„Nesu kategoriška daugelyje sričių, bet kalbant apie muziką, pavadinčiau save tanku“, – portalui LRT.lt sako atlikėja Valerija Iljinaitė, vardan profesijos aukojanti laisvalaikį ir net siekianti išvaizdos pokyčių. „Ateityje norėčiau dainuoti ant rimtosios ar miuziklo scenos“, – patikina ji ir atskleidžia, koks muzikos kūrinys geriausiai ją apibūdina.
– Iškart po LRT TELEVIZIJOS projekto „Dvi kartos“ susikrovėte lagaminus ir išvykote iš Lietuvos, grįžote į Angliją?
– Jau tiksi treti metai, kai Lietuvoje nepraleidžiu daug laiko. Lygiai prieš dvejus metus apsigyvenau Jungtinės Karalystės sostinėje, kur išvykau kaip „Erasmus“ programos dalyvė užbaigti trečiuosius muzikinio teatro studijų metus Londono muzikos koledže. Likau čia ir dirbu muzikos bei dainavimo mokytoja.
Gyvenimas nenuspėjamas. Jau rudenį vėl kibsiu į mokslus Muzikos ir šokio konservatorijoje Trinity Laban. Jau galiu drąsiai patvirtinti, kad šioje prestižinėje mokykloje tęsiu operinio dainavimo studijas. Jau nekantrauju.
Ėjimas tiesiai, nesidairant į šalis, ko gero, ir suteikė man labai daug stiprybės.
– Projekte „Dvi kartos“ drauge su partnere Aiste Pilvelyte užėmėte 3-ąją vietą, tačiau ką konkurse laimėjote?
– Tai buvo nuostabi patirtis, šiandien galvoju, kad neturiu žalio supratimo, kaip mums pavykdavo paruošti tuos numerius, kaip mes spėdavome viską sugalvoti ir surepetuoti – kartais būdavo taip, kad ryte atskrendu į Lietuvą, parepetuojame, o kitą dieną paryčiais išskrendu į Londoną ir iš oro uosto vykstu į darbą mokykloje.
Su Aiste, beje, susidraugavome tikrai ne iškart, buvo visko. Iš pradžių net sakiau prodiuseriams, kad turbūt nieko nebus ir sprendimas mus suporuoti buvo klaida. Aišku dabar tai juokinga.
Džiaugiuosi, kad antrojoje projekto pusėje mus siejo labai šilta, seseriška draugystė ir nuoširdžiai tikiu, kad ji tęsis dar ilgai. Pasitikiu Aiste. Pamenu, Vilniuje padariau nedidelę avariją – pirmas žmogus, kuriam skambinau buvo Aistė, ji metė visus pirkinius ir atskubėjo pas mane. Buvo ir kitų situacijų, kurias išgyvenome drauge – ir verkėme, ir liūdėjome.
Tapome tikrai labai artimais žmonėmis. Vis dėlto, apie Aistę turėjau neteisingą pirmąją nuomonę, suformuotą aplinkos. Patikinu, ši nepasitvirtino.
– Ką turite omenyje?
– Ką žmonės nori, tą ir šneka, dažnai visai į lankas. Liūdniausia, kad lietuviškame pramogų pasaulyje yra labai daug pavydo bei konkurencijos… Konkursas mums padovanojo labai daug – vien nuostabaus, kokybiško laiko, praleisto drauge kuriant įvairiausias idėjas, dalinantis gyvenimiška patirtimi ir įspūdžiais.
Kartais galvoju, kad turime būti sau kaip tėvai – pasirinkti sprendimus, kurių nebūtinai norime, bet žinome, kad jie yra teisingesni.
– Kokių pamokų išmokote iš daugiau sceninės patirties turinčios kolegės?
– Aistė ir mūsų pažintis pakeitė mane visiems laikams. Aistė mane išmokė būti griežtesne aplinkiniams, ginti savo nuomonę ir būti atsakingesne. Gavau ir Aistės moteriškumo pamokėlių – aš į tokius dalykus nekreipdavau dėmesio, o ji mane išmokė labiau mylėti save ir būti elegantiška.
Ji – nuostabi moteris, praktiškai moteriškumo etalonas, o dar ir labai mylinti mama.
– Pasidžiaugėte, kad iš projekto išėjote 28 kg lengvesnė. Savo „Instagram“ paskyroje dalinatės tuo, ką valgote, ką veikiate, kaip sportuojate. Kas paskatino numesti svorio – tai, kad esate nuolat matoma televizijoje, koncertuose ir pan., skaudi kritika dėl svorio, apie kurią esate pasakojusi?
– Maždaug prieš metus dalyvavau vienoje perklausoje, norėjau gauti sutartį su agentu. Perklausa buvo trijų dalių: šokio, muzikos ir vaidybos. Kadangi studijavau muzikinio teatro specialybę, o nemažai laiko mokiausi šokti įvairiausių šokių (nuo hiphopo iki šiuolaikinio šokio), jaučiausi labai gerai. Man atrodė, kad atranka labai maloni ir šilta, buvo bendraujama labai draugiškai.
Tačiau agentas pasakė, kad po atrankos norėtų su manimi pasikalbėti prie puodelio kavos. Jis peržiūrėjęs mano portfolio pasiteiravo, kodėl priaugau svorio, ar neturiu sveikatos sutrikimų ir pan.
Gražiai pasikalbėjome, jis man atvirai pasakė, kad ši industrija yra beprotiškai žiauri ir, jei norėsiu eiti į priekį, turėčiau numesti svorio, kad patobulinusi išvaizdą galėčiau pasiekti daug daugiau, gaučiau geresnių vaidmenų. Tada, anot jo, galėjau pretenduoti nebent į kai kuriuos komedijinius, nors mano prigimtis labiau tinkama dramatiškos ar fatališkos moters vaidmenims.
Kadangi jis kalbėjo labai gražiai ir draugiškai, jo žodžius priėmiau ramiai ir supratau, kad jis teisus ir geranoriškai man patarė, be to, kas Anglijoje nebūdinga, skyrė man asmeninio laiko.
Taip ir pradėjau svarstyti, kaip galėčiau pradėti save tobulinti.
Jei kažkas nepasiseka, paverkusi dieną, o gal ir mėnesį, atsikeliu su triguba jėga ir ieškau naujų galimybių, kelių, padedančių pasiekti tikslo.
– Sakėte, kad metate svorį protingai ir galvodama apie sveikatą.
– Geriu labai daug vandens, visada turiu su savimi didelį butelį vandens. Taip pat labai laikausi protarpinio badavimo – penkias dienas valgau tik šešias valanas, o vėliau darau 18 val. pertraukas. Dvi dienas per savaitę suvalgau tik 600 kalorijų.
Turiu išmanųjį laikrodį, skaičiuojantį žingsnius. Dienomis, kai nesportuoju, stengiuosi nueiti 10 tūkst. žingsnių. Dienomis, kai šio tikslo nebūnu pasiekusi, einu pasivaikščioti.
Žinoma, sportuoju ir linkiu kiekvienam susirasti sau mėgstamą sporto šaką. Nesvarbu, ar darbuojatės salėje, ar kasdien bėgiojate – svarbiausia pajudėti bent tris kartus per savaitę. Tai ne tik padeda išlikti sveikam ar stipriam, bet ir subalansuoja vidinį pasaulį, padeda išlieti negatyvias mintis, nusiraminti.
Dabar geriausias draugas – disciplina ir atsidavimas tam, ką darau. Padeda ir tai, kad iškėliau sau konkrečius tikslus. Kartais galvoju, kad turime būti sau kaip tėvai – pasirinkti sprendimus, kurių nebūtinai norime, bet žinome, kad jie yra teisingesni.
– Ko buvo sunkiausia atsisakyti ir kokį įprotį buvo sunkiausia prisijaukinti?
– Nežinau, man šis procesas smagus, kupinas įvairiausių atradimų. Kasdien džiaugiausi atrandamomis savo savybėmis (kurių net nežinojau turinti), o dar ir naujais pomėgiais, naujais skoniais ar maisto produktais, patiekalais, kurių iki šiol net nebuvau ragavusi.
Savaime išsivystę įpročiai man atnešė daugiau džiaugsmo ir atradimų, nei praradimų. Labiausiai motyvuoja rezultatai ir gyvenimo tempas.
– Akivaizdu, kad pasižymite tvirta valia. Jūsų partnerė A. Pilvelytė sakė, kad turite tvirtą charakterį ir jūsų lengvai nepastumsi, be to, drąsiai reiškiate nuomonę. Sutinkate?
– Tikrai drąsiai reiškiu savo nuomonę srityse ar tais klausimais, kurie man atrodo labai svarbūs. Šiaip nesu kategoriška ar tvirta daugelyje sričių. Tačiau kalbant apie muziką ar kitus man rūpinčius dalykus, pavadinčiau save tanku.
Vienintelis skaudulys – tėvynės ilgesys ir šioks toks apmaudas, kad Lietuvoje niekada nesulaukiau didelio įvertinimo.
Juk dainavimu užsiimu vienuolika metų, nuo tada, kai man buvo trylika. Iš šio kelio niekada nebuvau išklydusi. Visada žinojau, ko noriu ir kur noriu būti. Kitus vaikus į būrelius, kartais ir per prievartą, vesdavo tėvai, o mano tvarkaraštis buvo kaip suaugusiojo – mokykla, muzikos mokykla, šokiai, teatras. Būdama moksleive, kelerius metus vaidinau profesionaliame teatre, miuzikle „Merė Popins“.
– Nejaugi būdama vaikas niekada nenorėdavote turėti daugiau laisvo laiko?
– Niekada nesijausdavau kažką prarandanti, o ir nesupratau, kad gali būti kitaip. Toks asmenybės formavimasis man suteikė labai daug. Kalbant apie mano mylimą profesiją, muziką, esu labai griežta ir sau, ir aplinkiniams. Joje esu labai ryžtinga, disciplinuota, nepalaužiama ir visiškai nepastumiama ir, manau, kad profesinėje veikloje šios savybės padeda.
– Veikiausiai užsispyrimas padėjo nemažai nuveikti – tapote tarptautinių konkursų laureate, nemažai kur koncertavote ir pamatėte daugybę kraštų. Kokių karjeros svajonių turite?
– Ėjimas tiesiai, nesidairant į šalis, ko gero, ir suteikė man labai daug stiprybės. Nesakau, kad nebuvo akimirkų kuomet palūždavau, ir dabar jų būna. Būdavo skaudu, kai kas nors nepagalvojęs pasakydavo, jog kažko negaliu, nepadarysiu. Tačiau, jei kažkas nepasiseka, paverkusi dieną, o gal ir mėnesį, atsikeliu su triguba jėga ir ieškau naujų galimybių, kelių, padedančių pasiekti tikslo. Manau, kad jau nemažai pasiekiau.
Džiaugiuosi, kad man nepritrūksta drąsos keliauti, ieškoti ir turėjau keturias svarbiausias mokytojas savo gyvenime – mamą, pirmąją vokalo mokytoją Ireną Gustienę, ilgametę vokalo pedagogę Dalią Babilaitę ir scenos divą Nomedą Kazlaus. Šios moterys man yra gyvenimo mokytojos. Visada būsiu joms dėkinga.
– Prie kokios muzikos linksta širdis?
– Niekada savęs nemačiau popprincese, dar paauglystėje, supratau, kad mano žanras – rimtoji muzika, tai ir atvedė iki operinio dainavimo studijų. Myliu ir populiariąją muziką, ir operą, tačiau nemėgstu šiuolaikinės popmuzikos ir visų tų naujų stilių, net nežinau šiuolaikinių dainininkų.
Matydama tendencijas, pamažu vis labiau linkau prie rimtosios muzikos. Ateityje, manau, leisiu savo laiką ant klasikinės, miuziklų muzikos scenos. Manau, amžinas „alkis“ padėjo man nuskinti tiek laurų tarptautinėse scenose. Tik po dalyvavimo festivalyje, mintimis jame neužsibūnu – keliaudama namo jau galvoju apie ateities planus.
Priimti viską kaip likimą, nepasiduoti aplinkybėms, kad ir kokios jos nepalankios atrodo – taip reikia kovoti gyvenime.
– Esate perfekcionistė, maksimalistė, ar tai nepakiša kojos?
– Galbūt kartais, nes pamirštu pasidžiaugti gyvenimu ir konkrečia akimirka. Kita vertus, kartais papildydama CV galvoju: „Varge, iš kur tiek laurų ir kada aš spėjau viską padaryti?“.
Nors ir esu studijavusi Lietuvoje ir užsienyje, daugybėje tarptautinių konkursų esu pelniusi gausybę didžiųjų prizų, tačiau niekada per daug dėmesio neskyriau asmeninam gyvenimui. Mano draugai – taip pat kūrybos žmonės. Kai daugiausiai laiko leidžiu Anglijoje, su bičiuliais kartais susitinku Amsterdame, Niujorke, Londone, kokiame nors Italijos mieste.
Nuo vaikystės svajojau apie tokį gyvenimą ir kartais net susigraudinu pagalvojusi, kad turiu tai, ko siekiau. Galbūt vienintelis skaudulys – tėvynės ilgesys ir šioks toks apmaudas, kad Lietuvoje niekada nesulaukiau didelio įvertinimo. Daugiau susidomėjimo sulaukė mano svoris, kiek kilogramų priaugau ar numečiau.
Niekada neturėjau prodiuserių ar rėmėjų, mano tėveliai – paprasti pedagogai, tad visada tekdavo suktis pačiai. Kartais norėtųsi daugiau palaikymo ir meilės iš Lietuvos. Vis dėlto, norėčiau įkvėpti jaunimą nepasiduoti, kovoti ir visko pasiekti savo rankomis.
– Jei reikėtų save apibūdinti vienu kūriniu, kas tai būtų?
– Liudwigo Van Beethoveno „Likimo simfonija“. Tai įspūdingai veržlus kūrinys, gausus emocijų, bėgimo ir lėkimo. Kaip daugelis turbūt ir žino, Beethovenas palaipsniui apkurto. Jis dėl to labai kankinosi, bet paskui priėmė viską kaip savo likimą – tam ir skirta ši simfonija.
Priimti viską kaip likimą, nepasiduoti aplinkybėms, kad ir kokios jos nepalankios atrodo – taip reikia kovoti gyvenime. Net jei atrodo, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš tavo svajones – nepasiduok ir eik į priekį.
Be to, Beethovenas mane įkvepia ir savo gyvenimo istorija, jis iškentėjo alkoholiko tėvo priespaudą, turėjo tragišką vaikystę, grojo net tada, kai nenorėjo. Kartais tėvas pakeldavo jį vidury nakties, kad eitų repetuoti.
Jis tapo vienu įstabiausių ir genialiausių visų laikų kompozitorių. Tai įkvepia. Plačiau žvelgiant – po kančių visada ateina apdovanojimas. Taip pat pagalvoji, kad ne viskas, ką darai tą akimirką yra miela, tačiau galbūt tai bus neįkainojamai naudinga ateityje.
– Rodos, veiklos jums netrūksta, tad kaip atgaunate jėgas, įkraunate baterijas ir šiaip ką veikiate laisvalaikiu?
– Laisvalaikio aš, deja, neturiu, šiuo metu tai yra didelė svajonė. Visos mintys ir kiekvienas judesys skirtas karjerai, netrukus prasidėsiančius mokslus ir ateities planus. Mano laisvalaikis – mano gyvenimo būdas. Kasdien sau kartoju, kad pailsėsiu, kai įvykdysiu visus tikslus.
