Veidai

2019.07.20 07:00

Algimanto Čekuolio namuose po žmonos netekties net aidas tapo kitoks

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.07.20 07:00

„Visada norėjau didesnio kąsnio, nei galėjau apžioti. Dar jaunystėje supratau, kad ko nors pasiekti gali tik labai daug dirbdamas“, – portalui LRT.lt sako rašytojas ir žurnalistas Algimantas Čekuolis. Jis ir dabar kasdien rašo, stengiasi kiekvieną dieną parašyti bent po eilutę. Taip jis sakosi bėgantis nuo sukriošimo ir mirties.

– Praėjo mėnuo nuo žmonos netekties, birželio 14-ąją ji pralaimėjo kovą su vėžiu. Kas padeda atsitiesti?

– Tikriausiai giminių netektys taip nepaveikia, kaip vyro ar žmonos. Iki šiol, sugirgždėjus durims, iš įpročio atsisuku – galbūt Edita grįžo. Labiausiai šiuo sunkiu metu man padeda vaikai, sūnus Justas, iš Ispanijos atvykusi dukra Ieva. Aš net pradėjau šypsotis.

Išėjus Editai, atsivėrė kažkokia tuštuma, dabar ją šiek tiek užpildo atvykusi dukra. Tačiau kartais apie netektį primena ir smulkmenos, tokios smulkios kaip dulkės. Tarkime, negaliu surasti dantų šepetuko, nes dukra besitvarkydama padėjo jį į kitą vietą ir pamiršo man pasakyti. Edita būtų pasakiusi...

Dingsta tam tikri ritualai, pavyzdžiui, bendri pusryčiai. Neturiu kam pasiguosti, kai sudėlioju sklandų sakinį, neturiu ir kam pasiguosti, kai žodžiai nesusidėlioja. Namuose trūksta tam tikro aido. Jis daug svarbesnis, nei gali pasirodyti.

Du dešimtmečius, kuriuos drauge pragyvenome su Edita, man buvo gera, nes ji buvo labai kritiška. Namuose nebuvau nei genijus, nei pranašas. Beje, tik sutuoktinis gali pabarti. Juk jei mane bartų kas nors kitas, neimčiau į galvą – būdamas mandagus, nusišypsočiau, o būdamas prastesnės nuotaikos, nusisukčiau.

Svarbiausia, kad galiu pasakyti, kad mano gyvenimas nepraėjo veltui.

– Kad ir kaip bebūtų sunku, vis tiek intensyviai dirbate, rašote?

– Tikrai taip, aš kiekvieną dieną dirbu. Dažniausiai atsikeliu labai anksti, maždaug šeštą ar septintą ryto, papusryčiauju ir einu rašyti. Antonas Čechovas yra sakęs: „kiekvieną dieną bent po eilutę“. Vadovaujuosi šia mintimi. Tai padeda pakreipti mintis ir išjudina protą – dažniausiai, jei jau parašai vieną eilutę, tikėtina, kad parašysi ir kitą.

Nors esu parašęs keliolika knygų, man patinka, kai mane pavadina žurnalistu. Jei pavadina tik rašytoju, visada pridedu: „Ir žurnalistas.“ Šį darbą galima dirbti labai gerai, jei turi temperamento, jei supranti skaitytoją, žinai, ko jis laukia, ir, žinoma, turi, ką jam pasakyti.

Beje, jau leidyklai išsiunčiau rankraštį knygos, kuri pasirodys kitų metų pradžioje ir bus pristatyta Knygų mugėje. Nusprendžiau, kad tai bus paskutinė mano grožinės literatūros knyga. Manau, kad žmonėms ne taip įdomu skaityti romanus, nes čia viskas išgalvota. Dėl šios priežasties aš ir pats jau seniai nežiūriu filmų, kuriuose siužetas išgalvotas, o suvaidinti galima bet ką. Dokumentika visai kitas reikalas.

Taip pat jau turiu minčių dar vienai knygai, kuri galėtų pasirodyti 2021-aisiais.

Tikriausiai dabar galvojate: „Tuomet jam bus jau devyniasdešimt, o jis čia galvoja apie knygas.“ Svarbiausia, kad aš tą knygą parašyčiau, o išleisti ją galima ir be manęs.

Taip aš bėgu nuo sukriošimo ir mirties. Tiesa, mirties aš nebijau. Manau, kad mano išėjimas bus paprastas. Jei nejausiu didelių fizinių skausmų, o dėl įvairių medikamentų jų šiandien kentėti nereikia, užmerksiu akis ir po to nebus nieko. Tai visai neblogai.

– Iš kur toks charakteris, smalsumas, valia?

– Visada norėdavau didesnio kąsnio, nei galiu apžioti. Anot mano motinos, toks mano būdas išryškėjo, kai man buvo vos 5–7 metai, o kai man buvo dvylika ir keitėsi frontas, aš vienas pats to nežinodamas perėjau 75 kilometrus per fronto liniją.

Būdamas šešiolikos išvykau į Maskvą, į literatūros institutą. Išvykau mokėdamas tik vieną rusišką žodį „tak“. Tačiau būdamas jaunu rašytoju nenorėjau rašyti apie žemės ūkio kolektyvizavimą, pramonės kūrimą ir jos pirmūnus. Nenorėjau meluoti, tad baigdamas institutą pradėjau galvoti apie jūrą.

Dvylika metų žvejybos laivuose dirbau jūreiviu, po kelerių metų tapau bocmanu. Kubos vandenyse gaudydamas žuvį, pramokau ispanų kalbos, tad buvau pakviestas dirbti vertėju kranto tarnyboje. Supratau, kad, dirbdamas daug ir kartais net pro sukąstus dantis, gali padaryti viską.

Netrukus po to, kai išvykau iš Kubos, vėl į ją sugrįžau. Tik šįkart turėdamas oficialų darbą ir drauge su savimi pasiėmiau šeimą. Būtent Kuboje gimė dukra Ieva. Ten baigiau vakarinę kalbų akademiją. Taigi dienomis daug dirbau, o vakarais labai daug mokiausi.

Rašydamas bėgu nuo sukriošimo ir mirties.

– O kaip šeima? Rodos, visai nelikdavo laiko žmonai ir vaikams.

– Tiesa, nelabai jo likdavo, bet, kaip matote, užaugo puikūs vaikai, kurie mane labai palaiko. Aš visada labai daug dirbau. Rašydamas kelionių žurnalui važiuodavau į svečias šalis, vėliau dirbau naujienų agentūroje „Novosti“, buvau korespondentu Kanadoje, vėliau Portugalijoje, dirbau vertėju Madride.

Beje, pirmą kartą grįžęs iš Kubos, Lietuvoje apsigyvenau pas tėvus ir pradėjau mokytis anglų kalbos. Mane mokė vienas konservatorijos dėstytojas, dirbęs Londone. Po keturių mėnesių jis man padėkojo ir pasakė, kad nebeturi, ko daugiau manęs išmokyti. Aš namuose visada išmokdavau bent porą pamokų į priekį. Toks mano charakteris.

Beje, nemažai mano gyvenimo epizodų yra aprašyta ir mano knygose.

Kartais apie netektį primena ir smulkmenos, tokios smulkios kaip dulkės.

– Sakote, kad jūsų knygos yra ir savotiški dienoraščiai?

– Nepasakyčiau. Beje, esu rašęs tikrą dienoraštį. Kai buvau penkto kurso studentas, jau galvojantis apie laivyną. Rašyti pradėjau tam, kad turėčiau daugiau praktikos. Tačiau dabar jo negaliu atsiversti – labai nuobodus. Tikriausiai dienoraščių rašyti neverta. Su jais, kaip ir su meile, – tai, kas svarbu, ir taip prisimename.

– Porą kartų per mėnesį jūsų tekstai publikuojami portale LRT.lt. Viename jų rašote, kad meilė iš pirmo žvilgsnio – ne legenda. Ar pats kada nors buvote tokią patyręs?

– Turiu prisipažinti, kad nebuvau. Galbūt esu per daug racionalus. Tikriausiai per tuos gyvenimo vėtymus vėjas iš manęs išpūtė sentimentalumą. O ir šiaip, sutikęs merginą dažnai pagalvodavau – o kas toliau? Man reikėjo laisvės, kad galėčiau kažko pasiekti.

Žinojau, kad namuose nusėdėti negaliu. Pavyzdžiui, Tolimuosiuose Rytuose dirbau naru trepangų gaudymo brigadoje. Nebuvau specialių mokslų baigęs, o ir naro kostiumai buvo visai ne tokie, kokie naudojami dabar. Pamenu, ant galvos mūvėjau tokį žalvarinį šalmą. Turėdamas šeimą tokių triukų tikriausiai nekrėstum.

– Šiandien jūsų vardas žinomas tikriausiai kiekvienam. Apie dideles sukauptas žinias net legendos sklando. Jaunimas kuria komiškus filmukus iš jūsų laidų ištraukų, sako, kad žinote daugiau nei bet kas kitas...

– Tų vaizdelių nemačiau, pokštų irgi negirdėjau. Tačiau puiku, jei apie mane ką nors sukuria. Manęs tai nežeidžia, tikriausiai tai rodo, kad esu jiems įdomus.

– Yra dalykų, kurių gailitės?

– Nemažai. Yra ir neteisingų žingsnių žengtų, ir skambučių neatsakytų, galbūt net ir merginų esu įskaudinęs...

Svarbiausia, kad galiu pasakyti, kad mano gyvenimas nepraėjo veltui. Vartydamas praeities puslapius, galiu pirštu besti į bet kurį – nerasiu nė vienos dienos, kai aš nuobodžiavau.

Taip pat skaitykite

Asistentas vienai dienai. Algimantas Čekuolis

Taip pat skaitykite

Vakaro autografas. Žurnalistas Algimantas Čekuolis

Taip pat skaitykite