„Vieni žvejoja, kiti medžioja, o aš tapau“, – apie savo pomėgį portalui LRT.lt pasakoja LRT žurnalistas ir laidų kūrėjas Rimas Bružas. Nuo rudens, kai jis leidosi į ekspediciją „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, teptukai gulėjo nenaudojami, tačiau vasara tapo puikia proga vėl prisiminti tapybą, kurią Rimas vadina meditacija.
„Visada mėgau piešti, tapiau. Man tai labai patiko, o ir mašinėlės išeidavo mažiau kvadratinės nei kitų vaikų. Dailės mokyklos niekada nelankiau, o baigęs vidurinę ir įstojęs į universitetą šį savo pomėgį pamiršau. Prieš keletą metų atsirado vidinis poreikis surasti savitą būdą pamedituoti, taip ir vėl mano rankose atsirado teptukai“, – pasakoja R. Bružas.
Paveikslais neretai tampa jo paties darytos fotografijos. „Turiu tokią savo susikurtą programėlę kompiuteryje, kuri ir paverčia fotografijas popart stiliaus paveikslais. Dažniausiai stengiuosi, kad viename paveiksle nebūtų daugiau nei trijų spalvų, ir bandau sužaisti kontrasto principu.
Kompiuteryje susidėlioju tam tikrą spalvų schemą, kad nereikėtų eksperimentuoti ant drobės“, – paaiškina jis ir patikina, kad paveikslo tapymas – itin kruopštus darbas: smulkiausias detales tenka tapyti itin plonais teptukais, tad sukurti paveikslą kartais užtrunka apie tris mėnesius.
Apžiūrinėjant R. Bružo darbus, nesunku suprasti, kokių kitų pomėgių turi paveikslų autorius. „Mano darbuose labai daug motociklų“, – juokiasi R. Bružas šių metų pradžioje sugrįžęs iš ekspedicijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, kurios metu su bičiuliu Aurimu Mockumi motociklu įveikė 15 tūkstančių kilometrų. Ši ekspedicija skirta 90-osioms Antano Poškos kelionės metinėms paminėti.
Kol kas kelionių vaizdų ant drobės jis dar neperkėlė, tačiau naujausias jo tapytas paveikslas su flamingu įkvėptas būtent kelionės, o tiksliau viešnagės Irane, kur lankėsi prie Urmijos ežero. Ten kadaise atskrisdavo būriai flamingų, tačiau dėl geopolitinės situacijos, upių nusausinimo, melioracijos ežeras nyksta ir flamingai čia nebeužsuka. Kadangi ten flamingų jis neišvydo, sumanė vieną nutapyti.
„Esu nutapęs ir paveikslą su Antanu Ilgausku, vadinamu seniausiu Lietuvos baikeriu po nepriklausomybės atkūrimo. Jo motociklas yra eksponuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejuje, tad savo tapytą paveikslą padovanojau muziejui“, – sako R. Bružas.
Daugiau jo darbų yra namuose, taip pat darbo studijoje. Čia ant sienos puikuojasi ir Vinco Kudirkos portretas.
„Šis paveikslas atsirado po daugybės apmąstymų. Manau, kad V. Kudirkos įvaizdis istorijoje labai supaprastintas ir paviršutiniškas. Iš tiesų, tai labai įdomi ir sudėtinga asmenybė, patyrusi daugybę sąmonės lūžių, – iš antilietuviško žmogaus jis tapo prolietuvišku. Vien jau tai yra labai didelis asmenybės virsmas. Manau, kad V. Kudirka vertas atskiro filmo, tačiau, kol toks nesukurtas, nutapiau jo portretą“, – mintimis dalijasi žurnalistas.
Būna, kad kelis mėnesius jis prie molberto neprisėda, o būna, kad pradeda tapyti ir ši veikla taip įtraukia, kad net sunku sustoti.
„Tik bėda, kad esu ganėtinai nekantrus, – esu iš tų, kuriems rezultato reikia iškart, nors iš tiesų tapymas pareikalauja ir nemažai kantrybės. Pats procesas – puiki meditacija, tik kartais erzina tai, kad tenka laukti porą dienų, kol išdžiūva pirmieji dažų sluoksniai ir galiu tapyti toliau“, – šypsosi R. Bružas.
Tapymą jis vadina savo hobiu, nors jau yra sulaukęs vieno pažįstamo pasiūlymo rengti bendrą darbų parodą. „Atsakiau, kad sutiksiu tada, kai turėsiu bent trisdešimt savo darbų, kuriuos norėčiau pristatyti parodoje. Šiandien tokį turiu tik vieną. Nors yra nemažai darbų, kuriais esu patenkintas, kritiškai vertindamas suprantu, kad ne visi darbai gali būti eksponuojami“, – pasakoja R. Bružas.
Parodoje Rimas sutiktų eksponuoti paveikslą, kuriame pavaizduoti du motociklininkai. Nors jis primena epizodą iš ekspedicijos nuo „Baltijos iki Bengalijos“, autorius patikina, kad šis darbas nutapytas dar prieš metus iki kelionės.
