stankevičiūtė atviravo, kad apsilankius LRT TELEVIZIJOJE ją užplūsta keisti jausmai – lyg būtų ją palikusi tik vakar.

Be diktorių intymaus santykio tarp žiūrovo ir televizijos nebeliko.

„Mes, tikrieji televizininkai, kurie atėjome dirbti vedini pašaukimo, esame užsikrėtę ta bacila. Kai ėjau čia darbintis, net neklausiau, kokį atlyginimą man mokės, nes buvau pasiruošusi net primokėti, kad tik mane priimtų dirbti į televiziją“, – sakė S. Stankevičiūtė.

Ji svečiuodamasi LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ studijoje prisipažino, kad toje pačioje vietoje ji dalyvavo diktorių atrankos konkurse, per kurį vilkėjo iš etnomuzikologės Zitos Kelmickaitės pasiskolintą kostiumėlį.

„Tuomet Zita jau buvo dėstytoja, turėjo gražių drabužių, o aš buvau tik pirmakursė studentė. Prisimenu, kad mane jos kostiumėlis labai lieknino. Kartais juokaudama sakau, kad Zita yra mano krikštamotė“, – šypsojosi buvusi diktorė.

O gal reikėtų diktorių?

S. Stankevičiūtė pasakojo, kad diktorės vakarinei programai anonsą kartais įrašydavo iš anksto, o vėliau jis būdavo paleidžiamas į eterį.

„Vieną kartą įrašiau anonsą, grįžau namo, išgėriau arbatos, ieškau vonioje priemonių nusivalyti grimui ir išgirstu skambutį. Man sako: „Greitai į studiją“. Pasirodo, televizijos direktorius iki filmo pabaigos likus 40 minučių, davė nurodymą, kad diktorė dar perskaitytų tam tikrą informaciją apie rytdienos renginį.

Tuomet aš drebančiu balsu paskambinau taksi ir manęs iš namų paimti atvažiavo tas pats vairuotojas, kuris ir parvežė. Tikiu, kad jis buvo labai nustebęs: ta pati ponia, kurią parvežė, jam liepia važiuoti 100 km/h greičiu. Į darbą spėjau grįžti laiku“, – prisiminimais dalinosi moteris.

Nors dabar buvusi diktorė iš šio įvykio juokiasi, tačiau anuomet, patikino ji, taip tikrai nebuvo. Kūną buvo užvaldęs beprotiškas adrenalinas.

L. Kybartienė sakė yra pagalvojusi, kaip atrodytų LRT TELEVIZIJA, jeigu joje dirbtų diktoriai.

„Man atrodo, kad tai galėtų būti programos razinka. Nebūtinai diktorius turėtų pasirodyti po kiekvienos laidos ir pristatyti kitą. Tačiau galėtų būti tam tikras laikas, kai eteryje pasirodytų diktorius ir kažką pristatytų, papasakotų, tarsi suintriguotų žiūrovus. Be diktorių intymaus santykio tarp žiūrovo ir televizijos nebeliko“, – kalbėjo L. Kybartienė.

Jos manymu, diktoriai buvo tie žmonės, kurie „negyvą“ televiziją sujungdavo su namuose esančiais žmonėmis ir įnešdavo tikrumo. Nors, pasak L. Kybartienės, televizija per laiką pakito, tačiau joje dabar yra daugiau ir įdomesnės informacijos, aštresnių laidų.

Ne tik kolegės, bet ir draugės: legendinių LRT diktorių santykis – nuoširdus ir nesuvaidintas
Gimę tą pačią dieną. Laima Kybartienė