Veidai

2019.07.16 20:38

Eugenijus Skerstonas: turtingi visuomeniniu transportu važiuoja labai retai

LRT RADIJO laida „Vasaros popietė“, LRT.lt2019.07.16 20:38

„Nežinau, kodėl smerkiami vartotojai. Mes visi vartotojai – žmogus gimsta ir pradeda vartoti“, – LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ sako socialinių mokslų daktaras, Prancūzijos meno ir literatūros ordino riteris Eugenijus Skerstonas. Jis neslepia, kad kai kurie prekių ženklai jam kelia vartotojišką norą turėti, tačiau mano, kad kai kurie daiktai gali būti naudingi ir sielai.

– Estetikos pojūtis – vienas iš tų dalykų, kuris jums nesvetimas. Estetikos pojūtis ir poreikis – tai įgimta ar išugdoma?

E. Skerstonas: Manau, kad tai įgimtas dalykas – žmonių grožio pajauta, gražios aplinkos, tam tikros gyvensenos, kultūros poreikis. Žmogui duotas įgimtas nusižiūrėjimo jausmas. Vaikai nusižiūri nuo savo artimiausios socialinės aplinkos, tėvų, dėl to kalbame apie svarbą, kad tėveliai turi būti pavyzdys vaikams. Čia pasiekiama tam tikrų rezultatų, bet aš laikyčiausi nuomonės, kad tai įgimta.

– Jeigu norisi savyje ugdyti estetą, kaip tai daryti?

E. Skerstonas: Labai paprasta – reikia mokėti nusižiūrėti. Turite stebėti aplinką, būti atidūs. Nuo pat mažens nusižiūrime vieni nuo kitų. Dažniausiai jis gimsta su laiku, sulaukus tam tikro amžiaus. Žaviuosi prancūzų psichoterapeute, psichologe Fransua Dolto, kuri labai išsamiai tyrinėjo vaikų elgesį nuo vaikystės, netgi jų piešinius, bandydama nuspėti sveiko žmogaus vystymosi etapus ir ką kada tas žmogus pastebi.

Pasirodo, kad pirmas vaiko ketinimas paliesti ranka savo kojos pirštukus reiškia jo susidomėjimą pačiu savimi, biologine tapatybe – kas aš toks? Kai žmogutis pamato save veidrodyje, jis mano, kad ten kitas žmogus, bet užtenka mamai ar tėčiui pasirodyti fone, jis supranta, kad tai yra jis. Kačiukai arba šuniukai to nesupranta. Nuo to prasideda sekimas kokiu nors elgesiu.

– Estetas – tai stebėtojas. Kaip atskirti, kuri aplinka estetiška, o kuri – ne?

E. Skerstonas: Tie dalykai suvokiami labai skirtingai. Tikriausiai turėtume kalbėti apie universaliai suvokiamus dalykus – gražu visiems. Yra tam tikri kodai: proporcijos, spalvų deriniai, saikas, suvokimas atitikmens, adekvatumo, sugebėjimo sau prisitaikyti tinkamai ir neatrodyti karikatūriškai.

Šiandien jaunimo siekiamybė ne mada, o stilius. O stilius – abstrakcija: tai, kas gražu vienam, nebūtinai gražu kitam. Sakykime, blizgučiai žmogų žavi nuo neatmenamų laikų, nes saulė spindi, ir tai gražu. Perkeliant į daiktišką pasaulį, tai – briliantai.

Galėtume kalbėti, kam jų reikia? Sunku atsakyti, bet žmogaus tapatybė struktūriniu požiūriu labai plati. Dažnai kalbame apie vidinę tapatybę, sielą, dvasingumą. Vidinė tapatybė dažniausiai jautriai reaguoja į reiškinius, kurie mus supa. Šiuo atveju, gamtos reiškinius – saulės spindesį.

Daiktai turėtų būti naudingi, bet jeigu jie naudingi sielai, aš gėriuosi.

– Prabangus gyvenimas nelygu stilingam gyvenimui. Žmonės labai dažnai stipriai prašauna. Kaip tai eina lygia greta su žmogaus vidiniu pasauliu?

E. Skerstonas: Sunku būti teisėju kitų atžvilgiu. Kiekvienas savo supratimo, išsilavinimo lygyje vertina kitus ir aplinką. Galime kalbėti apie emocinę prabangą, bet yra ir daiktiškoji prabanga. Nežinau, kodėl smerkiami vartotojai. Kartais tos frazės peržengia nuoširdumo ribas – mes visi vartotojai. Žmogus gimsta ir pradeda vartoti.

– O jūs žmogus, turintis daug daiktų?

E. Skerstonas: Aš daiktininkas. Man patinka gražūs daiktai. Jie turėtų būti ir naudingi, bet jeigu jie naudingi sielai, aš gėriuosi.

Kai kurie rinkoženkliai dėl savo kokybės man daro didelį įspūdį, kyla vartotojiškas noras ką nors turėti.

– Stilius ir mada. Lygybės ženklo turbūt dėti negalima.

E. Skerstonas: Tikrai ne. Tai skirtingi reiškiniai. Būti madingam nereiškia, kad tu stilingas, ir stilingas nebūtinai madingas.

– Ar esate prekės ženklų vergas?

E. Skerstonas: Kai kurie rinkoženkliai dėl savo kokybės man daro didelį įspūdį. Kai pamatau grafinį ženklą „Hermes“, kažkas manyje vyksta: kyla vartotojiškas noras ką nors turėti. Visai nesigėdiju pasakyti, kad aš esu kai kurių rinkoženklių didelis gerbėjas.

– Bet jeigu į troleibusą įlipa moteris su „Hermes“ rankinuku, kuris kainuoja beveik 30 tūkst. eurų...

E. Skerstonas: Mes kalbame apie psichinę žmogaus būklę. Jeigu žmogui gera suvokti, kad jis turi to rinkoženklio gaminį, jis nedaro jokios skriaudos. Bet ekonomikos, garbės, sąžiningumo požiūriu tai yra blogai. Todėl, kad jis skatina klastočių pirkimą, naudojimą.

Bet reikia atsiminti, kad prabangos prekės, daiktai yra didelis svajonių objektas. Prabanga yra svajonė, ir su svajone gyventi visada gera, dar geriau, žinoma, ją įgyvendinti.

– Jeigu įvyksta taip, kad moteris eina gatve su tikru „Hermes“ rankinuku, ir jai reikia pavažiuoti autobusu vieną stotelę. Jeigu ji nenori lipti į autobusą – čia gerai ar blogai, ar snobizmas?

E. Skerstonas: Žmonės, kurie tikrai turtingi, išmaniai naudojasi prabanga, visuomeniniu transportu važiuoja labai retai, tik esant poreikiui. Kitas dalykas – niekas nepatikėtų, kad tai yra tikra. Įprastai [viešajame] transporte tokių dalykų nebūna. Europos miestuose nėra taip saugu metro mūvėti brangakmenius ar pan.

Visas pokalbis – laidos įraše (nuo 4.09 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.


Vasaros popietė. Socialinių mokslų daktaras, Prancūzijos meno ir literatūros ordino riteris Eugenijus Skerstonas